Pilietiškumas ugdomas pinigais

Daugiau nei prieš dešimtmetį priimtas Vyriausybės nutarimas, numatantis, kad gyventojams, suteikusiems naudingos informacijos apie nusikaltimus, turi būti atlyginta, galioja iki šių dienų. Skiriamos premijos dydis gali siekti iki 10 proc. valstybei atlygintos nusikaltimu padarytos turtinės žalos. Suma gali siekti net iki 100 tūkst. litų.

Šiuo metu vis dar diskutuojama, ar už kiekvieną pranešimą būtina skirti premiją, todėl siūloma konkretizuoti, už kokią informaciją gali būti paskatinama. Tiesa, praėjus dešimtmečiui iki šiol nė vienas pareigingas pilietis, pranešęs apie nusikaltimą, premijos taip ir negavo. Dėl to esą kalta ne iki galo apgalvota sistema bei lėšų stygius, mat premijų stinga ir patiems teisingumo sergėtojams.

Jonas ČIURLIONIS, filosofas:

- Ar galime vadintis pilietiškais, kai gerą darbą darome tik už atlygį?

- Tai yra dviprasmiškas dalykas. Viena vertus, yra natūralu, kad atlygiu skatinamas pilietinės pareigos atlikimas. Tačiau pilietinė pareiga bet kuriuo atveju reikalauja, kad būtų pranešta apie nusikaltimą nepaisant to, ar bus atlyginta, ar ne. Pirmiausia turi būti skatinamas pareigos jausmas, o ne atlygis ir pinigų noras.

- Kodėl žmonės už kiekvieną savo darbą nori kažką gauti, net jei tas darbas yra visuomenės, kurioje ir patys gyvena, labui?

- Tai prigimtinis mūsų visuomenės bruožas, t. y. materialistinis pinigų siekimas. Tačiau negaliu pasakyti, kad taip yra visur. Man tenka nemažai keliauti ir galiu pasakyti, kad daug žmonių daro gerus darbus be jokio atlygio. Tačiau reikia nepamiršti, kad daugelis žmonių tiesiog iš prigimties linkę į pinigus, savanaudiškumą ir t. t. Ir kai didelei daliai visuomenės didžiausia vertybė yra pinigai, natūralu, kad turime tokį rezultatą.

- Jei palygintume mus su kitomis visuomenėmis, ar stiprų pilietiškumo jausmą turime?

- Mano nuomone, Lietuva dar yra pilietinės visuomenės vystymosi stadijoje, t. y. žengia pačius pirmuosius žingsnius. Lyginant su visomis Vakarų kultūromis, kurios turi šimtametes tradicijas būti laisvomis valstybėmis, mes dar nesame taip išsivystę, kas yra visiškai natūralu. Kalbant apie materializmą, normalu, kad atgavus laisvę žmonės ėmė kurti verslus ir bandyti visaip užsidirbti. Mes pakvaišome dėl materialinių vertybių, nes kiekvienas nori leksusų, namų ir patogiai gyventi. Tačiau kai tai tampa esmine vertybe, susiduriame su tokiomis problemomis, kai viskas yra matuojama kintamuoju, o jis šiuo atveju yra pinigai.

- Būti pilietišku, vadinasi, būti kitokiu nei daugelis. Kiek tas vangumas susijęs su baime būti išjuoktu?

- Manau, kad tai daugiau susiję su baime negauti pačiam į nosį. Jei žmogus praeidamas mato nusikaltimą, tačiau jį ignoruoja, jis tikisi, kad jo tai nekliudys. Tokiu atveju mes patys rizikuojame patekti į lygiavertę situaciją, kai kiti pro mus praeis, o mes liksim tos aukos vietoje.

- Ar tai rodo, kad mes jaučiamės Lietuvoje nesaugiai?

- Nesaugumo jausmas yra. Daugeliu atveju tas matyti viešojoje erdvėje. Tai, kad žmonės nepasitiki teisėsauga, rodo atliktos apklausos.

- Kiek pilietiškumo stoka susijusi su susvetimėjimu? Ko gero, tai labiau būdinga didesniems miestams nei mažoms kaimo bendruomenėms?

- Nesiečiau to su didmiesčiu, nes pasaulyje yra labai daug didmiesčių, kurie yra vienos saugiausių vietų, kaip pvz., Torontas. Tai paprasčiausiai mūsų nacionalinis bruožas. Mes labai mėgstame savo mažą sodžių, nenorime atsiverti, bendradarbiauti įvairiais klausimais.

- Ką reikėtų daryti, kad mūsų visuomenė sąmonėtų ir tas pilietiškumo jausmas pas kiekvieną atsirastų savaime?

- Pirmiausia, tai yra bendras švietimas nuo pat mažumės. Kitas dalykas - atvirumas vienas kitam, bendravimas vienas su kitu. Tokių savybių ugdymas, o ne tik žiūrėjimas savo kailio ir piniginės, galėtų keisti situaciją.

Vytautas BUBNYS, rašytojas:

Su kaimo žmonėmis tenka susitikti savo gimtajame Prienų krašte ir kitose vietovėse, kada mane, kaip rašytoją, pakviečia į susitikimus su skaitytojais. Mes dažnai linkę viską absoliutinti, kad viskas labai blogai arba labai gerai, tačiau vaizdas yra nevienpusiškas. Kaimo bendruomenės kur kas geriau sutaria, susiderina, turi potraukio susitikti ir dirbti kartu. Tas atsiranda, kai žmones jungia dvasiniai, moraliniai saitai.

Tačiau neišvengiama atvejų, kai visi kaimynai žino apie kieno nors piktadarystes, pvz., vagystes, brakonieriavimą ir pan., tačiau tyli. Žmonės bijo prasižioti. Juk jei kas sužinos, kas tada lauks naktį? Mažuose kaimeliuose yra labai pareiga įsigalėjęs baimės jausmas. Kaip aš viename apsakyme rašiau, naktį žmogus miega prie durų pasistatęs kirvį, nes jį apėmusi baimė ir netikrumas. Tai trukdo plėstis pilietiškumui. Ir taip yra jau nuo pokario laikų. Tada, žinoma, buvo baiminamasi kitko. Nežinojai, ar vieni, ar kiti pas tave naktį pasibels. Šiandieną ji vėl tvyro, tik baiminamasi savų.

O noras apmokėti tiesą kvepia sovietiniais laikais, kai žmogus buvo perkamas už pinigą. Perkama buvo ne tik tiesa, bet už atlygį žmogus ir apskųsti, ir apšmeižti galėjo. Ir šiandien panašiai būna. Tiesos žodis, teisingumas, netolerancija sukčiavimui turi būti kiekvieno mūsų viduje.