Svajonėms nėra amžiaus cenzo

Nors uostamiesčio valdžios apsisprendimą 2015-uosius Klaipėdoje skelbti Senjorų metais kai kurie vyresnio amžiaus žmonės traktuoja kaip eilinį priešrinkiminį triuką, visgi tikisi, kad senjorus kitais metais prisimins ne tik valdžia, bet ir verslo atstovai.

"Senatvė ateina kiekvienam. Tad rūpestis pensininkais - rūpestis ir savo ateitimi", - primena Klaipėdos senjorai.

Beje, kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nesidžiaugia vadinami nei pensininkais, nei senjorais.

"Jei jau žada mums skirti dėmesio, gal atsiras nors vienas išminčius, kuris sugalvos priimtinesnį lietuvišką žodį", - ir tokių svajonių turi jie.

Norisi ir limuzinu pasivažinėti

Klysta tie, kurie galvoja, kad pakanka uostamiestyje pastatyti daugiau suolelių ir skirti patalpas pensininkų susiėjimams. Visa tai senoliams reikalinga, tačiau visų pirma jie nori tiesiog gyventi visavertį gyvenimą ir būti tarp mūsų - koncertuose, spektakliuose, kavinėse, sporto varžybose.

"Jūs neįsivaizduojate, kokie laimingi būname, kai turime galimybę nueiti pažaisti boulingą. Iki šiol prisimename išvyką limuzinu iki jūros..." - tai, kad gyvenimas nesibaigia išėjus į pensiją, primena optimizmu ir energija nuolat trykštanti Klaipėdos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Kristina Buslajeva.

Suprantama, tokios pramogos senoliams įmanomos tik dėl rėmėjų pagalbos.

Moteris tikisi, kad Senjorų metais daugiau verslininkų prisimins pensinio amžiaus žmones. Esą daugelis iki šiol su nostalgija prisimena, kai vienais metais Klaipėdos kavinėse tam tikru metu pensininkai buvo vaišinami puodeliu kavos.

"Kitą kartą pakaktų, kad verslininkai pakeistų požiūrį. Pavyzdžiui, nueini į kavinę ir pasiimi arbatos už 6 litus. Dažnai jos arbatinuke būna per daug. Taigi geriant arbatą dviem - ji kainuos tik 3 litus, bet prašyti antro puodelio ne visada drąsu. Padavėjai patys galėtų tai pasiūlyti", - paprasto supratingumo dažnai pasigenda K. Buslajeva.

Pripažinti, kad gyvenant iš pensijos reikia pamiršti ir naujus drabužius, ir batus, ir galimybę nueiti į kirpyklą ar nusipirkti kosmetikos priemonių - dažnam pensininkui jau seniai ne gėda. Tiesiog toks yra gyvenimas Lietuvoje.

"Aš svajoju, kad Senjorų metais kirpyklose galėtų būti organizuojamos akcijos, kai pensininkai kerpami ir šukuojami už simbolinę kainą, kosmetikos parduotuvėse galėtų būti įrengti specialūs skyreliai, kur vyresnio amžiaus žmonės rastų jiems įperkamų prekių, taip pat ir drabužių parduotuvės galėtų skelbti akcijas pensininkams", - savo svajonėmis dalijosi K. Buslajeva.

Moteris neslėpė, kad simbolinės akcijos, kai prekės parduodamos 5-20 proc. pigiau, pensininkų gyvenime nevaidina jokios reikšmės, nes kainos senjorams vis tiek būna neįkandamos.

"Mūsų asociacijoje yra ir vyrukų. Kai kurie dar nė karto neturėjo galimybės nueiti į "Švyturio" areną, o taip svajoja pamatyti, kaip gyvai atrodo sporto varžybos..." - atviravo pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė.

Nors pensininkus vienijančios organizacijos susiorganizuoja įvairių renginių, tačiau tai nesumažina noro nueiti į gerą spektaklį, koncertą.

Svajonė - senjorų rūmai

"Žmogiškumo, štai ko aš pasigendu. Jaučiamės niekam nereikalingi", - atsiduso Jungtinės pagyvenusių žmonių bendrijos pirmininkė Aldona Marija Gedvilienė.

Ji neslėpė svajonių, kad Klaipėdoje stovėtų senjorų rūmai, kur ne tik atskiras savo patalpas turėtų kiekviena pensininkus vienijanti organizacija, bet ir būtų įmanoma nuolatos gauti psichologo ar juristo konsultacijas.

"Laimei, šviesa tunelio gale matyti. Valdžia jau pažadėjo, kad duos pensininkams dalį buvusios Andrejaus Rubliovo mokyklos patalpų. Tai - didžiulis žingsnis į priekį. Nors daug komforto ten ir nebus, be to, reikės palaukti, kol tos patalpos bus suremontuotos, bet tai tikrai džiugina", - sakė A. Gedvilienė.

Jai antrindama pagyvenusius žmones prie Savivaldybės įkurtoje nevyriausybinių organizacijų taryboje atstovaujanti Janina Žemaičiūnienė vylėsi, kad už skirtas patalpas organizacijoms nereikės mokėti.

"Geriausia, kad miesto biudžete būtų skirta eilutė pagyvenusių žmonių organizacijoms. Juk reikia ir į įvairius renginius važiuoti, o kaip nuvažiuoti, kai autobuso iki Vilniaus nuoma kainuoja 1,3-1,7 tūkstančio litų. Tam, kad galėtų vykti užsiėmimai, reikia vadovų. Net ir juokingą 100 litų mėnesinį atlyginimą jam mokėdami mes turime per metus surinkti tūkstantį", - pragmatiškai skaičiavo J. Žemaičiūnienė.

Jungtinės pagyvenusių žmonių bendrijos pirmininkė akcentavo, kad pensininkai suvokia, jog kitais metais žadamas valdžios dėmesys senjorams gali būti tik eilinis priešrinkiminis triukas, bet visgi džiaugiasi nors ir tokiu žingsniu.

"Pradėti reikėtų net ne nuo miesto, o nuo šalies valdžios. Apie ką galima kalbėti, kai šalies valdžios atstovai sau didinasi atlyginimus, o pensininkams negrąžina to, ką iš jų atėmė. Apie kokią orią senatvę galima kalbėti, kai vienišas pensininkas gauna 700 litų pensijos ir turi sugebėti iš tų pinigų ne tik butą išlaikyti, bet ir prasimaitinti", - apie liūdną daugelio Lietuvos pensininkų nūdieną priminė A. Gedvilienė.

Baisiausia - vienatvė

"Kai susirenkame krūvon, paisome nerašytos taisyklės - nekalbėti apie ligas ir politiką", - atviravo buvusi ilgametė VšĮ "Trečiasis amžius" pirmininkė Irena Linkauskienė.

Ji taip pat pritarė, kad pirmiausia senjorų gyvenimu turėtų būti pradėta rūpintis valstybiniu lygiu.

"Visa tai, ką miesto valdžia žada - gerai. Bet iš esmės gyvenimas nepasidarys lengvesnis, kai mieste bus pastatytas dar vienas suoliukas ar skirtos patalpos. Reikia spręsti vienišų neįgalių žmonių problemą. Pasigedome vienos senutės. Žinojome, kad ji gyvena viena, tad su policija patekome į butą. Radome. Mirusi buvo daugiau nei prieš savaitę", - apie vieną iš vyresnio amžiaus žmonių baimių numirti vienatvėje pasakojo moteris.

Bėda ta, kad yra nustatyta 700 litų riba, kai galima gauti nemokamas socialines paslaugas. Taigi 705 litus gaunantis vienišas pensininkas, norėdamas, kad jį lankytų socialinis darbuotojas, už šią paslaugą jau turi mokėti, bet neišgali.

"Reikėtų išskirti į atskirą kategoriją vienišus neįgaliuosius ir jiems mokėti priedą prie pensijos", - tokią viziją turi I. Linkauskienė.

Deja, dabartinė daugelio pensininkų finansinė padėtis tokia, kad jokie pažadai ar skambūs pavadinimai nebeteikia džiaugsmo.

"Jūs neįsivaizduojate, kiek dar daug mes visko norime, bet nieko negalime. Gavome pasiūlymą su didžiulėmis nuolaidomis plaukti laivu į Stokholmą, tačiau 400-500 litų uostamiesčio pensininkams - neįkandama suma. O Nidos pensininkai pajėgė išvykti - matyt, jie turtingesni, per vasarą iš nuomos gali prisidurti", - pasakojo I. Linkauskienė.

Pagyvenusius žmones vienijančių organizacijų atstovės akcentavo, kad senjorai nenori būti tik prašytojai.

"Galime dalyvauti lapų grėbimo akcijose, važiuoti dainuoti į senelių namus. Norime jaustis reikalingi", - šypsojosi moterys.

Planas jau parengtas

Pasak Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorės Audros Daujotienės, priemonių planas, ką numatoma atlikti kitais metais, kad uostamiesčio pensininkai sulauktų deramo dėmesio, jau baigiamas rengti.

"Kol kas detalizuoti, kas jame yra numatyta, nenorėčiau, nes dar jis derinamas. Manau, artimiausiu metu visuomenei jį pristatys meras. Sulaukėme pasiūlymų ir iš pačių pensininkų. Pasitvirtinti šitą planą kuo greičiau reikia tam, kad kitų metų biudžete galėtume numatyti lėšas. Tačiau ir patvirtinus jį dar bus galima siūlyti, ko labiausiai reikėtų. Norisi, kad šis planas būtų skirtas ne tik Senjorų metams paminėti, bet ir turėtų tęstinumą", - sakė A. Daujotienė.