Su trispalve – į Sibiro tremtį ir atgal

Vėliavai – kone 80 metų

„Trauk, motin, tą vėliavą, nešk pas Petronėlę Salienę – tegul susiuva, - paprašė tėvas ir tris aptrintus, per laiką apdūlėjusios medžiagos gabalus – raudoną, geltoną, žalią – dėjo į maišelį. O po to apšlakstė šventintu vandeniu, persižegnojo, pravirko ir išėjo į kiemą iškelti brangią vėliavą“, - pasakojo 73–jų E. Ketlerytė. – Turėjo iš anksto pasidirbinęs kotą, niekam kitam neleido vėliavos kelti – nešė išdidžiai pats. Sakė: po tiek metų mano vėliava vėl pamatė saulę“.

Kaimynė Janina Bružienė, tuomet atėjusi pasveikinti su gėlėmis, užsiminė, kad už tą vėliavą tėvas galėjęs 25 metus kalėjimo „užsidirbti“.

E. Ketlerytė tvirtino, jog tik tada paaiškėjo visa tiesa apie jų šeimos relikviją. Emilijos tėvas buvo šaulys, tarpukariu - 1926 ar 1927 metais, - pats tiksliai nebeatminė, įstojęs į Skuodo šaulių organizaciją ir įsigijęs tautinę vėliavą.

„Kai 1948 m. mūsų šeimą trėmė į Sibirą, man buvo 8-eri, o dar trims broliams – 9, 7 ir 4,5 metų. Mama laukėsi penkto vaiko – buvo dienų gale, tėvas susilaužęs ranką, kai stribai per valandą liepė susiruošti į nežinomybę. Tėvai buvo taip pasimetę, jog nepaėmė jokio maisto, tik rūbų ir vėliavą. Atsimenu, Sibire dėl saugumo mama trispalvę išardė: raudoną ir geltoną gabalus užkišo už siuvinėtų pagalvių, o žalią susuko į užvalkalą, perrišo virve ir paslėpė spintoje“, - Emilija pati stebėjosi, kad tėvai šitiek metų saugojo vėliavą, bet nė vienam iš 4 vaikų nepasakojo tikrosios jos istorijos.

Lietuvybės simbolis – ant pyrago

Pirmuosius metus tremtyje, Irkutsko srities Šamankos gyvenvietėje, Emilija prisimena kaip slogų sapną – visą kūną kaustė šaltis ir badas. „Mama virdavo peršalusias bulves ir balandą – viralą iš bulvių ir burokų, pridėdavo valgomų žolių. O kai pagal korteles gavome duonos, buvo tokia šventė, jog, prisimenu, mažasis brolis sakė niekad taip skaniai nevalgęs.

Per dienas nieko daugiau negirdėdavai: barakuose seni žmonės vis giedodavo ir giedodavo – ar laidodami iš bado mirusius artimuosius, ar apraudodami Lietuvą“, - tvirtino ji.

Silpnas gimęs mažasis Emilijos brolis Sibire neišgyveno.

Šiandien E. Ketlerytė galėtų valandų valandas pasakoti apie Šamankos lietuvių, vadinamųjų šamankiškių, bendruomenę: žmonės buvę lyg giminės, pasitikėdavę vienas kitu.

“Iš Irkutsko atvažiuodavo kunigas Julius Budrikis: apsistodavo mūsų namuose, aukodavo šv. Mišias, pakrikštydavo vaikus, suteikdavo Komuniją. Atsėdėjęs lageryje 7 metus, su mūsų tėvu jis rasdavo bendrą kalbą – abu kalbėdavosi ligi išnaktų. Kunigą nuolat sekė saugumas, sykį yra tekę jį slėpti: staiga motociklu išvežti iš kaimo“, - prisiminė moteris.

Pas juos mėgdavo viešėti ir Mečislovas Markauskas – buvęs Šiaulių apygardos vyriausiasis advokatas, vydmantiškės poetės tremtinės Nijolės Rimkienės tėvas. „Atsimenu, kai švęsdavome Vasario 16-ąją, užsidangstydavome langus, o dėdė Mečislovas išsitraukdavo miniatiūrinę trispalvę, kurios kotas tebuvo didumo sulig degtuku, ir įsmeigdavo vėliavėlę į pyragą“, - pasakojo Emilija.

Tarp šamankiškių buvo ir Kretingos baldininko Aleksandro Salio šeima, todėl Petronėlei Salienei Emilijos tėvas ir patikėjo iš gabalų vėl susiūti trispalvę. Tremtyje susibičiuliavo ir su Kazimiero Milašiaus šeima, - Palangoje gyvenęs jo brolis Gabrielius taip pat buvo išsaugojęs į Sibirą vežtą trispalvę, o paskelbus Nepriklausomybę nuvežė ją profesoriui Vytautui Landsbergiui. Sakė: jei pačiam nereikės, padovanos ją muziejui.

Sugrįžusius vėtė ir mėtė

E. Ketlerytės tėvas Antanas nebuvo baigęs didelių mokslų, bet jų namai ligi karo sutraukdavę Skuodo inteligentus. „Prisimenu: pas mus viešėdavo ir banko valdytojas, ir policijos nuovados viršininkas – šis netgi piršliavo tėvo sesers vestuvėse, per Kalėdas į svečius atvažiuodavo kunigai, nes tėvas buvo ir parapijos aktyvistas, - šeimos svečius prisiminė pašnekovė. – Tėvo vyriausias brolis Aleksandras buvo karininkas, tarnavęs Plechavičiaus armijoje. Jam teko vaduoti Kauną, buvo pašautas ir netrukus mirė. Tėvas pasakodavo, kad dėdė Aleksandras kartu su Plechavičiumi lankydavosi pas mano senelius“.

Emilijos motiną, taip pat Emiliją, baigusią Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, Skuode rinko į apylinkės deputates. Motinos sesuo Ona Rumbutienė baigiantis karui bėgo į Ameriką. „Kvietė ir mano tėvus, bet šie atsisakė, o neilgai trukus mus ištrėmė“, - tvirtino moteris.

Iš tremties sugrįžusią E. ir A. Ketlerių šeimą valdžia vėtė, mėtė: “Tėvas dar Irkutske mynė slenksčius ir per didelį užsispyrimą iš aukšto karininko išprašė raštą, kad mums, vadinamiems nacionalistams, leistų grįžti gyventi į Lietuvą. Pusmetį pagyvenome Skuode, į buvusius namus mūsų neįleido – pasiūlė kitų tremtinių būstą, bet tėvai atsisakė kurtis svetimame ūkyje. Vienas iš tėvo brolių gyveno Kretingoje, - jis tarnavo kariuomenėje su įtakingu Kretingos valdžios veikėju Liudu Gūže, ir šis parūpino sklypą statytis namui“, - taip jų šeima, kalbėjo moteris, ir įsikūrusi Trakų gatvėje.

Emilijos tėvas mirė 2000-aisiais, o motina pergyveno jį trejais metais.

Šiandien E. Ketlerytė, sakė, laikosi tėvo palikto priesako - saugoti vėliavą, kaip šeimos relikviją, kol gyva, vėliau perduoti sūnui, taip pat Antanui, kad iš jo perimtų anūkai.

Garbingų švenčių – Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios - progomis ji išsikelia šeimos kančias primenantį lietuvybės simbolį prie savo namų Benaičių kaime ir vėl padeda ją saugoti.