Nugrimzdę anodijoj

Naujoji karta pati imasi ne kalbomis, o darbais įrodyti, kad linksma būna ir be alkoholio.

Blaiviausias kraštas

Istorikas Egidijus Aleksandravičius teigia, kad 19 amžiaus Žemaitija buvo šviesiausias, turtingiausias ir blaiviausias Lietuvos kraštas. 20 a. Vakarų Lietuva keitėsi veikiama kaimyninės Vokietijos. Kontrabandinių svaigalų vartojimas atpratino Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojus gaminti naminį miežinį alų.

Anot etnologės Janinos Samulionytės, 20 amžiaus 2-4 dešimtmečiais šiame krašte ypač paplito anodija, spiritas ir vynas. 1928 m. valstybinės degtinės litras kainavo 6-6,5 lito, anodijos - 4 Lt.

1936 m. žurnale "Policija" toks A. Vilainis rašo: "Jau nuo prieškarinių laikų visu Vokietijos pasieniu, ypač Žemaitijos rajone, yra masiniai išsiplėtojęs anodijos (eterio) ir taip vadinamo "brenspiričio" vartojimas. Turgaus dienomis Tauragės mieste ir gretimuose pasienio miesteliuose visos gatvės pakvipę specifišku anodijos kvapu. Šis kvapas, rodos, užkrečia visus namus ir net laukai ir miškai, rodos, persisunkę šiuo nelemtuoju kvapu. Gyventojai labai plačiai jį vartoja: šokiuose, talkose, susiėjimuose ir vestuvėse."

J. Samulionytės surinktoje medžiagoje vyrauja tokie šio krašto gyventojų pasakojimai: "Pas mus buvo mašinautės (kūlimo talkos. - Red. past.). Ta proga tėvas nupirkdavo 1,5 litro valstybinės degtinės ir anodijos. Prieš kolhozus (II pasaulinį karą. - Red. past.) po 20-30 litrų anodijos per kūlimą išlakdavo."

"Paprastai anodiją gerdavo neturtingi kaimo ir miestelio gyventojai, daugiausia samdiniai. Tik atvažiavusių į kaimą kalėdninkų (kunigo ir bažnyčios tarnų) anodija nevaišindavo. Kunigui patiekdavo tauresnių gėrimų - krupniko, valstybinės degtinės", - pasakoja etnologė.

Pučia šonus, gali numirti

Anodija (eteris) buvo valgoma su cukrumi, geriama ir uostoma. Kaip ir degtinę, per vaišes ją gėrė iš taurelių, prieš tai užspaudę nosį, kad neuždustų. Amžininkai liudija: "Jei neatsiraugėji, pučia šonus, gali numirti. Tada reikia gerti šlapimą arba ištirpintos druskos pilti į burną. Minko keliais ant pilvo, kol išmankština. Turi išskirti orą."

[CITATA]

Anodija mėgėjams išgerti didelio malonumo nesuteikdavo - "greitai pasigeria, greitai ir išeina. Prisigėrus baisi smarvė iš burnelės, tiesiog išvietė." Be to, tai lengvai užsidegantis skystis, pavojingas gerti - "jeigu anodiją iškvepi ir netoli degtukas degs, gali užsidegti."

Žmonės gėrė anodiją ir po Antrojo pasaulinio karo. Apie 1978 m. Kvėdarnos apylinkėse Šilalės rajone nuo jos mirė žmogus. Sovietiniais laikais eterį, anodijos sudėtinę dalį, pardavinėjo vaistinėse. 20 a. paskutiniame dešimtmetyje ją nustojo naudoti narkozei, nes atsirado pažangesnių vaistų.

Klaipėdos krašte, Žemaitijoje eterį vartoja ir dabar. Jį geria su vandeniu. Veterinarijos vaistinėse nusiperka eterio mažais buteliukais ir naudoja kaip vaistą, kurį uždeda ant skaudamo danties, rakšties ar žaizdos.

Ar visi Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojai gėrė svaigalus? "Buvo ir tik ragaujančių arba "tik kai svečiai" - tada degtinės išgerdavo, - pasakoja J. Samulionytė. 1902 m. gimusi J. Gadeikytė taip prisimena: "Tėvai abstinentiški. Degtinė vaistams: žolėms užpilti. Svečių nevaišino degtine, tik naminiu vynu. Taip buvo nuo Valančiaus laikų. Prisaikdinta negerti."

1918 m. laikraštyje "Darbo balsas" kažkoks Žemaitis iš Mosėdžio rašė: "Išnykus degtinei, žmonės pradėjo pas mus pavaduoti ją anodija. Dabar ją geria ir didi, ir maži, net vaikai, kurie tik pernai pirmąkart prie komunijos ėjo.Prieš karą gyvavo pas mus "Blaivybės" draugija, bet degtinei išnykus, išnyko ir draugija. Matyti, neberanda su kuo kariauti. Su anodija tuo tarpu niekas kovos neveda - gal kad kaipo su "vaistu"? O gal iš kokios kitos priežasties?.. Gi anodija kenkia žmonių sveikatai labiau už degtinę; ne vieną jau ir į kapus nuvarė."

Arba gerk, arba į Afganistaną

19 amžiuje blaivybės sąjūdžiui vadovavo katalikų dvasininkija su M. Valančiumi priešaky. Šiandien už blaivybę taip pat kovoja Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis. Jo narys kunigas Robertas Skrinskas, įkūręs interneto svetainę "Pro Vita", parašęs knygą "Būkime blaivūs" ir skaitantis paskaitas jaunimui apie alkoholio žalą, prisiekusiu blaivininku sakosi tapęs dar paauglystėje, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai panašios idėjos buvo platinamos pogrindyje.

"Alkoholizmą mačiau iš arti būdamas vaikas, kai gyvenome bute su bendra virtuve. Mūsų kaimynas buvo girtuoklis. Gaudavo algą - vaikydavo žmoną, viską daužydavo, dukra turėdavo bėgti į lauką... - prisimena dvasininkas. - Kai tarnavau rusų kariuomenėje, tankų daliniuose Karaliaučiaus srityje, Hailigenbalyje (Mamonovas), susirgau hidradenitu, patekau į medicinos punktą, ten man pūlinį išoperavo ir paskyrė punkto budėtoju. Punkto viršininkas kapitonas buvo taip prasigėręs, kad nebesugebėjo vadovauti, tai jį pavadavo vyr. leitenantas. Atsidėkodamas man už gerą punkto priežiūrą, įpylė 36 ar 38 laipsnių medicininio spirito - jie tokį gerdavo. Tai reiškė didelę pagarbą, ir apskritai atsisakyti gerti pas rusą buvo pavojinga, juo labiau kad tuo metu pusę pulko jau buvo išsiuntę į Afganistaną. Bet aš atsisakiau. Tada man aiškiai davė suprasti: arba gersi, arba į Afganistaną. Aš vis tiek negėriau. Todėl dabar kompanijose esu užgrūdintas", - sako klebonas. Švenčių išvakarėse diskutuojame su kunigu apie tai, kodėl alkoholis toks didis blogis.

Kokiais argumentais atremiate raginimus: "Klebone, išgerkite taurelę į sveikatą, bus linksmiau"?

Klausiu - o kodėl nėščių, žindančių kūdikius moterų ir vaikų neraginate gerti, jeigu jau taip labai į sveikatą? Kodėl iki 18 metų nesveika, o paskui jau nebekenkia? Kad išgėrus linksmiau - tai čia tik toks įsitikinimas, socialinis mitas. Žmonės įpratę galvoti, kad išgėrusiam daugiau leidžiama ir atleidžiama, tai labiau ir atsipalaiduoja.

O jei su saiku, kultūringai?

O ką reiškia saikingai, kultūringai gerti? Kultūringai muštis, saikingai vogti, saikingai ir kultūringai save žudyti? "Su saiku" veda viena kryptimi - į "be saiko", į pražūtį, į nebūtį. Alkoholis yra stiprus narkotikas.

Ar šventė su vyno taure - jau blogai?

Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, pirmoji alkoholizmo stadija - kai žmogus neįsivaizduoja šventės be spiritinių gėrimų.

Sako, vyno mėgėjai prancūzai mažiau serga širdies ligomis.

Užtat serga kepenų ciroze. Knygoje "Prancūzijos melas" Fransua de Kloze rašo, kad šioje šalyje alkoholis sukelia 1/4 nelaimingų atsitikimų darbe, 40 proc. eismo nelaimių ir žmogžudysčių ir daugybę ligų. Vieno alkoholiko gydymas ligoninėje kainuoja 2,5 karto brangiau negu nealkoholiko. Rusai išgeria 20 litrų per metus, daugiausiai degtinės, o gruzinai - 3 litrus vyno. Bet gruzinai 10 kartų dažniau serga kepenų ciroze. Prancūzai irgi.

In vino veritas, sakė filosofas Gajus Plinijus Vyresnysis.

Girtuokliai gimdo girtuoklius, sakė Plutarchas. Girtavimas - beprotybė, sakė Aristotelis. Gerti vyną taip pat žalinga, kaip ir vartoti nuodus, sakė Seneka. Girtavimas - vaikų silpnumo ir ligotumo priežastis, sakė Hipokratas...

Tuomet kodėl apskritai gamtoje egzistuoja alkoholis?

Gamtoje alkoholis grynu pavidalu neegzistuoja. Taip, būna, kad žvėrys, prisiėdę parūgusių vaisių, apsvaigsta ir šlitinėja, tačiau tokius greitai sumedžioja, jie išnyksta. Taip ir su žmogum. Beje, žmogaus organizmas natūraliai pats pasigamina alkoholio, moterų - vieną arbatinį šaukštelį, vyrų - du. Bet jeigu alkoholis vartojamas iš išorės, ši organizmo funkcija atrofuojasi ir jau nebeatlieka reikiamo darbo.

Kodėl žmonės geria? Todėl, kad alkoholis, kaip sakiau, yra narkotikas, jis sukelia priklausomybę. Antra priežastis - šis narkotikas prieinamas visur ir visada. Trečia priežastis - žmonės geria todėl, kad nežino tiesos apie alkoholį. Ketvirta, o gal pati pirma priežastis - nemato gyvenimo prasmės, neturi tikslo. O gyvenimo prasmę suteikia religija.

Prašom nesupykti už klausimą, kurį pateiksiu, bet esu ne kartą girdėjusi žmones jį aptariant. Kodėl bažnytinėse apeigose figūruoja vynas, o ne vanduo?

Klausimas išties šventvagiškas. Mišios yra sakramentas, ir vynas, kuris naudojamas, apeigų metu virsta Kristaus krauju. O jeigu kalbėsime vien praktiškai, buitiškai, tai tas vynas yra daug kartų atskiestas vandeniu.

Šventė - šventa

Klaipėdos universiteto dėstytojas humanitarinių mokslų daktaras Tomas Kiauka priminė, jog žodžiai "šventė", "švęsti" etimologiškai susiję su šventumu ir pakylėjimu, su buvimu kartu, bendravimo ir dalijimosi džiaugsmu, o ne apsirijimu ir pasigėrimu.

"Negali sakyti, kad senosiose kultūrose buvo vien blaivininkai ir žaliavalgiai. Šios idėjos radosi ir plinta kaip atsvara besaikiam vartojimui, - sakė pokalbininkas. - Mūsų šalyje carinės Rusijos, sovietų okupacijos laikotarpiu alkoholio vartojimas buvo įaugintas į kraują, į genetiką kaip vienas iš būdų valdyti tautą, neleisti žmonėms mąstyti. "Išgerkim, užsimirškim ir būkim patenkinti." Ir dabar žmonės yra valdomi baimių, įtampos, ir alkoholio griebiasi kaip lengvai pasiekiamo būdo atsipalaiduoti. Kitų neturi, nežino... Negi vaikščios aplink laužą dainas dainuodami? Nelabai realu.

Nepasakysiu nieko naujo, kad gerti skatina vartojimo kultūra. Ar jūsų straipsnį skaitys tie, kurie viso to, ką parašysite, nežino? Abejoju. Jeigu žmogus nenori keisti savo likimo, jis nepritars blaivioms mintims. Ieškos (ir ras) priežasčių ir pateisinimų, kodėl geria, matys jų netgi ten, kur apgailėtina ir kvaila jas matyti."

Paklaustas, kodėl ne vanduo, o vynas minimas Šventajame rašte, T. Kiauka sakė, jog tai greičiausiai lėmė pragmatiškos priežastys: karštose zonose vanduo sunkiau prieinamas, o vynas išsilaikydavo geriausiai.

"Kaip ritualinių apeigų elementas vynas atėjo iš senovės kultūrų, tačiau lyginti jo vartojimą mišiose su "buitiniu gėrimu" gali tik problemų turintys žmonės. Čia nėra nieko bendro, tikslai visiškai skirtingi", - sakė T. Kiauka.

Blaivūs vakarėliai - realu

Jaunimas nemėgsta moralų ir imasi pats ne kalbomis, o darbais įrodyti, kad linksma būna ir be alkoholio.

Pirmieji Lietuvoje blaivius vakarėlius prieš keletą metų ėmėsi organizuoti Baltijos "Gyvenimo meno" labdaros ir paramos fondo savanoriai. 18-30 metų žmonės, baigę specialius fondo kursus "Yes!+" ir išmokę išsivaduoti iš streso be svaigalų, šiuos įgūdžius platina tarp bendraamžių.

Idėją apie blaivius vakarėlius lietuvaičiai parsivežė iš Bulgarijos, kur alkoholizmas ir narkomanija ypač paplitę. "Tokie vakarėliai vyksta Estijoje, Anglijoje, JAV... Juos vienija gyva muzika, joga ir tai, kad niekas nerūko ir negeria", - "Vakarų ekspresui" pasakojo fondo atstovė Karolina Saakovaitė.

Informacija apie blaivius vakarėlius "Joga Rave" skelbiama socialiniame tinklalapyje "Facebook", susirenka nuo šimto iki keturių šimtų jaunuolių. Artimiausiu metu jie vyks sausio pirmą ir antrą šeštadienį Vilniuje, Pranciškonų rūmuose. Klaipėdoje kol kas nėra savanorių, kurie tuo užsiimtų, tačiau jeigu tokių rastųsi, jie gali kreiptis į Karoliną adresu [email protected].

Vakarėlius be alkoholio organizuoja ir vilniečių VšĮ "Blaivios pramogos". Vienas iš įmonės steigėjų Antanas Juška sakė, kad į juos susirenka net iki 1,5 tūkstančio žmonių. Renginiai atsirado iš blaivystės idėjos, jie nemokami, iš dalies remiami valstybės.

"Mano gyvenimas būtų kitoks"

Sveiką gyvenseną savo tinklaraštyje propaguojanti Rūta Vitkevičienė Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos buvo nominuota tapti "Geriausiu asmeniniu pavyzdžiu skatinant blaivią gyvenseną". "Dalyvaučiau šioje veikloje ir aktyviau, bet kol kas dėl kojos traumos ir operacijos gyvenu gana uždarą gyvenimą", - "Vakarų ekspresui" sakė moteris, nukentėjusi avarijoje, kurią sukėlė girtas vairuotojas. Jo automobilis išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą ir kaktomuša susidūrė su jos šeimos automobiliu.

"Tuomet supratau, kokie pavojingi yra girti žmonės ir kad nuo jų gali nukentėti ir niekad nevartojantys alkoholio", - sakė moteris.

Blaivybės temą R. Vitkevičienę paskatino nagrinėti ir tai, kad žmonės alkoholiui suteikia nebūtų savybių. "Kuo pagrįstas toks pozityvus požiūris į alkoholį, jei visus jis veikia taip negatyviai? Ir kodėl žmonės vis vien vartoja alkoholį, jei vartojimo pasekmės tokios blogos? Tai ir pastūmėjo pastudijuoti medicininę informaciją, žymių narkologų ir psichoterapeutų darbus."

Tinklaraščio www.ruvi.lt autorė nemano, kad alkoholizmo problema yra kiekvieno asmeninis reikalas. Su ja susiduriame visi, nes gimėme visuomenėje su giliomis alkoholio vartojimo tradicijomis. "Jei vaikas nuo pirmų savo gyvenimo dienų mato vaišes su svaigalais, viešojo maitinimo įstaigas ir parduotuves, kuriose prekiaujama alkoholiu, filmus su geriančiais herojais, jeigu alkoholis siejamas su švente, džiaugsmu, tuomet vaikui visa tai atrodo gėris ir normali gyvenimo dalis."

Problemos dėl alkoholio prasideda ne tada, kai žmogus išgeria pirmąją taurelę; jos prasideda tuomet, kai jo sąmonėje alkoholis įsitvirtina kaip neatsiejama gyvenimo dalis. "Aš su tuo taip pat susidūriau. Man alkoholis atrodė neatsiejama šventės dalis ir ilgą laiką mūsų šventės buvo tradicinės - su svaigalais. Nuo 2006 m. alkoholio atsisakiau ir nuo to laiko gyvenu blaiviai, - sakė R. Vitkevičienė. - Mačiau tragiškų istorijų ir net mirčių tarp savo pažįstamų ir draugų, ir kol nesigilinau į šią problemą, galvojau, kad tai liečia tik prasigėrusius ir degradavusius. Net minties nebuvo, kad vartodamas "saikingai" rizikuoji toks tapti."

Anot pokalbininkės, laiminga pabaiga geriančiam žmogui gali būti vienintelė - tai blaivybė. "Atvirai pasakius, tokią laimingą pabaigą nedažnai tenka matyti, nes žmonėms sunku pakeisti vaikystėje įskiepytus įsitikinimus, be to, sunku atsispirti geriančios daugumos spaudimui. Mažai kas susimąsto, kad priklausomybė nuo alkoholio pirmiausiai yra psichologinė problema, todėl nuo klaidingų įsitikinimų ir reikia pradėti."

Su R. Vitkevičiene kalbamės apie tai, kokios gi psichologinės prielaidos lemia alkoholizmą.

Ne paslaptis, kad daugelis alkoholį sieja su atsipalaidavimu, malonumu, užsimiršimu, drąsa...

Taip, daugelis sieja, bet ar tai turi ryšį su realybe? Faktai liudija priešingus dalykus: daugumą nusikaltimų, avarijų, nelaimių padaro būtent išgėrę žmonės. Ir kiekvienas, vėliau išsiblaivęs, tvirtina, kad kaltas alkoholis.

Vadinkime reiškinius tikraisiais vardais: alkoholinis "atsipalaidavimas", užsimiršimas - tai bėgimas nuo realybės, "malonumas" - pasileidimas, lėbavimas, "drąsa" - tai agresyvumas, įžūlumas ir pan.

Sutikite: niekur neišgirsite apie girtų žmonių padarytus gerus darbus, atvirkščiai - gerą žmogų alkoholis gali paversti monstru. Įsitikinimas, kad žmogus būtinai turi svaigintis, yra klaidingas iš esmės: blaivumas yra jo natūrali, prigimtinė būsena. Jei vaikas nuo gimimo nematys svaigalų ir girtų žmonių, užaugus jam nekils net mintis svaigintis.

Pagalvokime: kiek laiko, sveikatos ir pinigų atima alkoholis, kiek svarbios veiklos per jo vartojimą neatliekama arba nustumiama ateičiai... O juk visą šitą laiką, energiją ir resursus galime skirti mėgstamai veiklai, bendravimui, savirealizacijai. Tiesiog užsiimkime tuo, kas prasminga, ir tuomet nekils noras svaigintis.

Kaip manote, kodėl vienas gali pakelti taurę kitą, o kitam sunku sustoti ir trečią dieną?

Narkologai teigia, kad lengviausiai klaidingiems įsitikinimams apie alkoholį pasiduoda būtent geri, pareigingi žmonės. Jie aklai patiki paskleistais mitais, be to, mato tų mitų "patvirtinimą" - geriančią visuomenės daugumą. Mūsų psichika veikia taip, kad kiekvieną savo veiksmą, net jei jis blogas, mes turime sau pateisinti (kad nekiltų prieštaravimų tarp minčių ir veiksmų). Kai žmogus pateisina savo priklausomybę, ji tampa neatsiejama jo gyvenimo dalimi, ir jis dėsningai keliauja iš vienos alkoholizmo stadijos į kitą. Būtent nuo pasiektos stadijos ir priklauso, kiek alkoholio ir kiek dienų žmogus geria.

Ar yra beviltiškų žmonių, kurie jau neišbris?

Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad alkoholizmas vystosi palaipsniui. Yra trys stadijos. Prieš pirmąją vyksta vadinamasis epizodinio vartojimo periodas, kuris gali tęstis nuo metų iki dešimties. Pirmoji stadija - kai žmogus neįsivaizduoja gyvenimo be alkoholio, geria esant progai ir be jos, nebekontroliuoja situacijos, neatsimena, ką darė. Savijauta po išgertuvių pakenčiama, todėl poreikio pagirioms dar nėra. Šioje stadijoje atsiranda ypač didelis poreikis pateisinti savo priklausomybę, todėl žmonės vadovaujasi paskleistais mitais apie alkoholį ir jo "naudingumą". Tokie žmonės yra išrankūs alkoholio "žinovai". Šioje stadijoje sveikata dar pakenčiama, žmogus įsitikinęs, kad alkoholis nekenkia.

Antrojoje stadijoje prie minėtų simptomų prisideda abstinencijos (pagirių) sindromas. Pagirios ryte dažnai baigiasi daugiadienėmis išgertuvėmis. Vieni geria beveik nuolat, kiti su pertraukomis. Alkoholis tampa dominuojantis gyvenime, visa kita pasitraukia į antrąjį planą. Šioje stadijoje metama gerti dažniau, nes tokį gyvenimo būdą atlaikyti sunku, gerokai pašlyja sveikata, kyla baimė jos netekti.

Jei nesustojama, pereinama į trečiąją stadiją, kuri yra logiškas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas - degradacija. Pasikeičia išvaizda, geriama beveik nuolat, prasideda vidaus organų irimas, alkoholinės psichozės ir t. t. Bet ir šioje stadijoje kartais metama gerti, dažniausiai - prispaudus ligai.

Ar verta pereiti visas stadijas? Atsakykite sau patys.

VAIKAI alkoholio pirmą kartą dažniausiai paragauja ne su draugais, bet namuose. Per šventes ant stalo statydami butelį, tėvai skiepija mažiesiems jo asociaciją su gera nuotaika.

Kai žmogus pats nebegali sau padėti, kokie yra išsigelbėjimo būdai?

Dabar yra nemažai organizacijų, kurios gali pagelbėti. Pagalba ir palaikymas yra labai svarbūs, tačiau pirmiausiai reikia paties žmogaus ryžto, kitaip tai tebus laikini prablaivėjimai. Daug priklauso nuo pasiektos alkoholizmo stadijos, aplinkos ir žmogaus psichikos. Visos metodikos, kurios padeda būti blaiviam ir sustiprinti motyvaciją, yra geros. Kviesčiau ieškoti bendraminčių grupės - tai padrąsina ir motyvuoja. Šiuo metu veikia kolegos Audronio forumas "Būk blaivus" (www.bukblaivus.lt), kur kiekvienas siekiantis blaivybės atras ir informacijos apie alkoholį, ir labai geranorišką palaikymą. Svarbiausias žingsnis - suprasti, kad turi problemą, ir pasiryžti ją išspręsti.

Kaip užauginti negeriančius vaikus?

Vaikai turi matyti, kad aplink yra ne tik besisvaiginančių žmonių, bet ir tokių, kurie visiškai negeria. Geriausia, kai tokius jie mato namuose, nes tėvai yra didžiausias autoritetas. Tuomet ir aplinkos poveikis nebus toks stiprus.

Po kiekvienos šventės girdime naujienas apie girtų avarijas, muštynes, žudynes... Pagalvokime,ar tikrai tokias "tradicijas" norime perduoti naujai kartai.

Artėja Kalėdos. Susirinksime į krūvą - giminės, draugai. Būkim atviri: ant stalo daugelyje namų puikuosis svaigieji gėrimai.

Žinoma, tradicijų taip lengvai nepakeisi. Tačiau paklauskime kitaip: ar alkoholis jau tapo vienintele mus vienijančia jėga? Ar mes negalime pasikalbėti neapsvaigę?

Tradicijas kuria žmonės. Galbūt mūsų protėviai neturėjo tiek informacijos apie svaigalų žalą, todėl sukūrė tokias tradicijas. Mes kurkime kitokias: kai susirinksime kartu prie šventinio stalo, aptarkime svarbiausius, smagiausius šeimos įvykius, planuokime, svajokime. Galime ir nesėdėti visą dieną prie stalo - nukeliauti į mišką, aplankyti draugus, gimines. Žmonės išradingi, ir mus vienija ne išgertuvės, o bendra prasminga veikla. Tikro bendravimo džiaugsmo negali būti apsvaigus.

Pagalvokime, ką jaučia vaikai matydami girtų suaugusiųjų šėliojimus. Dėl vaikų, dėl mūsų visų ateities tikrai verta keisti tai, kas kenkia mums visiems. Gražūs dalykai gimsta iš gražių idėjų ir pirmų mažų žingsnelių.

Jūs nukentėjote dėl girto žmogaus kaltės. Kaip manote, ar jis suprato, ką padarė?

Tai nebuvo girtuoklėlis, kokį dažnas įsivaizduojame. Tai buvo sėkmingas, kūrybingas jaunas vyras, bet jau turintis didelių problemų dėl alkoholio. Negaliu už jį atsakyti, ką jis suprato, ir nelabai noriu jo prisiminti, nors, ko gero, pamiršti nepavyks, nes jis visiškai sujaukė ir pakeitė mano gyvenimą.

Jeigu jis nebūtų tą dieną girtas sėdęs prie vairo, mano gyvenimas būtų kitoks. Sėkmingas ar ne, negaliu spėlioti, bet bent jau būčiau visiškai sveika, kokia ir buvau iki avarijos.

Jei negalite negerti - bent jau nesėskite prie vairo. Pagalvokite ne tik apie savo, bet ir apie kitų žmonių sveikatą ir gyvybę. Gal priešpriešiais iš šventės važiuos šeima su mažais vaikais, o jūs, atsisėdęs girtas prie vairo, tapsite potencialiu jų žudiku.

Visiems linkiu šviesių, džiaugsmingų ir gražių švenčių. Tokių, kurias smagu prisiminti.

ASMENINIS REIKALAS? Daugybė avarijų ir nusikaltimų padaroma apgirtus - nukenčia niekuo dėti žmonės, todėl alkoholio vartojimas nėra privatus reikalas.

KOMENTARAS

Kai alus pigesnis už vandenį

Aurelijus Veryga, gydytojas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininkas

Jeigu lygintume 19-ąjį amžių su 20, 21 a., negalėtume sakyti, kad pastarieji visiškai blogi blaivybės atžvilgiu: būta ir pašviesėjimo laikotarpių. Kad ir Gorbačiovo politika - ji buvo labai efektyvi. Juokais sakoma, kad išsipagirioję žmonės ir padarė perversmą. Paraleles tarp blaivybės ir pokyčių visuomenėje pastebėjo ne vienas istorikas; prisiminkime 19 a. masinį blaivybės sąjūdį ir 1863 m. sukilimą. Išsiblaivę žmonės galvoja, ką čia gero nuveikus...
Situacija pablogėjo po 1991 m., kai neliko jokios valstybinės kontrolės ir spirito galėjai nusipirkti net kioske. Priėmus priežiūros įstatymus, reikalai gerėjo iki 1999 m., vėliau vėl blogėjo dėl alkoholio atpiginimo ir kontrabandos; 2007 metai padėtis vėl ėmė gerėti, o šiuo metu blogėja.
Situacija labai susijusi su valstybės politika, rinkodaros draudimu, alkoholio prieinamumu, labiausiai - kainomis (dabar alus pigesnis už vandenį). Palyginti su kitomis šalimis, bendras mūsų suvartojimas yra 12-13 l legalaus absoliutaus alkoholio skaičiuojant vienam šalies gyventojui (palyginimui: suomiai - 6-7 l). Esame vienas problemiškų regionų Europoje, pasižymime dideliu sergamumu kepenų ciroze.
Situaciją, žinoma, galima gerinti ne tik valstybinėmis, bet ir "minkštosiomis" priemonėmis, kurių imasi nevyriausybinės organizacijos. Žmonėms, ypač jaunimui, reikia veiklos alternatyvų. Deja, tai vyksta nesistemiškai, iš idėjos, finansavimas - simbolinis. Kitas poveikis būtų, jeigu tos organizacijos galėtų samdyti viešųjų ryšių kompanijas, išsipirkti plotus žiniasklaidoje.
Ar valdžia nori, kad tauta išsipagiriotų? Į šį klausimą atsakykite patys.

Tradicijas kuria žmonės. Galbūt mūsų protėviai neturėjo tiek informacijos apie svaigalų žalą, todėl sukūrė tokias tradicijas. Mes kurkime kitokias.

Vynas ir Biblija

JAV gydytojas Džonas Harvis Helogas (John Harvey Kellogg) knygoje "Vynas Biblijoje" ("Wine in the Bible") rašo, kad Biblijoje yra minimos dvi vyno rūšys: svaiginamasis ir nesvaiginamasis.
Svaiginamoji vyno savybė atsiranda dėl jame esančio alkoholio. Alkoholio neturintis vynas nesvaigina. O alkoholis pasigamina tik vykstant rūgimui (fermentacijai). Todėl vynas, neperėjęs rūgimo ciklo, nėra svaiginamasis, nes neturi alkoholio. Norint išlaikyti vyną be alkoholio, o kartu - be svaiginamųjų savybių, reikia neleisti jam rūgti. Istorikai aprašo keturis pagrindinius būdus tą padaryti: virdinimas, filtravimas, nusodinimas, fumigacija.
Šviežios vynuogių ar kitų saldžių vaisių sultys, apdorotos bet kuriuo iš paminėtų būdų, visiškai neturi svaiginamųjų savybių ir yra ne tik nekenksmingos, bet gardžios ir maistingos.
Profesorius M. Stiuartas sako: "Faktai rodo, kad senovės žmonės ne tik laikydavo vyną neraugintą, bet ir manė jį esant geresnio skonio ir aukštesnės kokybės už fermentuotą vyną."
Šventojo Rašto originale pabrėžiami skirtumai jo vertimuose dažnai tampa neaiškūs arba visai prarandami. Hebrajų kalba, kuria buvo parašytas Senasis Testamentas, skirtingos vyno rūšys įvardijamos skirtingais žodžiais, o vertimuose (lietuvių, anglų) jie perteikiami vienu žodžiu "vynas" (angl. wine). Taip verčiami hebrajiški žodžiai "jajin", "šekar" ir tiroš".
Trumpai tariant, "jajin" reiškia raugintą arba neraugintą vyną ar vynuogių sultis, "šekar" - raugintą arba neraugintą palmės ar datulių, arba kitų saldžių vaisių vyną arba sultis. "Tiroš" reiškia šviežias neraugintas vynuogių sultis arba jauną vyną.
Taigi Biblijoje skiriamos dvi vyno rūšys: šviežias, neraugintas ir raugintas svaiginamasis. Tas pats terminas kartais naudojamas abiem rūšims. Biblijoje vienais atvejais apie vyną kalbama rekomendavimo prasme, o kitais kuo įtikinamiausiai pasmerkimo prasme. Kai vynas pagiriamas, kalbama apie neraugintą, o kai jis pripažįstamas netinkamu, turimas omeny fermentuotas vynas. 

IŠ ISTORIJOS

Kai 1850 m. Motiejus Valančius tapo Žemaitijos vyskupu, tuometinė Žemaičių vyskupija užėmė net pusę etnografinės Lietuvos teritorijos, taip pat jai priklausė visas Kuršas.

1858 m. M. Valančius inicijavo blaivybės sąjūdį, ir visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos, kai kur subūrusios iki 95 procentų visų parapijiečių. Blaivybės brolijos nariai turėjo susilaikyti nuo degtinės gėrimo duodami priesaiką bažnyčioje. 

1860 m. Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose daugiau kaip pusė katalikų priklausė blaivybės brolijai, o Kauno gubernijoje net 83 proc. katalikų nevartojo svaigalų.Per dvejus metus degtinės vartojimas sumažėjo daugiau nei 5 kartus.

Veiviržėnų (Klaipėdos r.) policija sulaikė anodijos ir olandiško spirito kontrabandą. Žurnalas "Policija", 1936 m. (museum.lt nuotr.)

1863 m. caro valdžia uždraudė skleisti blaivybę kaip pavojingą reiškinį Rusijos imperijai. Dėl tokio įsako degtinės vartojimas vėl ėmė augti.
1864 m. caro valdžia uždarė visas brolijas.
1865 m. uždrausta spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas lietuviškos spaudos draudimas, trukęs 40 metų.
1906 m. Lietuvoje žmogus degtinės suvartodavo dukart mažiau negu Rusijoje.
1908 m. M. Valančiaus skleistoji blaivybės idėja buvo atgaivinta, kai Kauno kunigai įsteigė Lietuvos katalikų blaivybės draugiją, kuri veikė visos šalies mastu. Po šešerių metų draugijai priklausė 212 skyrių ir apie 60 tūkstančių narių.
1919 m. draugija buvo atgaivinta prie Katalikų veikimo centro.
1921 m. buvo įsteigta "Angelo Sargo sąjunga",globojama Lietuvių katalikų blaivybės draugijos. Jos tikslas buvo 7-15 m. amžiaus vaikams įdiegti tvirtą tikėjimą, tėvynės meilę, dorus papročius, blaivybės jausmą. Sąjunga turėjo padalinius visose parapijose, jai priklausė apie 60 tūkst. narių.
Jaunimą telkė "Pavasario" sąjunga, plėtojusi religinio, tautinio, visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio veiklą; apie 8000 "Pavasario" sąjungos narių priklausė Blaivybės sekcijoms.
Vytauto Didžiojo universitete veikė atskira Studentų ateitininkų abstinentų korporacija "Narsa". 46-iose moksleivių kuopose buvo blaivybės sekcijos.
1931 m. draugija turėjo 169 skyrius su 16 tūkst. narių.
1933 m. draugija sukvietė Kaune pirmąjį Lietuvos priešalkoholinį kongresą.

Šaltiniai: E. Aleksandravičius, "Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje"; Janina Samulionytė, "Kontrabanda muziejuose: anodija".