"Mus buožėmis daužė kareiviai, nuožmūs kaip koviniai šunys"
"Man lemtingi įvykiai prasidėjo kur kas anksčiau, dar 1990 metų pavasarį, kai sovietų kareiviai buvo perrenginėjami milicininkais, budėjo gatvėse ir stengėsi užimti svarbesnes įstaigas. Antai balandžio 8 dieną desantininkai bandė Vilniuje užimti Spaudos rūmus, bet jų neįleido ten susirinkę žmonės", - pasakojo Auksė, anuomet dirbusi žurnaliste "Moters" žurnalo redakcijoje, kuri buvo Maironio gatvės 1 name, priešais Jaunimo sodo vartus. Tame pastate buvo įsikūrusios ir "Švyturio" žurnalo, ir kai kurios kitos redakcijos bei spaustuvė.
Sumušta kareivių
Moteris jau tiksliai nebepamena, kurią dieną su kolega ėjo pasiimti kvietimų į antrąjį Sąjūdžio suvažiavimą, kuris turėjo vykti balandžio 21-22 dienomis. Tą dieną ji neturėjo būti darbe, bet Sąjūdžio būstinė buvo kaip tik priešais redakciją. Įeidama pro centrines jos duris matė daugybę žaliaraiščių savanorių. Pagalvojo, ko jie ten stoviniuoja, juk nėra jokių susirėmimų. Tada koridoriuje išgirdo kolegę šaukiant: "Jėzau, mus nori užimti sovietų kareiviai!" Sutiko einančius "Respublikos" redaktorių Vitą Tomkų ir sąjūdietį Zigmą Vaišvilą, kurie paragino moteris nešiotis su savimi darbo pažymėjimus. Kai Auksė nuėjo į bufetą, pamatė sovietų kareivius, draugiškai geriančius kavą kartu su kitais, ir jie tikrai neatrodė grėsmingai nusiteikę.
"Netrukus žiūriu, kad mūsų savanoriai užrėmė laukujas pastato duris. Jiems moterys nešė termosus su kava. Užsidariau savo kabinete, ir staiga išgirdau, kaip daužo duris. Žinojau, kad sovietų kareivių buvo atvažiavę du sunkvežimiai. Įdomu, kad tie, kurie sėdėjo prie vairo, pardavinėjo benziną mūsų vairuotojams; juk buvo ekonominė blokada.
Iškišu galvą - atlekia kareiviai su dengiamų spalvų šalmais ir atkištais šautuvais. Jų akys buvo apsiblaususios, o veidai atrodė kaip bepročių, kaip narkomanų. Tai buvo "grupa zachvaty", omonininkai iš Pskovo. Vėliau išgirdau, kad juos surenka iš visokių vaikų namų, įkalinimo įstaigų ir dresuoja pulti kaip kovinius šunis, pripumpavę narkotikų. Jų reikalas - užimti teritoriją.
Iš pradžių užsirakinau duris, paskui vėl atrakinau, nes išgirdau muštynių garsus. Atsidariau langą ir galvojau, kad gal reikia šokti, nes užmuš, nors ten buvo beveik antras aukštas. Mačiau šalia Šv. Onos bažnyčios būrį žurnalistų. Ir besėdint ant palangės į kabinetą įpuolė vienas kareivis, išbėgo, tada įlėkė kitas. Čiupo mane už plaukų ir tempė per didelį kabinetą į kampą: tada aš gavau per petį, per nugarą, krūtinę - nežinau, su batu, bananu ar automatu, nes buvau ištikta šoko. Aš, tokia daug šnekanti, cypianti, negalėjau išleisti nė garso. Tada įpuolė mano kolegė, šaukė pro langą, kad mus puola banditai. Tada įėjo dar vienas kareivis ir paliepė: "Išjunk telefoną, radiją - tu čia nebedirbi", - pasakojo A. Jurevičiūtė.
Galvojo, kad nušaus
AGRESIJA. Sovietų kareiviai Vilniuje siautėti pradėjo dar 1990-ųjų pavasarį, o priešprieša kulminaciją pasiekė 1991 metų sausį. Eltos archyvo nuotr.
Moteris išbėgo į koridorių, palikusi kabinete rankinuką, kitus daiktus. Išgirdo aukštesniame aukšte giedant tautines giesmes. Tuomet kareiviai išrengė spaustuvės darbininkus tikrindami, ar šie neginkluoti, ir, nuolat daužydami šautuvo buožėmis, išmetė pro pastato kiemo vartus.
"Kol ėjome koridoriumi, buvo taip baisu... Nebuvai garantuotas, kad kažkuris iš jų nepaleis salvės. Atrodė kaip gestapininkai iš filmų. Kai pagaliau išėjau į lauką, išgirdau radiją: "Redakcijoje sužeista moteris", supratau, kad kalba apie mane. Kolegai fotografui užpuolikai buvo sulaužę ranką ir sudaužę fotoaparatą. Įpuoliau į Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedrą netoliese esančioje Pilies gatvėje, ir bandžiau paskambinti mamai, tačiau pirštai nepataikė į skylutes, ranka kratėsi kaip paralitiko. Kai man kažkas susuko numerį, tik pasakiau mamai, kad esu gyva ir sveika", - sakė Auksė.
Kai viskas daugmaž aprimo, moteris dar galvojo grįžti ir pasiimti rankinę, bet žmonės ją atkalbėjo: "Nebūk kvaiša, dabar redakcija yra saugomas karo objektas, ir tave nušaus be perspėjimo."
Sužalota visam gyvenimui
Kai nuvažiavo į polikliniką, jai nustatė nukritusį kraujo spaudimą ir paleido namo. Netrukus moterį iškvietė į Vilniaus prokuratūrą, išlaikė dvi valandas, išmatavo liniuote visas mėlynes ir sužeidimus, surašė parodymus, ir tai buvo labai nemaloni procedūra.
Po gero mėnesio vos ne vidurnaktį pasigirdo skambutis iš rusų karinės prokuratūros, liepė ateiti. Auksė nuogąstavo, kad ją kur nors išveš ir nudobs kaip liudininkę. "Tačiau sovietų karininkas, kurio rango nežinau, kalbėjo labai mandagiai, buvo blaivus, ir labai manęs atsiprašinėjo. Jis manęs dar paklausinėjo, rodydamas redakcijos ir spaustuvės planą, pasirašiau po parodymais. Dar pašnekėjau su vieninteliu normaliai atrodančiu kareivuku, kuris pasakė esąs ukrainietis ir kad šoko tokiame ansamblyje kaip mūsų "Lietuva".
Deja, nors Auksė savo mamai pasakė, jog yra sveika, taip nebuvo. Sustreikavo jau ir taip šlubavę inkstai, ji atsidūrė ligoninėje, kur prasidėjo dializės (kenksmingų medžiagų pašalinimas iš kraujo dirbtiniu inkstu). Ir tai tęsiasi 22 metus.
Po penkių mėnesių, praleistų ligoninėje, iš Lietuvos prokuratūros moteris gavo raštą, kad ji pripažinta nukentėjusia, ir pasiūlymą kreiptis, jei ko reikės.
"Pirmą kartą patekusi į ligoninę, ten praleidau dvejus metus. Dializė buvo tik Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, ir mes visi gyvendavome ligoninėje. Paimdavo tik psichiškai stabilius, iki 40 metų. Tada buvo labai prasta dializių kokybė, dar rusai buvo "prisukę" kranelius ir nebuvo filtrų kraujo valymui, tai profesorius Dainys kreipėsi į Europos šalis, kad mus gelbėtų, nes mūsų, nefrologinių ligonių, buvo 400. Gavome labdarą, atgabentą lėktuvais ir keltais. Tuo metu buvo donorų inkstų, bet aš atsisakiau, nes po dvylikos transplantacijų, padarytų mano likimo draugams, buvo dvylika laidotuvių", - sakė žurnalistė.
Apdovanojimai
Auksė Onė Jurevičiūtė iš prezidento Valdo Adamkaus gavo Sausio 13-osios atminimo medalį, po įvykių praėjus gal šešeriems metams, o pernai Vasario 16-ąją prezidentė Dalia Grybauskaitė jai įteikė ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžių.
Auksė Ona Jurevičiūtė
Auksė Onė Jurevičiūtė buvo viena iš nefrologinių ligonių asociacijos "Gyvastis" įkūrimo iniciatorių ir buvo išrinkta jos prezidente, pradėjo leisti laikraštį "Prošvaistė" su Lietuvos inkstų fondo parama, kuris išaugo į žurnalą, o ligoninėje leidžia sienlaikraštį. Visa tai daro visuomeniniais pagrindais, o gyvena iš neįgalumo pensijos.
Rašyti komentarą