Prie geresnio gyvenimo priprantanti visuomenė gali nepastebėti tampanti infantili, teigia sociologas

Jau dešimtmetį laisvai keliauti ir mokytis po Europos Sąjungą (ES) galintys jauni Lietuvos žmonės bando įsijausti esą tikri europiečiai, vyresnė karta jaučiasi primiršta, tačiau pamažu atsikrato sovietinės praeities nostalgijos. Daugiau keliaudami ir matydami tampame labiau demokratiški, tačiau užliūliuoti sąlyginio komforto aplinkos rizikuojame tapti infantilūs ir vartotojiški.

Tokį schematišką europėjančios, tačiau ir lietuviškos tapatybės neprarandančios visuomenės paveikslą bendrais bruožais "nutapė" Sociologijos instituto mokslininkas dr. Liutauras Labanauskas.

Kaip vakarietišku mėginantis tapti lietuvis, 10 metų turįs galimybę naudotis europietiškos šeimos teikiamo gyvenimo privalumais, bando "mėgdžioti, tapatintis, perimti neapmąstydamas", kuo tai jam gresia Eltos korespondentė Dalia Plikūnė kalbėjosi su mokslininku sociologu dr. L. Labanausku.

- Jeigu kalbėtume apie savęs suvokimą, ar per 10 narystės Europos Sąjungoje metų tapome labiau europiečiai?

- Kategoriškai pasakyti, ar taip, ar ne nedrįsčiau. Būtų galima pasakyti: ir taip, ir ne. Mes esame nepriklausoma valstybė, po nelabai malonaus laikotarpio didelėje imperijoje bandome ieškoti tautinių šaknų savo praeityje, idealizuodami tam tikrus auksinius laikus apie Lietuvą.

Lygiai taip pat mes apmąstome savo artimos praeities paveldą, okupacinį laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, iš to taip pat konstruojamas tapatumas. Ir, žinoma, veikia įvairūs pokyčiai, vykstantys europiniu lygmeniu, tai, kad mes esame ES šalis. Mes bandome tapti vakariečiais.

Pavyzdžiui, iš mano darytų tyrimų su studentais, kurie mokėsi užsienio aukštosiose mokyklose, buvo tokių pastebėjimų, kad lietuviai, išvažiavę į užsienį, labai stengiasi būti vakariečiais. Jie bando mėgdžioti, tapatintis, perimti, neapmąstydami "įsivaizduojamo" vakarietiško elgesio ar mąstymo modelius.

- Kaip tie jauni žmonės suvokia, ką reiškia būti vakariečiu?

- Manau, kad pirmiausias suvokimas ateina per vartotojiškos visuomenės kultūrą, masiškumą. Žinoma, tame yra ir tam tikro pavojaus, kad mūsų visuomenė pamažu pripranta prie geresnio gyvenimo, aukštesnio ekonominio lygio, bet tuo pačiu ir tampa kažkiek infantili, t.y. ne tokia brandi.

Visuomenei brandumo, mokėjimo tvarkytis su savo problemomis suteikia skaudžios patirtys, traumos, išgyvenimai, o jeigu mes visą laiką gyvename sąlyginėje gerovėje, nors ir nesame ja galutinai patenkinti, ją kritikuojame ar ja piktinamės, visuomet rizikuojame, kad tampame infantilūs ir galbūt pernelyg vartotojiški.

- Neretai užsienio spaudoje prie kurios nors iš Baltijos šalių randame apibūdinimą - buvusi sovietinio bloko šalis. Ar kada nors nusikratysime ekssovietinio identiteto, ir ar iš viso reikėtų jo vengti?

- Sunku pasakyti, ar reikėtų jo vengti. Žmogui, kuris neturi patirties ir negali suprasti, ką reiškė gyventi sovietinėje arba okupuotoje erdvėje, bus įdomus mūsų sovietinis paveldas. Aišku, jis yra skaudus, tačiau jis gali būti įdomus tyrinėjimų prasme. Viską atmesti, to nepripažinti būtų neprotinga.

Pavyzdžiui, yra tyrimų antropologijos srityje, kurie kaip tik rodo, kad žmonių, kurie užaugo, subrendo sovietiniu laikmečiu, interesai pernelyg dažnai yra ignoruojami, atmetami, jie negirdimi, neišklausomi, į juos neatsižvelgiama ir pernelyg akcentuojamas progresyvus "naujas" mąstymo būdas ar net jaunystės kultas visuomenėje.

- Kaip keičiasi vyresnioji karta, kuri subrendo Sovietų Sąjungoje, o dabar gyvena Europos Sąjungoje? Kiek dar gyva nostalgija, kad "prie ruso buvo geriau", vadinamasis "homo sovieticus" sindromas?

Manau, kad užsikonservavusių ir ginančių praeitį žmonių natūraliai mažėja. Matome savo pažangą. Net ir labai senamadiški, neatitinkantys šiuolaikinio europiečio bruožų žmonės irgi supranta, kad jų praeitis nebuvo tokia ideali, kokia kartais atrodo žvelgiant į ją retrospektyviai. Ir aš pats, kai buvau studentas ir gyvenau kukliame universiteto bendrabutyje, tą laiką prisimenu kaip patį geriausią savo gyvenime. Bet jei reikėtų ten sugrįžti ir pagyventi vėl, vargu ar tai man patiktų.

- Daugelis analitikų sutaria, kad bendro istorinės atminties suvokimo Europoje nėra. Ar galime kalbėti apie bendrą europinį identitetą, ir kokie būtų jo požymiai?

- Europietiškas identitetas yra labiau kultūrinis, paremtas bendrais vertybiniais požiūriais. Tačiau kartu jis yra ir pragmatinis, nes mes šalia vertybių, tokių kaip demokratija, laisvė, lygios teisės, tolerancija, turime ir pragmatinę naudą iš bendros europinės erdvės - tai, kad mes galime laisvai keliauti, dirbti, studijuoti, vartoti. Identitetas yra nuolat konstruojamas, nebūtų įmanoma sukurti statiško identiteto.

- Vienas užsienyje gyvenantis lietuvis kartą man sakė: nesu emigrantas, aš - europietis. Ar migracijos procesai prisideda prie bendro identiteto formavimosi, ir kaip?

- Nors mes kartais matome, kad emigracija šaliai, ypač Lietuvai, nėra naudinga, bet, kita vertus, migracija kartu reiškia ir demokratizaciją.

Yra atliekami tyrimai, kad, pavyzdžiui, turintys migracinės patirties asmenys, kurie išvyko iš mažiau demokratiškos šalies į labiau išvystytą demokratiją, grįžę būna linkę balsuoti už prodemokratiškas arba liberalesnes partijas. Taip pat keičiasi mūsų elgesio normos, vertybės. Kitas dalykas - ir švietimo prasme jaunimas turi galimybę šviestis, mokytis.

Bet, aišku, identitetas visada yra kompleksiškas, ir jį, aišku, formuoja mūsų kilmė, stereotipai, taip pat mes savo identitetą formuojame lygindami, žiūrime, kuo mes skiriamės nuo kitokių tautų, kitų valstybių piliečių, taip pat - per ryšius, kasdienį bendravimą.

- Ar užsimezgę ryšiai, tapsmas europiečiu reiškia, kad atsisakoma tautiškumo?

- Lietuviai yra imlūs kitoms įtakoms ar nuomonėms, tačiau giluminis lietuviškumo pradas labiausiai sietinas su kilme, kalba, istorija, vis dėlto išlieka.

Man kartą kilo tokia mintis: vis dėlto mes esame maža tautelė Baltijos jūros pakraštyje, ir pažiūrėkite, mūsų nesugebėjo nei caras, nei maras išnaikinti, kas yra nutikę kitomis tautomis. Tai rodo, kad mūsų giluminis psichologinis-gynybinis supratimo mechanizmas, kad mes esame lietuviai, egzistuoja.

- Jeigu kalbėtume apie aktualijas, įvykius Ukrainoje, ar galime pastebėti identiteto skirtumų vertinant šiuos įvykius?

- Manyčiau, kad galima. Stebiu Lietuvos ir tarptautinę žiniasklaidą ir galiu matyti skirtumus. Lietuvos žiniasklaida labiau išreiškia baimės nuostatas, būgštavimus, daugiau įžvelgia grėsmių, ir jautriau į šitą problemą reaguoja. Tai yra savaime suprantama, nes problema yra labai arti.

Britų ar amerikiečių žiniasklaida situaciją nušviečia šalčiau, stengdamasi išlikti korektiška, komentuodama tiek Rusijos prezidento, tiek tarptautinės politinės bendruomenės, tiek Ukrainos vadovybės veiksmus. O Lietuvoje polemika yra aštresnė ir su didesniu įsibauginimo prieskoniu. Ir tai yra gerai, nes tai žmonių masėje aktyvuoja giluminį tautos savigynos ir išlikimo instinktą.

-Ačiū už pokalbį.