Stereotipus laužanti septynių vaikų mama

Karjerą darančios didmiesčių moterys sunkiai ryžtasi gimdyti antrą, juo labiau - trečią vaiką. O vilnietę dizainerę Sabiną DAUKANTAITĘ (43) su Motinos diena šį sekmadienį sveikins 7 vaikai. Kūrybinės komunikacijos agentūros „Adcacao“ vadovė, tinklaraščio „7 taškai“ įkūrėja, knygos „Vandeninės moterys“ autorė griauna mitą apie mamą, pavargusią nuo daugiavaikės šeimos buities. Stilinga, giedru veidu ir požiūriu į gyvenimą užburianti Sabina savo vyrą teisininką Mindaugą vadina gyvenimo ramsčiu, o vaikus - varikliu.

- Žinau, jog žodis „daugiavaikė“ jums nepatinka. O supermama? Supažindinkite su savo vaikais.

- Taip, „daugiavaikė“ man nepatinka dėl to, kad tai tik primityvus siauras žmogaus įvertinimas, remiantis tam tikrais kiekiniais rodikliais. Visų pirma „daug“ arba „mažai“ yra labai subjektyvi sąvoka motinystės kontekste. Kas vienam daug - kitam pats tas, o gal net mažoka... Be to, mamos gyvenimas, be abejo, sukasi ne vien aplink vaikus. Supermama įgijo ironišką prasmę, įprasta, kad taip kalbama apie moterį, kuri trokšta realizuoti save per motinystę ir savo vaikus, amžinai besivaikydama kažko „geriausio“ savo atžaloms ir jų labui. Tačiau didysis paradoksas, kad visos mamos yra pačios geriausios. Visos yra su priešdėliu „super“ savo vaikams, nepriklausomai nuo pastangų jiems įtikti. O man tektų įtikti visiems arba niekam: Simui (24), Adelei (22), Eduardui Vytautui (10), Konstantinui (8), Uršulei Jonei (6), dvynukėms Daliai Mortai (3) ir Unei Elenai (3) bei dukters Adelės dvynukams, mano anūkėliams Tadukui (2) ir Nojukui (2).

- Augindama vaikus baigėte dizaino studijas Dailės akademijoje, įkūrėte kūrybinės komunikacijos agentūrą „Adcacao“, parašėte knygą, kasdien pildote itin populiarų tinklaraštį „7 taškai“. Kaip visur suspėjate?

- Suspėjame tik tai, ko labiausiai trokštame. Akivaizdu, kad visko suspėti neįmanoma. Jei kažko šiandien nespėju, tikiu, kad tai nebuvo man prioritetas bent jau šiandien. Galbūt rytoj dienos planas dėliosis kitaip?.. Mano pasirinkimus, ką veikti, diktuoja aplinkybės, norai ir įgūdžiai. Kai aplinkybės beveik ekstremalios, norai turi būti milžiniški ir įgūdžiai turi būti lavinami nuolat. Tuomet kliūtys, kurios mus skiria iki trokštamo rezultato, tampa ne tokios didelės. Be to, visi dirgikliai, kurie iš pirmo žvilgsnio riboja mūsų pasirinkimus ir laisves, dažnai tik dar labiau motyvuoja ir priverčia laikytis griežtesnės disciplinos. Taip mažais žingsneliais krutame į priekį. Pabrėžiu - mažais. Jei kažkam atrodo, kad knyga „pasirašo“ per savaitę, o darbai nuveikiami akimirksniu, tai tik iliuzija. Pakeliui į sėkmę lydi ir nusivylimai, ir klaidos, ir aršaus vidinio kritiko monologas. Tačiau aš esu nepataisoma optimistė, žvelgiu į priekį, nesidairau atgal ir neminiu bloguoju rytdienos, kol ji neišaušo. Būna dienų, kai atrodo, kad daugiau nebegali. O ką daryti, jei mažiau - irgi ne tau? Išsimiegi ir vėl saulė nušvinta.

- Jūsų nuostabūs atvirlaiškiai tinklaraštyje „7 taškai“ yra lyg mažytės miniatiūros - jaudinančios, įkvepiančios. Kokį atvirlaiškį parašytumėte artėjančios Motinos dienos proga?

- Jau žinau, kad rašysiu Motinos dienai apie ledus. Neseniai nutiko tokia istorija mano virtuvėje. Dukrelė paprašė ledų. Ruošdama jai porciją, klausinėjau, kokių ji nori, kiek šaukštų jai suriesti į lėkštę, kuo pabarstyti. O ji man atsakė taip: „Mamyte, tu, žinok, kokius tik nori ledus, tokius įdėk, kiek tik nori, tiek aš suvalgysiu, - ir pratęsė, - juk artėja mamos diena, todėl valgysiu ledus taip, kaip tik tu nori...“ Turiu nuojautą, kad tame jos linksmame pasakyme slypi įdomi tiesa apie vaiko ir mamos ryšį, todėl sėsiu artimiausią vakarą apie tai parašyti. Apskritai aš neseniai atradau, kad man patinka rašyti tik todėl, kad rašydama aš vis kažką suprantu. O suprasti naujus dalykus, atrasti atsakymus į gyvenimo klausimus yra mano didžiausia aistra. Galbūt tai tiesiog moteriškas smalsumas, iš kurio sunku išaugti?

- Kaip atrodo supermamos diena?

- Lygiai taip, kaip ir visų kitų mamų, tik įvykius reikėtų padauginti bent iš trijų ir dieną pagroti presto tempu. Įsivaizduokite, kad man kartais per dieną tenka pagaminti iki dešimties skirtingų valgių, išpilstyti į stiklines keturis litrus pieno, apauti daug kojyčių, svarbiausia - išdalinti rytais bent dešimt bučkių. Jei tektų lyginti visus per dieną išskalbtus drabužius, nuo lyginimo lentos turbūt nenueičiau visą pusdienį. Laimei, seniai nutariau to nebedaryti. Vaikus rengiu praktiškais nesiglamžančiais drabužiais, o marškinius vyrai lyginasi patys. Išmokau ignoruoti nuolatinę netvarką, tačiau negaliu pakęsti neplautų indų ir nepaklotų lovų. Gyvename dideliame name ir ruošiamės remontui, o kol kas vaikai stato vidury kambario pilis iš minkštų baldų ir vykdo eksperimentus šaldytuvo kameroje. Gal ir gerai, kad nereikia stresuoti dėl apipieštos sienos. Viskam savas laikas... Vairuoju septynvietį automobilį, o mūsų batutas kieme tokio dydžio, kad telpa ne tik mūsų vaikai ir anūkai, bet ir keli kaimynų vaikai. Tokios mano dienos namuose, bet aš nuolat migruoju. Todėl buitis nespėja stipriai užslėgti.

- Vienam atvirlaiškyje rašėte, jog tvarkydama namus ir spintas priskaičiavote 97 poras vaikų batų. Kaip jūsų nesuryja buitis ir rutina?

- Ji mane ryja skaniai ir po truputį, tačiau aš jai karts nuo karto primenu, kad ne ji mano gyvenime yra svarbiausia. Rutina suėda tuos, kurie nesiblaško. Tad dabar galvoju, kad nepagydomas išsiblaškymas yra ne mano yda, o didysis išsigelbėjimas. Taip nuolat keičiu interesų ratą, viską darau greitai, galbūt netobulai, bet gyvenu įdomiai ir labai įvairiai.

- Pernai pasirodė jūsų knyga „Vandeninės moterys“, kurią įvardijote terapiniu romanu. Terapija kam? Ir kodėl moterys vandeninės?

- Tai knyga moterims nuo dar vienos moters. Potencialiai kiekvienas kūrinys gali tapti terapiniu, jei jis pakliūna į žmogaus akiratį laiku ir suvirpina sielą. Štai atsiranda dvi aiškios sąlygos: jis turi pakliūti į rankas tuomet, kai tai aktualu skaitytojui ir turi paliesti sielą. Taigi mano knyga yra skirta moteriai, kuri jaučiasi apribota, išgyvena su tuo susijusią vidinę įtampą. Greičiausiai ji jau sukūrusi šeimą, galbūt turi vaikų arba artimųjų, kuriais jaučia pareigą rūpintis. Kita sąlyga yra ne tik autoriaus, bet ir skaitytojo valioje. Jei sugebi atvirai priimti istoriją, nevengi užsiimti refleksija ir nesislapstai nuo nepatogių klausimų sau, tuomet labai tikėtina, kad knyga turės terapinį poveikį. Todėl aš ir sakau, kad knyga yra dviejų žmonių - autoriaus ir skaitytojo - emocinio atvirumo aktas. Beje, mano knygą galima skaityti ir labai paprastai, atostogų atsipalaidavimui - tuomet ji taps lengvo žanro pramoginiu neįpareigojančiu romanu apie tris šių laikų moteris. Man plaukia daugybė atsiliepimų apie knygą. Suprantu, kad rašo tik tos moterys, kurias mano herojų istorija sujaudino, tačiau tai vis tiek liudija, kokios mes, moterys, skirtingos ir panašios tuo pat metu. Kaip tos vandeninės - gimusios lyg versmės iš giliausių mums nežinomų praeities klodų, „užkoduotos“ veržtis, tekėti, dovanoti gyvybę, lietis, jungtis, būti išvien, banguoti ir nuolat mainytis...

- Stereotipas, jog didelė šeima - sunkus darbas, jums netinka, nes....

- ...šeima yra tik aplinka, kurioje gyveni visą gyvenimą ir dirbi tai, ko labiausiai nori pats. Net jei kartais tenka plauti kojas savo artimui - aš tai darau ne tik dėl jo, o dėl savęs visų pirma.

- Stereotipas, jog daugiavaikė šeima būtinai yra iš žemesnio socialinio sluoksnio jums netinka, nes...

- ...augau išsilavinusioje šeimoje. Abu seneliai buvo profesoriai, močiutė - humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, kita močiutė - anksti į pensiją išėjusi balerina, mano tėvelis buvo dizaineris juvelyras, o mama - menotyrininkė, visapusiškai kūrybinga moteris, iki šiol dirbanti jaunatviška gražuolė, devynių anūkų (yra dar du brolio vaikai) ir dviejų proanūkių močiutė.

- Tradicija, jog vaikams suteikiama tėvo pavardė, jūsų šeimoje sulaužyta. Kodėl skiriasi dukterų ir sūnų pavardės?

- Galbūt todėl, kad neatradome tvirto motyvo juos vadinti kitaip. Esu ištekėjusi už vaikų tėvo, tačiau norėjau pasilikti savo mergautinę pavardę. Man ji labai miela. Iš to atsirado mintis, jog mergaičių linija gali paveldėti mano pavardę, o berniukų - tėvelio pavardę. Dabar kitaip ir neįsivaizduojame šeimoje. Beje, tai nebuvo mano idėja, kaip kažkas gali pamanyti. Tai vyro mintis, kuriai pritariau ir džiaugiuosi, nes mūsų vaikai gavo dar vieną progą nuo mažens turėti savotiškų argumentų prieš daugumos nuomonę.

- Stereotipas, jog daugiavaikė šeima tik ir laukia valstybės paramos, jums taip pat netinka, nes jokios paramos (net nemokamų pietų mokykloje) negaunate. Kodėl? Ką pasakytumėte apie valstybės šeimos politiką?

- Per daug uždirbame, todėl ir negauname. O šiaip vien šiuo klausimu galima būtų straipsnį parašyti. Gal tik palinkėčiau valdžios žmonėms atsikratyti formalių spekuliatyvių sprendimų ir priimtais įstatymais auginti ne paramos gavėjų gretas, o ugdyti sąmoningų proaktyvių piliečių bendruomenę, kuri ne tik augina vaikus, bet ir patys uždirba jų išlaikymui. Šelpti reikia bėdžius, o besistengiančius reikia skatinti.