Širma vaikų psichologiniam smurtui darželiuose užmaskuoti

Kreipimąsi, raginantį atmesti rekomendacinio pobūdžio Europos Tarybos konvenciją, įteisinančią genderizmo ideologiją, pasirašė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas Tomas Šalkauskas, Lietuvos šeimos centro direktorė Dalia Lukėnienė ir Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro direktorius prof. dr. Andrius Narbekovas.

Apie šią konvenciją prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas T.ŠALKAUSKAS, filosofė Nida VASILIAUSKAITĖ, Lietuvos šeimos centro direktorė D.LUKĖNIENĖ ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kodėl buvo kreiptasi į aukščiausius valdžios atstovus, kad nebūtų pasirašyta konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir šeimyninio smurto prevencijos bei kovos su juo“?

T.ŠALKAUSKAS: Kartais jaučiamės nepelnytai kaltinami, lyg mes būtume už smurtą. Iš tikrųjų esame prieš smurtą. Deja, gilindamiesi į konvencijos turinį atradome įdomių, sakyčiau, pavojingų, teiginių. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes kviečiame nepasirašyti konvencijos.

Mes pritariame, kad negalima diskriminuoti dėl religijos, rasės, lyties ir t.t., tačiau į konvenciją yra įtrauktas naujadaras „socialinė lytis“ - ne biologinė lytis, o socialinė (angliškojo termino „gender“ vertimas). „Socialinės lyties“ idėja - žmogus gali pasirinkti, kuo jam būti: vyru, moterimi ar tarpiniu variantu. Yra įvardijamos netgi 6-ios socialinės lytys.

Pirmiausia esame prieš tokio naujadaro atsiradimą mūsų teisinėje bazėje. Beje, konvencijoje yra ir daugiau įtartinų frazių. Pavyzdžiui, prireikus šalis gali imtis reikiamų veiksmų, kad įtrauktų į visas formaliojo švietimo mokymo programas medžiagą apie nestereotipinių lyčių vaidmenį. Vadinasi, siūloma vaikus auklėti taip, kad jie neturėtų stereotipų ir kad jie būtų laisvi pasirinkti, kuo būti.

Konvencijoje akcentuojama, kad ypatingos priemonės, kurių riekia imtis norint apsaugoti moteris nuo smurto, nėra laikomos diskriminacija pagal šios konvencijos sąlygas. T.y. apsaugos nuo smurto priemonės yra aukščiau nei visi ne diskriminavimo dalykai. Vadinasi, valstybė pripažįsta, kad gali imtis ypatingų priemonių.

Kitas teiginys - valstybė pripažįsta konvenciją, kokia ji yra, visą arba nepripažįsta, negalima pripažinti konvencijos su išlygomis. Būtent dėl to kviečiame šios konvencijos nepripažinti ir Lietuvoje nepriimti. Tai nereiškia, kad Lietuva yra už smurtą, mes pasisakome tik prieš kai kuriuos konvencijoje išdėstytus teiginius. Tai ir yra pagrindiniai argumentai.

G.JAKAVONIS: Joje kalbama ir apie lyties keitimo operacijas.

T.ŠALKAUSKAS: Logiškai peršasi išvada, kad valstybė, jei ji pripažįsta žmogaus teisę pasirinkti lytį, turi sudaryti sąlygas tai padaryti.

G.JAKAVONIS: Priminsiu atvejį, kai prieš kelerius metus lytį pasikeisti bandęs vyras prisiteisė per Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą, kad Lietuvai sumokėtų didelę baudą. Jeigu mūsų įstatymuose nebūtų tokio sakinio, kad galimos lyties keitimo operacijos, jis nebūtų laimėjęs. Gal mes patys persistengėme?

T.ŠALKAUSKAS: Taip, mūsų įstatymuose yra tam tikrų spragų. Patiriame nuolatinį spaudimą eiti laisvėjimo kryptimi, atsisakyti tradicinių stereotipų ir priimti naujus. Bet jei įstatymuose yra tam tikrų spragų, tai nereiškia, kad einame ta kryptimi, pasirašome konvenciją ir darome kitus žingsnius, kad užtikrintume jos įgyvendinimą.

G.JAKAVONIS: Skambinome į Tolerantiško jaunimo asociaciją, Teisės ir tolerancijos institutą - visi atsisakė dalyvauti šiame pokalbyje.

N.VASILIAUSKAITĖ: Argumentai, kuriuos išgirdome, yra gana juokingi. Jeigu bendraujame argumentų kalba, pirmiausia reikėtų susirūpinti kitos pusės įdomiais argumentais.

Ką tik išgirdome, kad diskriminacija yra blogai. Be abejo, blogai, bet tam tikra diskriminacija - visai nieko. Diskriminacija religijos pagrindu, be abejo, yra blogai - vis dėlto XXI amžius. Bet diskriminacija lyties pagrindu jau mums nepatinka. Randame žodį, kuris nežinia ką reiškia, nesuprantame, kokia jo funkcija, ir iš karto susiraukiame, nusprendžiame, kad nepasirašysime.

Aš kalbu apie terminą „gender“. Jis šioje srityje nelabai ryžtingus žmones, be abejo, gąsdina, nes jie iš karto įsivaizduoja, kad čia kalbama apie lyties kaitaliojimą vos ne rytą vakarą, po kelis kartus per dieną. Tai tiesiog absurdas ir juo manipuliuojama. Sąvoka „socialinė lytis“ nėra joks stebuklas. Tai yra seniai akademiniame žodyne įteisintas terminas, kuris reiškia elementarų dalyką - kad kultūriškai ir istoriškai suprantami įvairūs dalykai, ką turėtų daryti ir ko neturėtų daryti, kas dera ar nedera vienos ar kitos lyties žmonėms, yra kintami.

Tarkime, romantizmo epochoje racionalumas buvo priskiriamas būtent moterims, o ne vyrams. Kito aprangos stiliai, jais apibrėžiamos įvairios kūno pateikimo viešumoje strategijos, atitinkami įsivaizdavimai apie žmonių psichologines, intelektines savybes, jų vietą visuomenėje kito daugybę kartų, kinta ir dabar. Būtent tai ir vadinama socialine lytimi, nes tai nekyla iš jokios biologijos, jokių chromosomų. Jei kiltų, tai būtų labai elementarus argumentas. Bet taip nėra. Vien tai, kad mes čia sėdime prie vieno stalo - ne vieni prie puodų, o kiti prie rašto - rodo, kad tokie dalykai keičiasi.

Socialinės lyties terminas žmonėms, turintiems akademinį išsilavinimą, jau seniai nekelia problemų. Iš karto pradėti keistai reaguoti į šį terminą tiesiog juokinga. Pirmiausia reikėtų paskaityti atitinkamos literatūros, pasidomėti, ką tai reiškia, o tik paskui skleisti paniką, esą visus vaikus perrengs kitos lyties drabužiais ir jie praras supratimą, kuo jiems derėtų būti. Tarsi apskritai kas nors gimtų su drabužiais ir nebūtų lygiai taip pat žmonės socializuojami vaidinti vienus ar kitus vaidmenis.

Mes pripažįstame, kad stereotipinis mąstymas yra blogai. Kodėl blogai? Nes jis nepagrįstai patenkina žmonių grupes iš konteksto paskiriems individams būdingos savybės pagrindu. Tiesiog įstato į tam tikrus socialinius varžtus faktiškai visą visuomenę, o tai įvairiomis prasmėmis žalinga abiem lytims. Todėl daryti išlygą, kad vieni stereotipai yra blogai, o kiti kažkodėl gerai - nes mes prie jų pripratę ir neįsivaizduojame, kad gali būti kitaip, - tiesiog nelogiška. Reikėtų įgyti bent minimalų supratimą, apie ką čia kalbama, o paskui pradėti protestuoti.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto Latvijoje prasidėjus panašiems dalykams Vyriausybėje kilo triukšmas. Pas mus visi sėdi ramūs, tarsi nieko nevyktų. Išskyrus kelis visuomenininkus, kurie reaguoja. Nemanau, kad tėvai sutiktų su „Gender Loops“ programomis darželiuose. Kas atsitiko - keičiasi vertybės ar mes tokie atsilikę?

D.LUKĖNIENĖ: Mūsų socialiniai įvaizdžiai keičiasi, bet ar būtina juos keisti per jėgą? Ar tai irgi nėra smurtas, jeigu aš nenoriu, kad mano vaikus darželyje perrenginėtų mergaitėmis ar berniukais?

O tokios patirties mes jau turime. Prieš penketą metų šeimos centrai kariavo, kad iš darželių būtų pašalinti „Gender Loops“. Dabar vėl atsiranda programos, kurios sako, kad karalaitis myli karalaitį. Tegul jis sau myli. Kiek procentų tų karalaičių vienas kitą myli? Kokie 2-3 proc. Kodėl visi vaikai turi tai žinoti? Aš prieš bet kokį smurtą, bet jaučiu, kad prieš mane smurtaujama, kai sakoma, kad tai ne mano stereotipai. Bet aš esu laiminga gyvendama pagal tuos stereotipus.

Pagrindinis smurtas, kurį patiria mūsų moterys, - kad vyrai jas palieka su trimis mažais vaikais, o valstybė jomis taip pat nesirūpina.

N.VASILIAUSKAITĖ: Siūlote uždrausti skyrybas?

D.LUKĖNIENĖ: Nesiūlau. Tiesiog siūlau kokiu nors būdu priversti tėvus išlaikyti savo vaikus. Bet tai irgi bus smurtas.

N.VASILIAUSKAITĖ: Tai gal nereikia bent savo vaikų atžvilgiu smurtauti iš karto nusprendžiant, kad jie jūsų nuosavybė ir jūs žinote, kokie jie nori būti, kokį vaidmenį visą gyvenimą turėtų vaidinti. Visas įsivaizduojamas tradicinis socializavimasis irgi yra ne kas kita, kaip „aprenginėjimas“, mokymas tam tikrų gestų visuomenėje.

Jūs tikrai norite, kad jūsų dukra būtų, pavyzdžiui, namų šeimininkė? Kaip reikalauja tradicinis reglamentas...

D.LUKĖNIENĖ: Jeigu ji jausis laiminga, tegul.

G.JAKAVONIS: Ar keičiasi tradicinėmis laikytos vertybės pasaulyje?

R.PAULAUSKAS: Kas vyksta pastaruosius keliasdešimt metų Europos Sąjungoje? Pradėkime nuo to, kad žmogus pirmiausia yra vertybių sistema. Žmogus be vertybių neegzistuoja. Tai turbūt neginčijama. Žmonių bendravimas visada pagrįstas vertybių kontekstu. Tai irgi nediskutuotinas dalykas. Žmogus yra visuomeninis padaras. Ką tai reiškia? Reiškia, jei jis negyvena visuomenėje, žmogumi netampa. Tai įrodyta šimtais pavyzdžių. O jeigu jis visuomeninis gyvis, vadinasi, kiekviena visuomenė, tuo labiau tauta turi savo vertybes ir tam tikrą bendrų prasmių lauką, kuriame ji gyvena ir egzistuoja. Jeigu nėra bendro prasmių lauko, nėra vertybių, nėra nei visuomenės, nei tuo labiau tautos. Mano supratimu, tai baziniai teiginiai ir jie yra neginčytini. Turbūt ir Nida dėl to nesiginčytų.

N.VASILIAUSKAITĖ: Ginčytųsi.

R.PAULAUSKAS: Kas yra žmonijos istorija? Tai amžina kova dėl šių vertybių ir dėl bendrų prasmių. Taip buvo prieš tūkstantį metų, taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Tai Europos Sąjungoje ir vyksta - vienų vertybių kova su kitomis.

Kokios tos vertybės šiandien, su kuriomis kariaujame? Vienas ryškiausių pavyzdžių - keičiami fundamentalūs vyro ir moters santykiai, kurie klostėsi šitoje visuomenėje, šitoje teritorijoje. Turiu omeny Lietuvą arba tą pačią Europos Sąjungą. Klostėsi šimtmečiais. Taip, tos vertybės kinta, jos niekada nebuvo amžinos. Bet juk yra baziniai teiginiai, dėl kurių sutinka dauguma Europos Sąjungos gyventojų. Senųjų, tikrųjų Europos Sąjungos gyventojų. Ir šios vertybės šiandien dalies Europos Sąjungos gyventojų bandomos keisti. Kaip pavyzdys yra visi šie dalykai, apie kuriuos jūs šnekate, pastarieji įvykiai Latvijoje. Pvz., Anglijoje jau nėra įvardijimo „mis“ ir „misis“. Draudžiama viešojoje erdvėje vartoti šias senas anglų sąvokas, atėjusias iš šimtmečių glūdumos.

D.LUKĖNIENĖ: Anketose neklausiama, ar tu vyras, ar moteris, o kuo tu jautiesi.

R.PAULAUSKAS: Keičiami vaikų ir tėvų santykiai. Tūkstančius metų vaikas iki tam tikro amžiaus buvo teisės subjektas per tėvus. Tai buvo fundamentali nuostata. Vienose kultūrose - iki 12 metų, kitose - iki 16, bet jis buvo laikomas teisės subjektu per tėvus. Dabar viskas verčiama aukštyn kojomis. Vaikas iš karto yra teisės subjektas. Jis įgauna teisę skųsti tėvus. Tai yra juvenalinės justicijos laukas. Juvenalinė justicija šiandien iš normalių tėvų Europoje jau yra atėmusi šimtus tūkstančių vaikų. Keičiama nusistovėjusi šeimos sąvoka. Iš čia atsiranda sąvokos „tėvas Nr.1“ ir „tėvas Nr.2“.

Keičiama aplinka, kurioje gyvena europietis. Keičiama jo kalbinė, rasinė, tautinė, etninė, kultūrinė aplinka ir keičiama dėka imigrantų. Jis pradeda gyventi visiškai jam svetimoje aplinkoje, o aplinka irgi yra vertybė, prie kurios jis įpratęs. Kaip ir jūs sakėte: gal aš noriu šioje aplinkoje gyventi, man ji tinka. Ir daugeliui mūsų tinka. Tai kodėl mes turėtume ją keisti? Dėl tos saujelės kažkokių fantastų, kurie sumanė visa tai pakeisti?

Ne veltui šiandien Europoje nebekalbama apie tautų teises. Tauta nebegerbiama. Galų gale keičiama pati valstybės, kurioje gyvena tauta su savo bendrosiomis prasmėmis, sąvoka.

Pagrindinė Europos Sąjungos ideologija yra Europos regionalizavimas. Jau yra nupiešti žemėlapiai, kaip turi atrodyti visos valstybės. Lietuva suskirstyta į tris regionus. Taip pat ir Lenkija, Prancūzija. Kodėl tai daroma? Todėl, kad taip kur kas lengviau bus centralizuoti Europos Sąjungą. Vyksta vertybių kova. O jei yra kova, vadinasi, yra ir kariai.

G.JAKAVONIS: Kas inicijuoja, skatina, galų gale finansuoja šiuos dalykus?

N.VASILIAUSKAITĖ: Pirmiausia pati jūsų klausimo konstrukcija numato kažkokią konspirologinę teoriją. Antra, kas už viso to stovi, - tai tokie žmonės „be vertybių“, kurie ketina viską sugriauti.

R.PAULAUSKAS: Ne be vertybių, o su vertybėmis, tik kitokiomis.

N.VASILIAUSKAITĖ: Pirmiausia norėčiau išgirsti iš tų, kurie čia dejuoja apie amžinų ir šaunių vertybių griuvimus, kad jie konkretizuotų, kokios būtent buvo tos vertybės. O tos vertybės, vadinamieji nusistovėję santykiai tarp lyčių, santykiai šeimoje ir t.t., reiškia labai paprastus tiesmukus dalykus - kad pusė žmonių priklausomai nuo lyties neturi teisės į išsilavinimą, neturi savų finansų, politinių teisių, savo atskiro gyvenimo, jų gyvenimas šeimoje yra uždaras, visiškai subordinuotas tėvų, vėliau vyro valiai; moterys yra tokia žmonių rūšis, tiksliau, net ne žmonių, moterys yra kažkur greta gyvūnų, kurios turėtų taip gyventi, būti patenkintos ir daugiau nieko kito nenorėti.

Pirma, pasaulis jau seniai pasikeitė. Antra, negi jūs esate už tai, kad, tarkime, mes čia dviese neturėtume teisės su jumis diskutuoti? Kad apskritai pusė Lietuvos gyventojų neturėtų išsilavinimo, politinių teisių, visų tų elementarių dalykų, kurie šiandien marginalams, keistuoliams, atsiprašau, bepročiams, ir ultraradikalams dešiniesiems atrodo keisti, nepriimtini?

Jūsų pozicija yra balsas visiškų Europos marginalų, kurie apsižiūrėjo, kad gyvena pasaulyje, kuris seniai nebefunkcionuoja pagal Vingių Jono trobos taisykles, ir jiems pasidarė labai baisu. Jie mano, kad tos taisyklės, kurios formavo Vingių Jono trobą, yra pačios nuostabiausios, kad jos patinka ne tik Vingių Jonui, bet ir visiems jo namiškiams, o tie, kuriems jos nepatinka, turi išsikraustyti ar tiesiog susitaikyti. Aš norėčiau, kad tos vertybės būtų įvardytos.

Taip, vaikai nebuvo tradiciškai teisės subjektas, tai reiškia, kad daugelyje kultūrų tėvai turėjo teisę juos nužudyti iki tam tikro amžiaus, kol jie nebuvo pristatyti visuomenei, galėjo jais nesirūpinti, galėjo nuspręsti, kad jiems nereikės išsilavinimo, per prievartą apvesdinti. Moderni Europa tuo ir yra moderni, kad ji atsisakė grįžti prie tokių dalykų. Ir jeigu jūs manote, kad tai kultūrinis nuosmukis, tai parodo, kaip jūs tą kultūrą ir tą nuosmukį suprantate.

G.JAKAVONIS: Žemaitijoje moteris visą laiką buvo šeimos galva. Dzūkijoje priešingai - vyras. Šiuo atveju negalima apibendrinti.

T.ŠALKAUSKAS: Šiandien prisiklausėme daug epitetų: ir atsilikėliai, ir bepročiai, ir marginalai. Aš bandau suprasti, kodėl taip įvardijama, jeigu įsivaizduojama, kokią poziciją mes giname. Seni laikai praėjo.

N.VASILIAUSKAITĖ: Tradiciniai seni laikai?

T.ŠALKAUSKAS: Bet apie tokius santykius tarp vyro ir žmonos šeimoje nė vienas iš mūsų čia sėdinčių nekalbame.

N.VASILIAUSKAITĖ: Vienas klausimas. Vyras ir moteris yra lygūs tradiciškai? Vienareikšmiškai ne. Vadinasi, jeigu jūs už tradicijas, jūs už nelygybę. Ir viskas tuo pasakyta.

T.ŠALKAUSKAS: Yra lygiavertis orumas.

N.VASILIAUSKAITĖ: Lygiavertis orumas jau yra modernybės sąvoka, atsiradusi Europoje.

T.ŠALKAUSKAS: Apie modernybę dabar ir kalbame. Kodėl gąsdina sąvoka „gender“? Galbūt teoriškai, akademiškai viskas yra gražiai sudėliota, bet kasdienybėje ji išvirsta į konkrečias programas ir jos ateina į darželius. Vaikams siūloma įsivaizduoti, kad berniukas vieną rytą gimsta mergaite, elgiasi ir gyvena kaip mergaitė. Ir atvirkščiai.

Kai buvo paklausta programų rengėjų, kas dabar yra blogai darželiuose, vienas iš argumentų buvo - kokie baisūs stereotipai. Berniukai žaidžia su mašinytėmis, mergaitės su lėlytėmis. Tai labai neteisinga, stereotipinis elgesys. Aš manau, kad tikrai nėra blogai, jei berniukai mėgsta žaisti su mašinytėmis, o mergaitės - su lėlytėmis.

N.VASILIAUSKAITĖ: O jeigu mėgsta atvirkščiai, tai jau yra blogai ir reikia neleisti. Arba šaipytis.

T.ŠALKAUSKAS: Apie prievartą mes nekalbame. O šiuo atveju programa siūloma vos ne per prievartą.

N.VASILIAUSKAITĖ: Atvirkščiai. Prievarta yra tada, kai visi suskirstomi į rožinę ar mėlyną spalvas, apdalijami pagal lytį lėlėmis ar mašinėlėmis ir šaipomasi, jeigu to nedaroma. Prievarta nebūtinai yra fizinė, ji gali būti ir socialinė, psichologinė.

T.ŠALKAUSKAS: Pats auginu vaikus, matau, ką jie mėgsta. Matau, kokia situacija yra darželiuose. Niekas per prievartą mašinyčių jiems nekiša.

N.VASILIAUSKAITĖ: Niekas ir neketina keisti per prievartą, tik siekia sukurti tokią terpę, kurioje individas galėtų pasirinkti, kas jam patinka, ir nebūti išjuoktas, kad elgiasi netinkamai pagal lytį.

T.ŠALKAUSKAS: Deja, realybėje yra ne taip.

D.LUKĖNIENĖ: Kalbėjome su tais žmonėmis, kodėl jie taip nori mus pakeisti. Galų gale yra atlikti tyrimai, 55-iose šalyse apklausta 200 tūkst. respondentų. Ir vis dėlto tiek Pakistane, tiek Norvegijoje moterys mėgsta būti slaugėmis, o vyrai inžinieriais. Tai yra faktas.

N.VASILIAUSKAITĖ: Nėra Lietuvoje ne slaugių gydytojų moterų, pavyzdžiui. Tikrai nėra.

D.LUKĖNIENĖ: Gydytojų? Yra.

N.VASILIAUSKAITĖ: Bet sakėte „mėgsta būti tik slaugėmis“.

D.LUKĖNIENĖ: Tiesiog buvo toks tyrimas. Tirdamas žmogus apima labai siaurą lauką.

N.VASILIAUSKAITĖ: Galiu paaiškinti, kodėl taip yra. Taip, tam tikras pasiskirstymas yra: į socialinius mokslus dažniau eina mergaitės, į tiksliuosius - berniukai. Bet todėl, kad jie būtent taip socializuojami. Todėl, kad nuo mažens aiškinama, kas tau tinka, kas netinka, kuo tau derėtų būti. Todėl, kad vaikams paveiksliukai knygutėse būna vaizduojantys mergaites tam tikrose pozicijose, o berniukus kitose. Kai tai panaikinama, nustoja fiksuotis divergencija pagal lytį ir profesijas.

D.LUKĖNIENĖ: Lyčių lygybės institutas Norvegijoje veikia 40 metų, ten visi mano, kad teisės yra lygios ir lytys yra lygios. Bet faktai rodo ką kita - kad žmonės yra skirtingi.

N.VASILIAUSKAITĖ: Norvegijoje niekas nemano, kad lyčių lygybė yra realybė, kad neveikia stereotipai.

R.PAULAUSKAS: Pasvarstykime, ar visa tai vyksta savaime, ar pagal planą. Ar iš kvailumo, ar už pinigus. Pirmiausia, tie tolerancijos centrai, iš kurių šiandien niekas neatėjo.

N.VASILIAUSKAITĖ: Aš atėjau.

R.PAULAUSKAS: Gauna pinigus tie centrai? Tai už pinigus daro? Už pinigus. Daugybė šitų projektų, tarp jų ir tas, apie kurį jūs kalbate, reikalauja pinigų. Vadinasi, kažkas tuos pinigus duoda. Juvenalinės justicijos institucija finansuojama labai gerai, tai neginčytini dalykai: aplinkos keitimas imigrantų pagalba Vakarų Europoje, pašalpos imigrantams. Vadinasi, pinigus gauna. Tai tie, kurie tuos pinigus moka, turbūt kelia kažkokius tikslus? Juk ne savaime tai vyksta. Kas gi duoda tuos pinigus.

Idėjos yra dar svarbiau už pinigus. Idėja visada eina pinigų priekyje. Štai šios idėjos keisti žmogų visada ir visur buvo. Lygiai tą patį darė bolševikai. Jie norėjo keisti žmogaus prigimtį. Beje, 1917-1918 m. idėjos buvo labai panašios į tas, kurias jūs dabar skleidžiate. Dabar tokį žmogaus keitimą Europos Sąjungoje vykdo liberaliai nusiteikę individai. Jie yra šių idėjų nešėjai, jie pramuša pinigus. Koks šių liberalių žmogaus prigimties keitėjų tikslas? Maksimalus individualizmas, maksimali tolerancija, vertybinis subjektyvizmas. Kai gali pasirinkti moralę, kam kokia labiau patinka. Keleriopi standartai. Nueinama iki kuriozų. Pavyzdžiui, Vokietijoje įsigaliojo įstatymas, kurio pagrindu iki gyvos galvos nuteisti nusikaltėliai kas kažkiek metų išeina atostogų. Jis žmogžudys, bet jis irgi turi teises.

Kitas pavyzdys jums atrodys juokingas, bet Vakarų Europoje šiandien yra projektas, kuriuo siūloma įteisinti vyrų ir moterų lygybę tualete. Kodėl moterys turi eiti „mažo dalyko“ sėdėdamos, o vyrai stovėdami. Jau ir plakatai išleisti. Jums atrodys, kad aš tai sugalvojau, - panaršykite internete. Siekiu viską individualizuoti nueinama iki kuriozų. Individualizmo priešas yra tos bendrosios prasmės. Blogos jos ar geros, bet jos yra mūsų vertybės.

N.VASILIAUSKAITĖ: Įsivaizduojate, kad jūsų vertybės svarbesnės nei mano?

R.PAULAUSKAS: Štai koks yra liberalų kovos tikslas: liberalų „aš“ turi sunaikinti bet kokį egzistuojantį „mes“. Vyksta karas. Lietuvoje žmonės daro klaidą, nes šiuo vertybiniu pagrindu neįmanoma jokia vienybė. Neturi prasmės jokie ginčai, prasmę turi tik pasirinkimas, kurioje barikadų pusėje esate.

Šioje kovoje jūs turite užimti savąją pusę. Vienoje pusėje yra įprasti vyro moters santykiai, įprasti tėvų vaikų santykiai, įprasta mums aplinka, mums brangi ir saugotina. Kitoje pusėje yra „mano ydos - mano vertybė“. Duokite man tą bendrą Europos Sąjungą, kurioje aš su savo ydomis galėčiau klaidžioti, aš noriu realizuoti visas savo ydas, kurias man davė genai, prigimtis, neteisingas auklėjimas, kompleksai. Leiskite visam šitam vešėti. Aš šito geidžiu. Ir aš manau, kad į visa tai man reikia turėti teises. Šitoje kovoje yra labai daug karių. Kai kuriuos jūs matote čia.

Bet yra vadai ir yra planai. Yra vadų, apie kuriuos Lietuvoje beveik niekas nieko nežino. Vieną iš tokių įvardysiu. 1972 m. anapus išėjo austro ir japonės sūnus. Jo pavardė Richardas Nikolausas Kudenhovė-Kalergis (Richard Nikolaus Eijiro von Coudenhove-Kalergi). Kodėl aš jį miniu? Šito žmogaus atvaizdas yra ant Europos Sąjungos monetų, ant euro. 2002 m. yra įsteigtas jo medalis. Nesakysiu, ko jis siekė, kaip jis įsivaizdavo Europos tautų ir valstybių ateitį, nes jūs nepatikėsite. Todėl siūlau visiems norintiems paskaityti jo knygą „Praktinis idealizmas“. Ji parašyta dar 1925 m. Nuo to laiko R.N.Kudenhovė-Kalergis buvo vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos kūrėjų ir ideologų. Jums plaukai pasišiauš. Čia atsakymas tiems, kurie sako, kad viskas vyksta savaime.

Dar vienas pavyzdys. „Google“ publikuojamas str. „1975 m. birželio 7-oji. Diena, kai Europa buvo parduota arabams“. Kodėl autorė mini šitą dieną? Tą dieną įvyko pirmas euroarabų komisijos posėdis. Ji jau tada sukūrė tam tikrus Viduržemio civilizacijos planus, pagal kuriuos turėjo būti panaikinti skirtumai tarp Europos ir arabų pasaulio. Buvo padėti pagrindai. Iki šios dienos projektas įgyvendinamas, dėl to neatsitiktinai Prancūzijoje kiekvienas prezidentas patvirtina tam tikrą imigrantų skaičių.

Vienas iš pagrindinių šio proceso tikslų - visai nesvarbu, ar jis vyksta savaime, ar už pinigus, - Europos žmogus, kuris praras supratimą, kas yra gerai, kas yra blogai. Žmogus negali gyventi be šios vertybinės skalės kad ir kas jis būtų - liberalas ar tautininkas. Šiandien visi procesai, apie kuriuos mes kalbame, tai iš esmės naikina. Kai nebeliks šios ašies, žmogų galės imti plikomis rankomis.

G.JAKAVONIS: Grįžkime prie konvencijos. Kaip jos veikia Lietuvą iš perspektyvos?

T.ŠALKAUSKAS: Lietuva šiuo metu patiria tikrai stiprų spaudimą įvairiais lygmenimis: per ambasadorius, per ministrus, per Lietuvos atstovus įvairiose komisijose vėlgi kaltinant tamsuoliškumu, atsilikimu ir visaip kitaip niekinant žmones, esą jie nesupranta. Apie kokią demokratiją galime kalbėti, jeigu valstybė, kuri sako, kad mes nepritariame kai kuriems dalykams, susiduria su tokiu priešiškumu. Todėl tikrai nesutinku su teiginiais, kad niekas nenori įsprausti į kampą.

R.PAULAUSKAS: Kas šiandien vyksta? Sąvoka „demokratija“ Europos Sąjungoje reiškia ne daugumos teises, kaip buvo tūkstančius metų, o mažumų teises. Kuo visa tai baigsis?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"