Prabilo kita lietuvė, pagrobusi savo vaiką

Skelbiama, kad su Klaipėdos vaikų teisių apsaugos teisių skyriaus vedėja susisiekė mergaitės teta ir prasitarė, kad vaikas jau Lietuvoje.

Labai panašią dramą neseniai išgyveno lietuvė Sigita Sabaitytė Bremberg, savo vaiką pagrobusi Švedijoje. Kodėl į užsienį emigravusios lietuvės yra priverstos grobti savo vaikus?

Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje žurnalistas Andrius Kavaliauskas kalbėjosi su S.Sabaityte-Bremberg bei Seimo nare Dovile Šakaliene.

– Dovile, kaip dabar turėtų elgtis Lietuvos pareigūnai? Grąžinti vaiką į Olandiją ar išklausyti motinos argumentus, atlikti tyrimą ir tada spręsti, kaip elgtis?

– (D.Šakalienė) Iš principo mes susiduriame su labai rimta problema, kai Lietuvos institucijos iki galutinio teismo sprendimo nepadaro namų darbų ir pakankamai rimtai nedirba.

Įstatyminiame lygmenyje viskas yra pakankamai gerai, bet Lietuva, kaip valstybė, turi aktyviai įsijungti į ginčo procesą dėl gyvenamosios vaiko vietos nustatymo.

Lietuvos institucijų atstovai turi vykti į teismą užsienio valstybėje, užtikrinti vaikui teisminį atstovą, kad jo teisė į teisingą teismą būtų užtikrinta. Apskritai suvokti, kad vaikas yra ne tik užsieniečio, bet ir Lietuvos piliečio vaikas.

Lietuvos piliečio pusės mes dažnai neatstovaujame. Kai prieiname iki vietos, kai Lietuva privalo vykdyti teismo sprendimą, o yra tarptautiniai susitarimai, mes negalime nevykdyti teismo sprendimo. Tada labai mažai ką galima padaryti, bet dar yra priemonių, kurias galima taikyti.

Kol vyksta teisminis procesas kitoje šalyje, Lietuva galėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl vaiko neišvežimo iš šalies.

– Dėl vaiko neišvežimo iš šalies, kurioje vyksta procesas?

– (D.Šakalienė) Ne, jeigu Lietuvos pilietis jau yra parvežtas į Lietuvą, tačiau kitoje šalyje dar nėra priimtas galutinis sprendimas arba tik pirmos instancijos teismo, Lietuvoje galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad vaikas iš Lietuvos nebūtų išvežtas ir Lietuva galėtų aktyviai dalyvauti apskundžiant pirmos instancijos teismo sprendimą, siunčiant Lietuvos vaiko teisių tarnybų atstovus.

Įsitraukti galėtų ir turėtų vaiko teisių apsaugos kontrolierė, taip pat užtikrinti vaiko teisę į gynėją. Šioje vietoje tai turėtų būti valstybės interesas. Ne sprendimas, kad tegu pati šeima pasisamdo advokatą, bet Lietuva, kaip valstybė, turėtų ginti savo piliečio interesus.

– Sigita, jums teko pačiai pagrobti savo dukrą, tik ne Olandijoje, o Švedijoje. Situacija ne identiška, bet labai panaši. Gal galite trumpai priminti savo istoriją?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Situacija nėra identiška, bet procesai, per kuriuos teks pereiti, bus panašūs. Tai nesibaigiantys teisminiai procesai, labai daug nežinomybės, skirtingų nuomonių.

Netgi Lietuvos teisininkai neturi vieningos nuomonės toje pačioje situacijoje, kas irgi labai apsunkina viską. Man kaip ir viskas baigėsi gerai, iš Lietuvos pusės kol kas buvo priimti sprendimai neišvežti mano dukrytės į Švediją. Bet buvo keli etapai – vienas teismas Vilniaus apygardos teisme, vėliau teismas apeliaciniame teisme.

Tai kainuoja labai daug nervų, streso ir tai tuo pačiu labai didelės išlaidos.

– Švedijoje jus ištiko šeimos drama – vyras jus išmetė iš buto, pasiliko dukrą, liepė jums eiti lauk. Kaip įvyko, kad jūs nusprendėte teisės požiūriu turbūt nusikalstamą žingsnį žengti?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Teisės požiūriu, galbūt, bet aš tą žingsnį pakartočiau vėl, jeigu reikėtų. Aš tuo esu įsitikinusi. Ta gyvenimo patirtis Švedijoje man yra pati baisiausia patirtis.

Aš buvau išnaudojama, žeminama, prieš savo vyrą aš buvau iškėlusi dvi smurto bylas, vieną vaiko tvirkinimo bylą. Ją iškėlė patys Švedijos prokurorai.

– Kodėl jūs anksčiau nesiryžote pasiimti dukters ir grįžti į Lietuvą?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Todėl, kad netgi nebuvo galimybių. Mano vyras buvo bedarbis, jis 5 metus nesugebėjo susirasti darbo. Mes vos ne vos pragyvenome iš to, kad aš atidarinėdavau savo parodas, iliustruodavau knygutes vaikams.

Aš mėginau daryti viską iš savo pusės, mano vyras absoliučiai jokio intereso nerodė. Jis visiškai nesirūpino namais. Tai buvo nepakenčiamas gyvenimas.

– Po to, kai jus išmetė iš namų, paėmė jūsų dukrą, kaip tada?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Tai buvo labai netikėta, nes mes daugmaž buvome susitaikę. Aš buvau susitaikiusi su tuo gyvenimu. Tiesiog vieną gražią dieną įvyko taip, kad vietoj to, kad mano vyras parvežtų dukrytę namo iš vaikų darželio, jis grįžo su savo seserimi ir man buvo pasakyta per valandą laiko susikrauti visus lagaminus.

Jie nupirko man bilietą į keltą ir pasakė, kad turiu grįžti į Lietuvą. Aš paklausiau, kur yra mano dukrytė. Jie į tai atsakė tik tiek: būsi kelte, galėsi pamojuoti jai.

– O ką į tai pasakė švedų policija?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Absoliučiai nieko. Buvo labai mažytės apklausos, kadangi aš iškėliau ieškinius, per stebuklą išsikviečiau policiją. Ikiteisminiai tyrimai, viskas tiesiog dingdavo kaip į vandenį.

– (D.Šakalienė) Man kelia nerimą tokia istorija. Tai, ką pasakojote apie tai, kad buvo net dvi bylos dėl smurto prieš jus ir pati baisiausia smurto prieš vaiką formą yra seksualinis smurtas – tvirkinimas vėliau vaiko gyvenime didžiulius randus paliekanti smurto forma.

Jūs turėtumėte susisiekti su Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybomis, nes jūs esate Lietuvos pilietė, jūsų vaiką turi saugoti Lietuvos valstybė. Kaip turėtų būti – mūsų institucijos turėtų jums padėti atstovauti jums ir užtikrinti, kad vaikas turėtų teisę į teisminį atstovą.

Iš to, ką pasakojate, suprantu, kad taip neįvyko ir dėl to yra problema, ką aš pabrėžiu. Įstatyminiame lygmenyje yra pakankamai neblogai, bet praktiniame lygmenyje aš esu ne vieną kartą susidūrusi su situacijomis, kai trūksta aktyvumo.

Net buvo atvejų, kai nuvyko iš mūsų instancijų asmenys atstovauti tokioje situacijoje Lietuvos piliečio vaiko geriausius interesams, bet aktyvumas buvo minimalus.

Iš esmės tiesiog padėta varnelė ir tai labai liūdna. Teismas yra ginčas, abi pusės turi būti vienodai aktyvios ir pakankamai kokybiškai atstovaujamos.

Kai mes kalbame apie užsienio šalyje gyvenančią Lietuvos pilietę, kuri nėra pakankamai susipažinusi su mūsų teisine sistema, akivaizdu, kad jai reikalinga mūsų valstybės pagalba, kad geriausi vaiko interesai būtų užtikrinti.

– Sigita, jūs sulaukėte kokios nors Lietuvos pagalbos?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Aš kreipiausi iš karto po to, kadangi aš ieškojau savo dukrytės daugiau negu mėnesį, ji buvo nuo manęs slepiama. Švedijos vaikų teisės, socialiniai darbuotojai turėjo visą informaciją, bet man buvo pareikšta, kad kadangi vaikas yra su vienu iš tėvų, jie nemato jokios problemos, visa tai labai gerai.

– (D.Šakaliene) Teisine prasme nebuvo kreiptasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau pačioje Švedijos valstybėje, esant pagrįstiems įtarimams, kad vaikas buvo seksualiai išnaudojamas.

Vėlgi, štai viena moteris be teisinės pagalbos, be mūsų valstybės pagalbos tiesiog bejėgė.

– Sigita, jums pavyko surasti dukrą vaikų darželyje, paėmėte, grįžote į Lietuvą.

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Taip. Grįžau į Lietuvą maždaug po pusės metų nuo to laiko. Švedijoje mes buvome stumdomos iš vieno socialinio būsto į kitą, turėjome pakeisti 5 gyvenamas vietas.

Mes neturėjome, kur gyventi, aš praradau viską – visa tai, ką buvau nusivežusi į Švediją iš Lietuvos. Kai atvykau į Švediją, visa tai, kas priklausė man, kad ir kažkokie baldai ar buitinė technika – mes viską vežėmės į Švediją. Viso to aš neatgavau.

– Grįžote į Lietuvą taip, kaip stovite, be nieko?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Taip, bet su dukra.

– Sigita, jūs nesislapstėte nuo policijos, pati atėjote. Kokia buvo pareigūnų reakcija?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Pirmiausia aš ėjau į vaikų teises. Jie mane labai palaikė, patarė, ką daryti toliau, vėliau dariau visus kitus žingsnius, kurių reikėjo. Ėjau į policiją, Darbo biržą. Jeigu kažkas mano, kad grįš ir geriau yra slapstytis, tai tikrai to nepatariu. Yra elementarus sveikatos draudimas ir visa kita.

– Atrodo, kad ir šiuo atveju taip nebus, jeigu mergaitės teta susisiekė su Klaipėdos vaiko teisių skyriaus vedėja ir pranešė, kad vaikas sveikas, gyvas. Sigita, jūsų byla dar nėra baigta. Kokie jūsų santykiai su buvusiu vyru?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Aš niekada jam nedraudžiau bendrauti su dukra. Aš leidau matytis, bet prieš mano vyrą jau buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai Lietuvoje už jo labai agresyvų elgesį ir grasinimus – vienas Kelmėje, kai gyvenau savo tėvų namuose, o kitas, kai atsikraustėme į Vilnių ir mano dukrytė buvo labai išgąsdinta.

Mano vyras naktį su kažkokiais dviem nepažįstamais vyrais spardė ir daužė mano duris.

– Jam Lietuvos teismai skyrė kažkokius apribojimus?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Jis pabėgo ir viskas. Po poros mėnesių gavau atsakymą, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas. Aš net nežinau, ar jie buvo susisiekę. Aš negavau jokios ataskaitos.

– Kaip suprantu, dabar jūs gyvenate visiškoje nežinioje? Negalite išvažiuoti į užsienį, Švedijoje gresia baudžiamoji atsakomybė, Lietuvoje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Taip. Gerai, kad mane palaikė Generalinė prokuratūra, kad buvo laimėti teismai Lietuvoje. Aš tuo labai džiaugiuosi, šie sprendimai man labai padeda. Dabar yra nesibaigęs teismo procesas Švedijoje.

– (D.Šakalienė) Aš džiaugiuosi, kad Vaiko teisių tarnyba jus palaikė ir mūsų teisėsauga, gindama jūsų vaiką, padarė tam tikrus žingsnius nacionaliniu lygmeniu. Bet tarptautiniu lygmeniu veiksmai yra nebaigti.

Čia yra galimybė Lietuvai aktyviai įsijungti į ginčo procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Juolab, kad yra ikiteisminiai tyrimai dėl smurtavimo.

Šiuo atveju mūsų institucijos, tiek Vaiko teisių tarnybos, tiek teisėsauga, prokuratūra, turėtų susisiekti pačios, aktyviai gindamos jūsų vaiko teises, su atitinkamais kolegomis Švedijoje, pateikti visą informaciją, kuri jiems yra žinoma.

Tai turi būti tvarkingas, partneriškas dviejų valstybių bendravimas. Labai džiaugiuosi, kad nereikia slapstytis, reikia naudotis visomis teisinėmis priemonėmis.

Kartais gal ir Lietuva neturėtų taip aktyviai transliuoti žinutės, kad vaikas yra pagrobtas, nes kol nėra galutinio teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes Švedijoje teismas dar yra nebaigtas, tai yra tik kaltinimas.

Konstatuoti, kad vaikas pagrobtas, negalima ir neturi būti. Ir Lietuva iš savo pusės komunikacine prasme turėtų ginti savo pilietę – Lietuvos pilietis, grįžęs į Lietuvą.

– Ponia Šakaliene, kodėl atsitinka taip, kad Lietuvos piliečių vaikai Lietuvos piliečiai yra atiduodami įvaikinti užsienio šalyje užsienio piliečiams?

– (D.Šakaliene) Čia yra kita problemų grupė, kur kalbame apie labai skirtingas situacijas. Iš esmės visos šalys turėtų vadovautis geriausiais vaiko interesais. Tais atvejais, kai yra nustatoma, kad geriausias vaiko interesas yra – pavyzdžiui, jis yra gimęs ir augęs užsienio šalyje, moka tos šalies kalbą, yra integravęsis, lanko darželį ar mokyklą ir jeigu Lietuvoje jam nėra artimų kraujo ryšiais arba emociškai asmenų, kurie galėtų juo pasirūpinti, galbūt viskas tinkama. Bet yra proaktyvumo problema.

Ar Lietuva, kaip valstybė, aktyviai bendradarbiauja su kita šalimi, išsiaiškina, ar vaikas su kažkuo čia turi kraujo ar emocinį ryšį, nes tie žmonės Lietuvoje galėtų užtikrinti geriausius vaiko interesus, ar vaikas yra taip įaugęs į užsienio valstybę, kad būtų be traumos sunku jį iš ten išplėšti, ar visgi tai dar yra labai mažas vaikas, o gal net kaip tik gyvenęs su lietuviais tėvais, net nemoka užsienio kalbos ir moka tik lietuvių kalbą.

Čia matau keletą problemų: aktyvumo stoką išsiaiškinant, kokie yra geriausi vaiko interesai, aktyvumo stoką išsiaiškinant, kas Lietuvoje galėtų juo tinkamai pasirūpinti ir aktyvumo stoką informuojant kitos šalies tarnybas apie tai, kokios sąlygos yra Lietuvoje.

– Iniciatyvos turėtų imtis Vaiko teisių apsaugos tarnybos, vaiko teisių kontrolierius?

– (D.Šakalienė) Taip, kartais ir teisėsauga. Nepykit, bet kartais užsienio šalims, kur vaiko teisių situacija yra kur kas geresnė ir šeimų politika yra kitokia – jiems yra kartais sunku pasitikėti, kad mes, kaip valstybė, nesusimausime ir tinkamai pasirūpinsime vaiku.

Mums reiktų įrodyti, kad mes galime profesionaliai ir kompetetingai bendradarbiauti. Tam reikia aktyvumo ir žinių.

– Sigita, galbūt turėtumėte patarimų lietuviams, kaip nepakliūti į tokią dramatišką padėtį, kaip jūsų ar Olandijos atveju?

– (S.Sabaitytė-Bremberg) Labai sudėtingas klausimas. Šito dalyko niekas negali prognozuoti. Čia yra būrimas, kaip kam pasiseks.