Skauto įžodis - pažadas visam gyvenimui

Skauto įžodis - pažadas visam gyvenimui

Skautų judėjimo užuomazgos buvo XX a. pradžioje vykęs anglų - būrų karas, kai Robertas Badenas Pauelis (Robert Baden-Powell) suformavo pirmąsias, įvairias užduotis atliekančių berniukų savanorių kuopas. Nuo tų laikų skautai ir jų veikla gerokai pasikeitė, tačiau jie liko ištikimi daugiau negu prieš šimtą metų užgimusiam šūkiui - „Dievui, Tėvynei, Artimui“. Apie tai, kokie yra šiandieniniai skautai ir kaip jiems kasdieniame gyvenime sekasi realizuoti dar R.Badeno Pauelio suformuotas idėjas, „Respublika“ kalbėjosi su Lietuvos skautijos atstove Urte PETRULYTE.

- Kaip manote, kas paskatina žmones įsitraukti į skautų veiklą?

- Skautuose kartais juokaujama, o dažniausiai rimtai sakoma, kad vieną kartą davęs skauto įžodį - skautu tampi visam laikui. Kiekvienas amžius turi savų niuansų. Mažiausius paprastai atveda jų tėvai, nusprendę, kad, būdamas ir bendraudamas su bendraamžiais, mokydamasis komandinio darbo ar padėdamas kitiems, vaikas augs geresnis ir atsakingesnis, negu sėdėdamas prie kompiuterio. Didesni ateina sekdami skautais tapusių draugų pavyzdžiu. Nemažai paauglių prisijungia, kai asmeninių pokyčių etape pradeda ieškoti sau prasmę nešančios veiklos. Čia būdami, dirbdami su kitais, padedami ir pasikalbėdami su suaugusiais vadovais, jie išgyvena šį etapą lengviau ir įgyja gyvenimui labai reikalingų įgūdžių.

Vyresni grįžta baigę studijas ar įsitvirtinę gyvenime, bet supratę, kad turi laiko ir noro papildomai veiklai arba iš savotiško pareigos jausmo. Nors dalyvavimas yra savanoriškas, ir net uniformomis reikia pasirūpinti patiems, nemažai jaunų žmonių, keletą gyvenimo metų praleidę kartu su skautais, vėliau už čia gerai praleistą laiką ir išmoktus naujus dalykus tarsi nori atsidėkoti, vėl grįždami į skautiją arba prisidėdami savanoriška veikla.

Pasitaiko atvejų, kai vaikus atvedę tėvai pajaučia, jog, kiek leidžia laikas ir jėgos, nori prisidėti prie šios veiklos. Kiekvienas turi tam tikrų savų paskatų, bet mums svarbiausia, kad jie patys pasirenka šią savanorišką veiklą, todėl stengiamės priimti visus. Toks požiūris lemia, kad šiandien Lietuvos skautijoje yra daugiau negu 3000 narių ir šis skaičius nuolat auga. Džiugina ir tai, kad šį kelią pasirenka labai skirtingo amžiaus žmonės, pradedant 6-7 metų vaikais ir baigiant į devintą dešimtį įkopusiais senoliais. Kodėl taip vyksta? Matyt, žmonės pavargo nuo nuolatinio bėgimo, nuo miestų rutinos ir bando ieškoti kelių grįžti į gamtą, į ramybę. Skautai - viena iš galimybių tai padaryti, kartu įgyjant naujų įgūdžių ir naujų draugų.

Aišku, pasikeitus aplinkybėms ar po didelių, varginančių stovyklų, vienas kitas kartais nusprendžia atsitraukti ir pailsėti. Tai - natūralūs procesai. Tik pas mus, skirtingai, tarkim, nuo Anglijos, į išėjusiojo vaiko vietą netrukus atsiranda naujas kandidatas, tad su sunkumais suburti jaunus žmones nesusiduriame ir, tikiuosi, nesusidursime. Be to, esame pasirengę priimti visus norinčius, tad jei kas sumąstys - lauksime.

- Kaip į skautus reaguoja jų aplinkos žmonės - bendraklasiai, giminaičiai?


- Už visus kalbėti sunku, bet, jei vaikai sugrįžta ir atsiveda draugus ar tėvus, manau, kad gerai. Be to, turime ir grynai skautiškų šeimų - kai vyras ir žmona susipažino būtent tapę skautais.

Yra ir labai gražių pavyzdžių, kaip mūsų tuntai (organizacijos vienetai) „užsiaugina“ kartą. Visai neseniai Vilniaus krašto „Skaisčio“ tunte „užaugo“ pirmoji karta - mergina davė vyr. skautės įžodį. Ji į šį vienetą atėjo dar būdama šešerių metų ir, pradėjusi kaip „vilkė“, po 15 metų tapo vyr. skaute.

O vienintelis nesusipratimas, su kuriuo susidūriau aš pati, buvo susijęs su... maistu. Skautuose įprasta, kad tuo, ką turi, daliniesi su aplinkiniais. Tad įpratusi, kad visi dalinasi, aš taip elgdavausi ir mokykloje. Bendraklasiai iš pradžių reagavo keistai, bet apsilankę skautų stovykloje suprato, kad mums dalinimasis tuo, ką turime, - kasdienybė.

- Kaip atrodo šiandienos skautų veikla?


- Sąlyginai veiklą galima suskirstyti į sezoninę ir tradicinę - tradicinius renginius. Pirmajai priskirtinos keturis kartus per metus organizuojamos stovyklos ir kassavaitinės vienetų sueigos, antrajai - parodos, mugės, tarptautiniai suvažiavimai ar išvykos. Kasmet rengiamas ir muzikinis konkursas vyriausiojo skautininko Felikso Šakalio atminimui.

Paprastai ilgiausia - savaitinė - stovykla organizuojama vasarą. Joje ypač praverčia tėvelių ir kitų savanorių pagalba, nes rankų, o kartais ir transporto priemonių, naudojamų inventoriui ar palapinėms suvežti, niekada nebūna per daug.

Savo žavesio turi ir žiemą organizuojamos stovyklos, tačiau čia kiekvienas regionas tvarkosi pagal savo išgales ir galimybes. Kadangi ne visi vienetai galėtų įsigyti žiemos sąlygoms būtinų palapinių, dalis jų rengia dienos išvykas, kiti apsistoja kaimo turizmo sodybose ar pas pažįstamus. Mums, Vilniaus regionui, daug padeda Lietuvos kariuomenė. Kariškiai anksčiau skolindavo „buržuikomis“ šildomas palapines, o dabar negaili modernių, karštu oru apšildomų laikinų statinių, tad gamtoje net žiemą galime išbūti kelias dienas.

Pastebėjau, kad bendra veikla stovyklose, ypač - esant prastesniam orui, labai suartina jos dalyvius, moko komandinio darbo, padėti vieni kitiems, skatina bendravimą. Manau, kad šios, stovyklose įgytos savybės, jaunimui praverčia ir kasdieniniame gyvenime, ir profesinėje karjeroje, ir moksluose.

Atskirai galima paminėti jūrų ir oro skautus. Pirmieji daug dėmesio skiria vandeniui - moko stovyklų dalyvius buriuoti ir saugiai elgtis valtyse ar plaustuose, aiškina, kaip elgtis valčiai apvirtus, kaip gelbėtis. Liks jaunimas skautuose ar ne, atskiras klausimas, tačiau šios žinios neabejotinai jiems padės ir gal net išgelbės vieną kitą gyvybę.

Be to, visose stovyklose mokome vaikus gyventi be telefonų ir kitų, šiandien įprastų, tačiau toli gražu ne visada reikalingų, įrenginių. Iš mažiausiųjų telefonus surenkame, didesni, pamatę, kad aplinkiniai jais nesinaudoja, patys padeda kur atokiau. Su vaikais problemų nekyla, ko nepasakysi apie suaugusiuosius. Tie, kurie pirmą kartą išleidžia vaiką į stovyklą, dažnai labai jaudinasi, kad pusdienį vaikas neatsiliepia. Laimei, prie to esame pratę, tad visi klausimai nesunkiai išsprendžiami.

Kalbant apie papildomą veiklą, galima paminėti pastaruoju metu vykdomą projektą „Nuspalvink Lietuvą“. Jo metu išdažomi žmonių, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos, namai, taip atkreipiant aplinkinių dėmesį į tai, kad padėti artimui arba ko nors stokojančiam yra gera ir reikalinga. Skautai vadovaujasi principu - kasdien po vieną gerą darbą. Aišku, tai yra savanoriška veikla, niekas jos nekontroliuoja, bet jeigu aš tai galiu padaryti, tai gal gali ir kitas? O jei padarys jis, tai, tikėtina, prisijungs ir trečias. Kuo daugiau atsiras norinčių ir galinčių padėti artimiesiems, tuo mažiau liks žmonių, kuriems tokia pagalba reikalinga.

Papildoma veikla gali būti ir dalyvavimas įvairiuose renginiuose ar mugėse, kur pristatome Lietuvos skautijos veiklą, jos istoriją, veiklos principus ir siekiamybes. Kartu tai palengvina apie savirealizaciją mąstančių žmonių paieškas, nes jie greičiau randa mus, skautus.

- Kalbėjote apie Pasaulio skautų judėjimo organizaciją (WOSM). Ar palaikote ryšius su užsienio šalių skautais?

- Santykai tiek su užsienio šalių organizacijomis, tiek su lietuvių išeiviais labai geri ir draugiški - jie važiuoja į mūsų renginius, mes vykstame pas juos. Ypač artimai bendradarbiaujame su tautiečiais Amerikoje, Anglijoje ir Australijoje.

Į JAV, pas ten veikiančius lietuvių skautus, kasmet vyksta du - trys mūsų šalies atstovai. Gerus santykius su Anglijos lietuviais, tikėtina, lemia tai, kad čia susibūrė didžiulė XXI amžiaus išeivių bendruomenė, kuri ir per skautus palaiko ryšį su gimtine.

Praėjusiais metais minėjome Lietuvos skautijos šimtmetį, tad apsilankėme net keliuose žemynuose organizuotose didelėse stovyklose. Viena iš įdomiausių kelionių buvo į Australiją, į kurią aplankyti tautiečių vyko didelė mūsų organizacijos delegacija. Smagu buvo pamatyti ne tik visiškai kitokią šalį, bet ir kitame pasaulio krašte sutikti gimtosios kalbos nepamiršusius lietuvius. Vėliau jau jie aplankė Rumšiškėse vykusią mūsų stovyklą „Laužų karta“.

- Smagu, kad santykiai su išeiviais tokie geri, o kaip sekasi sutarti su artimesniais kaimynais?

- Kadangi mus visus vienija skautiška dvasia, bendrą kalbą lengva rasti su bet kurios šalies skautais. Galime pasidžiaugti, kad gražiai draugaujame su lenkų skautais - harcežais. Susitikimuose mes, kiek išeina, traukiame lenkiškas dainas, lenkai bando dainuoti lietuviškai ir visiems būna smagu.

Tautybė ar religija paprastai nėra akcentuojama. Visi mes, lietuviai, rusai, žydai, latviai, lenkai, anglai ir t.t., esame skautai. Neturime dėl ko varžytis ar konkuruoti tarpusavyje, nes mus vienija bendra veikla, bendra pasaulėžiūra, siekis tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui, tad bartis dėl to, kad kažkas kitaip kalba ar kitaip mąsto, nėra kada. Užtenka ir kitokių, gerokai įdomesnių, užsiėmimų, kurie, kai yra bendras tikslas, visus, nepaisant to, iš kur jie kilę ar kaip kalba, suvienija.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder