Psichoanalitikas apie holokaustą: negalime gedėti, nes nežinome, ką praradome

Vidurio Europos universiteto doktoranto, tautinių mažumų istorijos tyrinėtojo Tado Janušausko vertinimu, holokausto tema yra iššūkis lietuviškam identitetui, kurį jaunasis mokslininkas apibrėžia per tam tikrą kolektyvinio "mes" suvokimą. Jis aiškino, kad tas "mes" beveik visada yra suvokiamas kaip kažkas pozityvaus ir gero.

"Kai į tą pozityvumą, kolektyvinę atmintį bandoma, tarkime, per Rūtos Vanagaitės knygą įdėti kažką neigiamo, tada iš karto kyla atmetimo reakcija. (...)Tai nėra Lietuvos išimtis, visa Rytų Europa yra tokia pati. Teko gyventi Vengrijoje, kur situacija yra kur kas prastesnė", - sakė T. Janušauskas per Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje vykusią apskritojo stalo diskusiją "Psichologinė holokausto integravimo į kolektyvinę Lietuvos gyventojų atmintį problema".

Psichoanalitikas dr. T. Kajokas irgi kalbėjo apie tai, kad stinga suvokimo, jog žydai yra mūsų visuomenės dalis.

"Nors Rūta Vanagaitė sako "mūsų žydai", mūsų istorikai rašo "mūsų žydai", bet man atrodo, čia yra tai, kas, pasak analitikų, būtų kažkas tokio, dėl ko mes esame sutarę, kad taip yra. Bet iš tikrųjų tai yra tik paviršiuje, viduje tu nejauti, kad jie yra mūsų, jie yra tie žydai", - pažymėjo T. Kajokas.

Pats psichoanalitikas teigė susidūręs su lietuviško žydiškumo praradimu tada, kai pradėjo skaityti vieno žymiausių šių laikų mąstytojų filosofo Emanuelio Levino veikalus.

"Staiga supratau, kad tas žmogus gyveno Kaune. Jis yra iš Kauno, pirmą straipsnį lietuviškai parašė, jis visame pasaulyje žinomas, o Lietuvoje praktiškai nežinomas. Kaune praktiškai nelikę jokių žymių, kad jis ten yra buvęs. (...) Kaip savo kolegoms sakiau, įsivaizduokite, kad mes neturėtume Čiurlionio. Nežinotume, kad Čiurlionis egzistavo, koks tai būtų praradimas! Bet E. Levinas šia prasme irgi yra mūsų, bet mes nežinome, kad esame jį praradę", - kalbėjo T. Kajokas.

Jis savo diskurse prisiminė pokalbius Vilniaus paminklosaugos talkos klube apie Didžiąją Vilniaus sinagogą, nuotraukas, kuriose - žydų kvartalai, legendos, vaikystę Ignalinoje, kur, kaip vėliau sužinojo, yra stovėjusios keturios sinagogos.

"Vaikystėje mes ten bėgiojome, niekas net žodeliu nepasakė, kur buvo kokia sinagoga. Jos išgaravo, ir staiga supranti, kad kaip Hario Poterio pasaulyje egzistuoja kažkas paraleliai, bet tu nežinai, kas tai yra. To pasaulio kaip nebuvę, ir neturi ko pasiklausti", - kalbėjo T. Kajokas.

Pasak specialisto, tapatybės klausimas yra labai svarbus, bet ji, pagal klasikinį psichoanalitinį požiūrį, kuriama tada, kai prarandi, ir supranti, ką prarandi. Jeigu neturi ką prarasti, tai iš esmės negali tapatintis.

"Šiandien mes negalime tapatintis su žydais kaip tik dėl tos priežasties, kad mes nelabai suvokiame praradimo masto", - sakė T. Kajokas.

Naudodamas tėvo ir vaiko santykių analogiją, psichoanalitikas kalbėjo ir apie iššūkį, kai tenka nuvainikuoti herojus.

"Tu visą laiką galvoji, kad tavo tėtis pats "kiečiausias". Jo ilgiausia mašina, jis pats stipriausias ir visiems duoda į galvą, o tu išeini ir supranti - jis stipriausias, bet jis sėdi kalėjime. Ir tą reikia integruoti. Manau, kad tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, tai vyksta per labai trumpą laiką, mes einame ta linkme, bet nebus greičiau", - konstatavo T. Kajokas.

Psichoanalitiko manymu, lietuviai sugebės prieiti prie holokausto temos tik tada, kai sugebės sąžiningai priimti savo sovietinę praeitį.

"Kaip ir psichoterapijoje, paprastai, kai dirbi su žmogumi, kuris yra labai narciziškas, tu žinai, kad jo giliausia gėda bus prieita tik tada, kai jis išlukštens lengvesnes. Ir jeigu manęs kas nors paklaustų, kaip aš prognozuočiau, aš sakyčiau, kad kol mes neišlukštensime lengvesnių gėdų, mes neprieisime iki žydiškos tematikos", - sakė T. Kajokas.

Jo kolega psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis pažymėjo, kad visų pirma apie tai reikia kalbėti.

"Tai, apie ką nešnekame, veikia, ir veikia nekontroliuojamai. Jeigu mes apie tai galime pradėti kalbėti, tai nustoja būti nekontroliuojama", - konstatavo E. Laurinaitis.

Psichoterapeutas pažymėjo, kad tuomet, kai kažkas mūsų klausinėja apie holokaustą, dažniausiai ginamės primityviomis priemonėmis, žodžiais: "stop, aš gimiau po karo, mano rankos švarios".

Eksperto vertinimu, holokaustą reikėtų atskirti kaip fenomeną su daug sluoksnių: istoriniu, politiniu, psichologiniu.

"Ir aš galvoju, kaip galėtume, jeigu galėtume, duoti žmonėms suvokimą, kad pripažinti yra malonu. Nepaisant ką, todėl, kad taisuteikia suvokimą, kad tu nebemeluoji sau ir kitiems, tai yra tiesos jausmas. Ir, antras dalykas, gal kaip nors pavyktų parodyti, kad tai yra drąsos aktas, kad tai yra tiesioginės tavo asmeninės ir visos tautos drąsos parodymas", - sprendimus siūlė E. Laurinaitis.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologė Asta Zbarauskaitė mano, kad gynybines reakcijas, kalbant apie holokaustą, dabar sukelia gėdos jausmas.

"Gėdos jausmas yra beprotiškai sunkus jausmas dėl to, kad tai reiškia, jog kažkas su manimi ar su mano grupe iš esmės yra negerai. Tai yra labai destruktyvu. Dėl to mes matome gynybą nuo savo emocijų, skausmingų išgyvenimų. Tai yra natūralu, bet tai neveda prie diskusijos, o diskusija yra labai svarbi, nes faktai rodo, kad buvo išžudyta labai didelė dalis Lietuvos gyventojų", - konstatavo A. Zbarauskaitė.

Mokslininkė taip pat atkreipė dėmesį, kad jungistinėje analitinėje psichologijoje, kurios krypčiai ji atstovauja, pradėta daug kalbėti apie kultūrinius kompleksus, kai žmonės tapatinasi su savo grupe ir perima tam tikrus požiūrius, įsitikinimus.

"Kai ištinka krizinė situacija, kultūriniai kompleksai pradeda veikti ir ypač aktyvuojasi. Iškeliame save kaip gerus, o į kažką tą blogį reikia sudėti. Į ką? Tuo metu buvo ta grupė, į ką sudėjome pavojus, ateis laikas, sudėsime į kažką kitą. Dėl to ta diskusija yra labai svarbi, ir kalbėjimas labai svarbus, nes perkėlimo mechanizmas - "ko aš nenoriu matyti savyje, pamatyti kitame", yra labai stiprus. Dėl to diskutuoti, kas čia atsitiko, svarbu, kad būtų užkirstas kelias tolesniems dalykams", - sakė A. Zbarauskaitė.

Jos kolegė Rasa Bieliauskaitė minėjo, kad atliekant tyrimus pastebėta, kad tie žmonės, kurie yra išgyvenę traumas, kai tenka pasakoti apie karo metus, negali labai nuosekliai kalbėti apie tai, kas įvyko.

"Tai - viena iš temų, kuri psichologiškai svarbi, turime ieškoti būdų, kaip atsimerkti ir į tai pažiūrėti. Šituo požiūriu R. Vanagaitės knyga yra naudinga", - sakė E. Bieliauskaitė.

Istorikas Ilja Lempertas minėjo nemažai neatitikimų tarp istorijos ir kolektyvinės atminties, kuri yra paremta ne šaltiniais, o liudijimais.

Kaip vieną iš pavyzdžių istorikas minėjo mitą, esą žydai sovietus sutiko su gėlėmis, ko nepatvirtina jokie šaltiniai. Tai vyko 1940 metais, kai "Hitleris dar nenaikino žydų, per visą Lenkiją buvo du ar trys getai, žydai mirties nuo Hitlerio bijoti negalėjo".

"Maža to, jų kolektyvinė atmintis tuomet prisiminė įvykius prieš dvidešimt metų, kai Pirmojo (pasaulinio. - ELTA) karo metu civilizuoti vokiečiai kariavo prieš antisemitinę rusų imperiją. Kad ir kaip būtų, pagyvenus metus po Stalino okupacijos, jie tą idėją dar labiau prisiminė, ir 1941 m. žydai nebėgo, kadangi jie matė, ką darė Stalinas, ir jie manė, kad Hitlerio antisemitizmas yra geriau nei Stalino deportacijos ir nacionalizacija. Jie nebėga ir žūsta", - priminė I. Lempertas.

Istorikas pritaria R. Vanagaitės knygoje išsakytai minčiai, kad "mūsiškiais" turi tapti visos visuomenės grupės.

"Kada daugelis čia esančių tapsime jūsiškiais, tada problemų, mano supratimu, nebebus", - sakė istorikas per diskusiją, surengtą Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje.

Žinomas mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis, kalbėdamas apie polemiką dėl holokausto, pažymėjo, kad net dėl to, kada jis prasidėjo, nėra sutariama.

"Vieni sako - birželio 21-ąją prasidėjo holokaustas. Jeigu suprantame holokaustą kaip Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimą, tada ta data netinka, kadangi rugpjūčio pradžioje, praėjus šešioms savaitėms po Vokietijos agresijos, daugiau nei 90 proc. žydų dar buvo gyvi. Jeigu jie būtų grįžę į namus kažkaip stebuklingai ir ta akcija būtų buvusi nutraukta, tai mes šiandien nekalbėtume apie holokaustą Lietuvoje", - sakė S. Sužiedėlis.

Mokslininkas taip pat pažymėjo, kad holokaustui vykdyti buvo pajungtas didžiulis genocido aparatas.

"Absoliuti dauguma žydų Europoje žuvo trimis būdais: masiniais šaudymais - Lietuva buvo pirmasis kraštas, kur vyko holokaustas, antra buvo deportacijos į dujų kameras daugiausiai šešiose Lenkijos vietose, o trečias - getų steigimas ir toks palaipsniui vykdomas marinimas badu, išnaudojimas darbu ir tokiu būdu per selekcijas lėtesnis žmonių naikinimas. Gana maža dalis visų holokausto aukų žuvo "Lietūkio" garaže Vilijampolėje ir tokiose panašiose akcijose", - sakė S. Sužiedėlis.

Profesorius nesupranta tų, kurie bando įrodyti sukilimo ir 1941 birželio 24 dieną darbą pradėjusios laikinosios Vyriausybės veiklą kaip laisvos Lietuvos atkūrimą.

"Sakoma apie sukilėlių deklaraciją, kai jie sveikina Hitlerį, kad vokiečių kariuomenė laisvina Lietuvą, kad čia nieko svarbaus, kad taip ir reikėjo. Bet čia nebuvo tik deklaracija dėl išlaisvinimo, čia buvo pasižadėjimas žengti kartu su didžiąja Vokietija į bendrą kovą prieš bolševizmą. Mes jau siūlėmės į Trečiojo reicho sąjungininkus, o ne tiesiog dėkojome už laisvę, ką aš galiu tiesiog suprasti atsižvelgiant į tą situaciją", - kalbėjo S. Sužiedėlis.

Jo nuomone, taip pat negalima manyti, kad Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) yra niekuo nesusijęs su laikinąja Vyriausybe.

"Tai būtų tas pats lyg sakytume, kad Paleckio Tarybinės Lietuvos Vyriausybė nepriklausė Lietuvos komunistų partijai, - jie buvo artimai susiję tiek ideologine, tiek organizacine prasmėmis, - teigė S. Sužiedėlis.

VU istorikė doc. dr. Jurgita Verbickienė, kalbėdama apie tai, kas mums trukdo šiandien kalbėti apie holokaustą, nusikėlė dar labiau į praeitį - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

"Tai, kas mums trukdo šiandien kalbėti apie holokaustą, yra iškreiptas LDK supratimas. Mes labai gerbiame tą epochą, ant tos epochos mes kuriame šiandienos suvokiamą daugiakultūriškumą, ir įsivaizduojame LDK kaip išimtinai tolerantišką valstybę", - sakė J. Verbickienės.

Pasak istorikės, tai nėra tiesa, nes tai buvo valstybė, kurioje buvo visko, kurioje reikėjo konfliktus reguliuoti.

"Ir valstybė dėjo pastangas tą padaryti, ko neturėjome tuomet, kai reikėjo įsikišimo ir stiprios rankos holokausto metu ar prieš holokaustui prasidedant", - sakė J. Verbickienė.

Pasak istorikės, paprastai jos kolegos linkę holokausto prielaidas sieti tik su tarpukario laikotarpiu, bet tos ištakos yra nepalyginti senesnės, tai yra LDK ir XIX a.

"Mes privalome kalbėti apie tai, kad tarpukario Lietuvoje buvo žengtas naujas ir labai ryškus žingsnis - žydai tapo Lietuvos piliečiais. Tai yra pirma istorinė situacija, kai žydai gauna Lietuvos pilietybę. Kažkas galėtų prieštarauti, ogi iki to Lietuvos valstybės nebuvo XIX a., negalėjo būti jokios pilietybės, bet jos nebuvo jokios. Žydai nebuvo Rusijos imperijos piliečiai", - sakė J. Verbickienė.

Istorikė atkreipė dėmesį, kad tarpukariu būta pakankamai stiprios žydų lituanizacijos.

"Turime žydų spaudą lietuvių kalba, Kaune žydų gimnaziją su dėstomąja lietuvių kalba, mes turime beveik visose žydų mokyklose dėstomus kelis pagrindinius dalykus lietuviškai. Egzistuoja Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos dėstymas, karinis parengimas lietuviškai. Nemaža kritinė masė žydų Lietuvoje kalbėjo lietuviškai, buvo pakankamai gerai integruoti ir buvo tos valstybės, kurioje gyvena, patriotai", - sakė J. Verbickienė.

Pasak istorikės, prie to, kaip mes suprantame holokaustą, šiandien labai prisidėjo emigracija.

"Kur yra šiandienos mūsų kalbėjimo šaknys? Tai prasideda apytiksliai praėjus dvidešimčiai metų po holokausto emigracijoje. Svarbesnis dalykas, kas visai pamirštama, - literatūra. Sigito Parulskio "Tamsa ir partneriai" suvokiamas vos ne kaip pirmas lietuviškas tekstas apie holokaustą, ir tai yra netiesa, nes emigracijoje buvo parašyti bent keli tekstai, kuriuose aiškiai aprašomas ir "Lietūkio" garažas, ir per literatūrinę prizmę buvo bandoma kalbėti apie įvykius", - sakė J. Verbickienė.