Skarelių paroda nukelia į senelių laikus

Parodos sumanytoja Višakio Rūdos kultūros namų vadovė Birutė Kerušauskienė neslepia - mintis apie savo parapijos moterų skareles ją lydi daug metų, nuo tada, kai viename žurnale perskaitė trumpą žinutę, esą Višakio Rūda sekmadieniais pražysta į bažnyčią einančių moterų skarelių žiedais ir raštais. „Prisiminiau savo močiutes, jų seseris, mano tetas, jos tik su skarelėmis gobdavosi. Visos mūsų šeimos moterys dėvėjo skareles. Skarelių daug buvau surinkusi, nes jos man priminė brangius žmones. Ruošdamasi parodai suskaičiavau 70. Parodą rengti man padėjusi bendruomenės narė klubo „Višakio vingis“ įkūrėja Margarita Jeselskienė atnešė apie 20 savo mamos skarelių. Pakalbinau bendruomenės pirmininkę Loretą Matusevičienę. Ir ji apsidžiaugė galėsianti prisidėti. Nusipirkusi sodybą, o senoji sodybos šeimininkė, išsikraustydama į miestą, paliko daug senų daiktų, tarp jų - 20-30 skarelių. Nesunkiai, iš gana nedidelio gyventojų rato, surinkome 202 skarelių. Tiek tenorėjome surinkti. Kai pakalbu su žmonėmis dabar, ir tas, ir tas turėjęs. Kita tiek galėjome pririnkti“, - pasakojo B.Kerušauskienė.

Pažįstamų moterų kadaise ryšėtos skarelės parodos lankytojams sukėlė daug jausmų. „Prisimenu, prisimenu, ji ta skarele gobdavosi eidama į bažnyčią. Kaip gyva akyse stovi“, - kalbėjosi vyresnės moterys, žvelgdamos į ant palangių išrikiuotus ir skarelėmis apgaubtus „manekenus“, trilitrinius stiklainius. Pasak B.Kerušauskienės, kai kurios į parodą atėjusios moterys apgailestavo, kad močiučių skarelių jau nebeturi. Atidavusios. „Kokią jos patirtį prarado. Kiek gražiausių skarų kartu su kitais nebereikalingais daiktais atsidūrė šiukšlyne. Ne vieną daug metų nenaudotą vilnonę suvarpė kandys. Paimi į rankas ir subyra. Mano močiutė buvo daug išsiaudusi skarelių. Visas kandys sukapojo, negalėjau eksponuoti nė vienos“, - sakė parodos organizatorė.

Kaip sakė B.Kerušauskienė, kiek skarelių - tiek istorijų. Viena moteris papasakojo savo mamos nutikimą. Išgirdusi, kad kaimynė gavo iš Amerikos siuntinį, ji nubėgo pasižiūrėti, ar nebus kas kaimynei nereikalinga, parduodama. Šeimininkė pasiūliusi pirkti skarelę. O ir skarelė akį traukė - baltais kraštais, rytietišku ornamentu su blizgančiu įaustu siūlu. Tuo kartu pinigų neturėjusi moteris paprašė skarą atidėti. Ta pati skarelė krito į akis ir kitai siuntinio apžiūrėti atėjusiai kaimynei. Ir ji neturėjo pinigų. Kai pirmoji su pinigais saujoje atėjo pirkti, skarelės jau neberado. Ją jau buvo nupirkęs antrosios vyras. Moterys daugiau niekada nebesikalbėjo, o jas supjudžiusi skarelė lyg niekur nieko puikuojasi višakiškių parodoje. Dar viena skarelė taip pat su sena istorija. Ji gauta vokiečių laikais už talonus, gimus sūnui. „Skarelė traukia mėlyname dugne įaustomis baltomis smulkiomis gėlytėmis, regis, antros tokios niekur nerasi. Bet radosi. Atvažiavusi parodos apžiūrėti jurbarkietė sakė, kad tokią pat jos močiutė turėjusi“, - pasakojo parodos organizatorė. Yra viena skarelė, kurioje įaustos tulpės. Jei nebūtų juoda, sakytum, staltiesė. Tokiomis skarelėmis moterys žiemą apsigobdavo žiemą sėsdamos į vežimą. Kad nesušaltų. Šitą nuostabią savo močiutės skarelę, išaustą 1920-1925 metais, parodos organizatorėms paskolino viena moteris.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“