Nesukūręs šeimos: senbernis ar vėjavaikis?

Šiais me­tais Šiau­liuo­se su­si­tuo­kė 684 po­ros, pa­mer­gės iš­si­nuo­mo­jo tūks­tan­čius su­kne­lių, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų sa­vi­nin­kai ant sta­lų dė­jo bal­tą miš­rai­nę... Be ves­tu­vių, ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo džiaugs­mų ir rū­pes­čių nu­gy­ve­nęs 50–metis pa­sa­ko­ja apie tai, kaip jis la­vi­ruo­ja tarp „varg­šo“ sen­ber­nio ir pro­tin­go vė­ja­vai­kio.

Pradžia

And­rius nie­ka­da ne­bu­vo ti­piš­kas vy­ras. Dar bū­da­mas paaug­liu ant sa­vo siau­rų pe­čių už­si­kro­vė vi­są jo am­ži­nam atil­siui išė­ju­sio tė­vo pa­li­ki­mą: ser­gan­čią ma­mą ir tris jau­nes­nes se­se­ris.

Kai­me dar­bo bū­ta daug. Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad po daž­no skal­bi­mo vi­sa jo kū­no oda įgau­da­vo spe­ci­fi­nį ūkiš­ko mui­lo kva­pą. Pa­na­gės vi­sa­da bu­vo pa­juo­du­sios nuo stal­tie­sių ba­li­ni­mo pe­le­nais. Pė­dos pūs­lė­mis nuei­da­vo nuo daž­no ėji­mo į kar­vių ga­nyk­las, o gal­va net ūž­da­vo nuo kai­mo da­vat­kų min­čių apie tai, kaip pa­si­seks mer­gai­tei, ku­ri taps And­riaus žmo­na.

Po vie­nuo­li­kos kla­sių vy­ras at­vy­ko į Šiau­lius. Čia gy­ve­na iki šiol. Bai­gęs tuo­me­ti­nį Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­to Šiau­lių po­li­tech­ni­kos fa­kul­te­tą, pa­gal spe­cia­ly­bę ėmė dirb­ti elekt­ri­ku.

Jau­niau­sio­ji jo se­suo še­šio­li­kos me­tų pa­gim­dė dvi mer­gai­tes. Po ket­ve­rių me­tų ir ki­tos dvi se­se­rys su­si­lau­kė at­ža­lų.

Net­ru­kus pa­si­py­lė klau­si­mai, ka­da šei­mą kurs And­rius. Ma­ma, se­se­rys, gru­pės drau­gai nuo­lat pa­juo­kau­da­mi pri­min­da­vo, kad prieš no­sį – ka­po duo­bė, o vy­ras nei ve­dęs, nei vai­ką užau­gi­nęs.

Pra­dė­jęs jaus­ti di­de­lį ap­lin­ki­nių spau­di­mą vy­ras ne­tru­kus su­si­ra­do su­gy­ven­ti­nę.

„Su Jur­ga su­si­pa­ži­nom ru­de­nį, ta­da ir su­pra­tau, kur pa­puo­liau. To­kia vel­niš­kai pa­siu­tu­si ir dar­bin­ga mo­te­ris. Dar tik mė­ne­sį kar­tu, o man net ne­spė­jus ran­kų nu­si­plau­ti po bul­via­ka­sio ji jau ne­ša iš rū­sio stik­lai­nius ir aiš­ki­na, kiek pri­si­da­ry­sim kon­ser­vų iš kiau­lės, ku­rią ryt su kai­my­nu pa­pjau­siu.

Kol kai­me žmo­nės bul­ves nu­si­ka­sė ir mū­sų sim­pa­ti­jos iš­ga­ra­vo. Dar ir da­bar at­me­nu, kaip iš­gė­ręs grįž­tu pas Jur­gą į tro­bą, ant sta­lo drėb­te­liu kiau­lės šon­kau­lius ir pa­sa­kęs, kad ryt ma­nęs neieš­ko­tų, nes išei­nu vien­gun­gio ato­sto­gų, nuė­jau mie­go­ti ant šie­no.

Bu­vo taip ge­ra vie­nam. Ši­taip ato­sto­gau­ju jau 22 me­tus.“

Vi­sa­da yra ko lauk­ti

And­rius ne­se­niai at­šven­tė ju­bi­lie­jų. Nei se­se­rys, nei drau­gai ne­bet­rau­kia vy­ro per dan­tį dėl to, kad vy­ras ne­su­kū­rė šei­mos.

„Juo­kas juo­kais, bet bent pu­sė gi­mi­nės vy­rų ir mo­te­rų plo­jo man per pe­tį ir sa­kė, kad pa­vy­di man lais­vės ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo. Pa­si­ro­do, kad šia­me pa­sau­ly­je ir be žmo­nos ir vai­kų yra dau­gy­bė ste­buk­lin­gų da­ly­kų, ku­rie ga­li už­pil­dy­ti vi­di­nę tuš­tu­mą. Tik žmo­gus pa­si­ren­ka, ko jis no­ri ir kas jam leng­viau pa­sie­kia­ma“.

Gy­ven­da­mas vie­nas vy­ras už­sii­ma įvai­riau­sia veik­la. Jis daug skai­to, mo­ko­si už­sie­nio kal­bų, ke­liau­da­mas su­si­pa­žįs­ta su įdo­miais žmo­nė­mis. Prieš mė­ne­sį įsi­gi­jęs alie­ji­nių da­žų, tep­tu­kų ir dro­bės – ėmė mė­gė­jiš­kai ta­py­ti.

Di­džiau­siu vien­gun­giš­ko gy­ve­ni­mu pliu­su And­rius lai­ko ga­li­my­bę ti­kė­tis siurp­ri­zų.

Pen­kias­de­šimt­me­tis vy­ras ma­no, kad nė­ra nie­ko blo­giau nei vi­są gy­ve­ni­mą pa­bus­ti to­je pa­čio­je vie­to­je su tuo pa­čiu žmo­gu­mi, kai pa­sau­ly­je yra be­pro­tiš­kai daug įdo­mių vie­tų ir dar dau­giau įdo­mes­nių žmo­nių.

„Aš ne­sa­kau, kad sės­lu­mas ir mei­lė neeg­zis­tuo­ja, aš tik sa­kau, kad iš­ti­ki­my­bė sau pa­čiam man yra svar­bes­nė. Pra­bu­vau jau pu­sę am­žiaus ant šios že­mės ir nė kar­to ne­sua­be­jo­jau sa­vo pa­si­rin­ki­mu – gy­ven­ti vie­nam“.

Mi­nu­sų ne­ma­to

And­rius ma­no, jog žmo­gus pa­ts su­si­ku­ria sau mi­nu­sus ir taip ap­si­sun­ki­na gy­ve­ni­mą.

Dau­ge­lis vy­ro ar­ti­mų­jų ste­bi­si, kaip ga­li­ma ra­miai mir­ti, kai ži­nai, jog po ta­vęs ne­pa­si­liks joks pa­li­kuo­nis.

„Pla­ne­to­je gy­ve­na 7 mi­li­jar­dai žmo­nių, ma­no­te, kad ant šio svie­to jų yra per ma­žai?"– re­to­rinš­kai klau­sia vie­ni­šius.

And­rius ma­no, kad žmo­nės, ku­rie daž­nai pa­brė­žia fak­tą, kad vi­si, ku­rie ne­no­ri tu­rė­ti šei­mos yra sa­va­nau­džiai, pa­tys yra ka­muo­ja­mi sun­kios naš­tos.

„Yra toks pa­sa­ky­mas, kad žmo­gus ki­ta­me ma­to tiek pro­vin­ci­jos, kiek sa­vy­je jos tu­ri pa­ts. Ana­lo­giš­ka si­tua­ci­ja yra su šei­my­ni­ne lai­me. Jei sa­vo gy­ve­ni­me ne­tu­ri pa­si­se­ki­mo, tai ir į ki­tų žiū­rė­da­mas ma­ty­si tik juo­dą spal­vą.“

Nuo jau­nys­tės įpra­tęs at­lik­ti vi­sus bui­ties dar­bus pa­ts, vy­ras jau ne­su­ka gal­vos dėl bui­ties smulk­me­nų.

„Aš sa­vo ma­mai ne­leis­da­vau plau­ti grin­dų. Mo­te­rys ne­tu­ri tap­ti ant­ro­mis glo­bė­jo­mis ir pa­švęs­ti sa­vo gy­ve­ni­mo vien tik vy­rui ir šei­mai“, – ma­no už­kie­tė­jęs vien­gun­gis.

Tei­sė rink­tis

And­rius ne­si­ruo­šia pa­tai­kau­ti ap­lin­kai ir pir­mą pa­si­tai­kiu­sią mo­te­rį temp­tis ją į san­tuo­kų rū­mus.

„Aš ne­su se­nas – aš esu su­bren­dęs ir tu­rin­tis pa­tir­ties, to­dėl jau pui­kiai ži­nau, ko man rei­kia iš gy­ve­ni­mo“,– ak­cen­ta­vo vy­ras.

Jis su­pran­ta, kad gy­ve­ni­mas yra – sėk­mių ir ne­sėk­mių, lai­mių ir ne­lai­mių vir­ti­nė.

“ Aš ne­su toks vie­nin­te­lis, tik žmo­nės, be­si­rū­pin­da­mi sa­vo šei­mo­mis, to­kių, kaip aš, tie­siog ne­pas­te­bi. Tūks­tan­čiai vy­rų ir mo­te­rų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je yra nu­spren­dę gy­ven­ti vie­ni, bet tai ne­reiš­kia, kad jie yra pa­sau­lio at­stum­tie­ji, ku­rie nei įsi­my­li, nei ver­kia“,– sa­ko And­rius.

PSI­CHO­LO­GĖS KO­MEN­TA­RAS

Svar­bu bū­ti at­vi­ram, ne­gy­ven­ti iliu­zi­jo­mis

Li­li­ja Ši­lei­kie­nė, psi­cho­lo­gė:

– Sup­ran­ta­ma žmo­gaus po­zi­ci­ja. Tai jo tei­sė spręs­ti, kaip jam gy­ven­ti ge­riau. Ta­čiau, kaip ir kiek­vie­nas gy­ve­ni­mo bū­das, taip ir šis, tu­ri tam tik­rų psi­cho­lo­gi­nių ypa­ty­bių. Svar­bu, ko­kia anks­tes­nė pa­tir­tis žmo­gų pri­ve­dė prie no­ro bū­ti vie­nam. Ne­re­tai ji bū­na la­bai skaus­min­ga, neiš­gy­ven­ta, už­mas­kuo­ta.

Ste­reo­ti­pi­nis po­žiū­ris į to­kius žmo­nes eg­zis­tuo­ja. To­kie žmo­nės su­si­du­ria ir su dau­giau psi­cho­lo­gi­nių pa­vo­jų. Dau­giau už­mas­kuo­tų bai­mių, ne­ri­mo, tik­ro­jo ar­tu­mo trū­ku­mo, ma­žiau sa­vęs pa­ži­ni­mo. Svar­bu klaus­ti sa­vęs – kas sle­pia­si už to, kad ne­ga­liu pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už ki­tą žmo­gų, jo gy­ve­ni­mą ir san­ty­kius tarp mū­sų?

Daug lais­vės – daug at­sa­ko­my­bės prieš tik­rą­jį sa­ve. Ne­ku­riant, ne­pa­lai­kant, ne­plė­to­jant nuo­šir­daus ar­tu­mo su ki­tu žmo­gu­mi, ga­li­my­bės pa­tir­ti tik­rą­ją bū­ties pil­nat­vę yra kur kas men­kes­nės.

Lai­min­ges­ni žmo­nės yra tie, ku­rie at­sa­kin­gai ir bran­džiai pri­sii­ma gy­ve­ni­mo tei­kia­mas ga­li­my­bes (o jų mes vi­si tu­ri­me ar­ba esa­me tu­rė­ję), ne­nei­gia, bet iš­gy­ve­na ky­lan­čius jaus­mus. No­ri­si ti­kė­tis, kad sa­viap­gau­lės čia nė­ra, ta­čiau ži­nios ir pa­tir­tis sa­ko ką ki­ta – kiek daug iš išo­rės la­bai sėk­min­gų (o ir ne­bū­ti­nai), ge­rai sa­ve ver­ti­nan­čių „lais­vų“ žmo­nių gi­liai vi­du­je yra la­bai ne­lai­min­gi, ne­sup­ras­ti ki­tų ir ne­sup­ran­tan­tys sa­vęs.

Kuo gar­siau žmo­gus tai dek­la­ruo­ja, tuo di­des­nes vi­di­nes abe­jo­nes sa­vy­je mas­kuo­ja. Mū­sų išo­ri­nio gy­ve­ni­mo sėk­mės at­ri­bu­tai re­tai su­si­ję su tik­rą­ja žmo­gaus lai­me ir mei­le.

Mei­lė pa­ti sa­vai­me neeg­zis­tuo­ja, ji rei­ka­lau­ja bran­dos ir kū­ry­bos, au­gi­na žmo­gų.

Ky­la abe­jo­nės – gal tai bū­das bėg­ti nuo bran­du­mo? Ge­bė­ji­mas bū­ti ša­lia žmo­gaus, kur­ti, pa­lai­ky­ti sta­bi­lius ar­ti­mus san­ty­kius ir jaus­ti jų pil­nat­vę yra vie­nas svar­biau­sių as­me­ny­bės bran­dos po­žy­mių.

Svar­bu ir tai, kaip jis su­ge­ba gy­ven­ti so­ciu­me, ar tu­ri pro­duk­ty­vius, jį ten­ki­nan­čius ry­šius su ki­tais žmo­nė­mis ir prie­šin­ga ly­ti­mi. O ga­li bū­ti ir taip, kad tai yra sva­ri užuo­mi­na į reikš­min­gas psi­cho­lo­gi­nes pro­ble­mas ir kai ku­riuos as­me­ny­bės su­tri­ki­mus. Vėl­gi, svar­bu at­sa­ky­ti pa­čiam sau – tai sa­viap­gau­lė ar at­vi­ru­mas? Ir ko­kie tik­rie­ji jaus­mai sle­pia­si po ra­cio­na­lu­mo kau­ke?

Ne­re­tai su­lau­kęs bran­daus am­žiaus toks žmo­gus ne­rea­li­zuo­ja sa­vo ge­ne­ra­ty­vu­mo (no­ro nuo­šir­džiai rū­pin­tis ki­tais) po­rei­kio, sto­ko­ja em­pa­ti­jos, t.y. su­ge­bė­ji­mo jaus­ti, su­pras­ti ki­tą. Lai­min­ges­ni esa­me ta­da, kai su­ge­ba­me gy­ven­ti gy­vą, jaus­mais nu­spal­vin­tą gy­ve­ni­mą su kuo ma­žes­nė­mis sa­vii­liu­zi­jos do­zė­mis. Nes tik ry­šys su ki­tais mums pa­de­da ieš­ko­ti tik­ro­jo sa­vęs.