Moterys parsivežė užsienyje žuvusių vyrų kūnus

Pakeliui į Lietuvą

46 metų Jonas Stanevičius važiavo į keltą. Švedijoje padirbėjęs karklėniškis norėjo grįžti į dukros, baigusios vidurinę mokyklą, išleistuves.

Buvo jau visai netoli kelto, kai į lietuvių automobilių koloną, rėžėsi neblaivaus švedo vairuojamas automobilis, lėkęs dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu.

Po netekties šiandien dar negalinti atsigauti Angelė Stanevičienė pasakoja, jog kraupią žinią apie vyro žūtį pranešę kartu su juo link perkėlos važiavę lietuviai.

Kitą dieną po avarijos į jos namus atvyko ir Kelmės policijos komisariato pareigūnai. Jie patvirtino baisų faktą.

Moteris šiandien sako nežinanati, kaip gyventi toliau, kaip, likus vienai ir neturint darbo, išleisti į mokslą studentę dukrą. Ji taip pat neranda darbo. Kadangi turi kelis rėželius žemės, neregistruoja darbo biržoje.

Kūną parsivežti - sudėtinga

„Vos neišprotėjau per tą savaitę, kol sulaukiau parvežant vyro kūną, — pasakoja Angelė Stanevičienė. — Jeigu nebūtų padėjęs Kražių seniūnas Vaclovas Andrulis ir rajono mero pavaduotojas Kęstutis Bilius, nežinau, kaip būčiau įveikusi visus sunkumus. Pirmą kartą susidūriau su tokia problema, nežinojau, kur kreiptis. Gerai, kad nepasimetė ir artimiausieji mano žmonės. Pavyko rasti firmą Šiauliuose, kuri parvežė palaikus.“

Kražių seniūnijos socialinė darbuotoja Albina Zeringienė „Kelmės kraštui“ pasakojo, jog savivaldybė skyrė šeimai 7020 litų kūno parvežimui į Lietuvą. Tačiau pinigus savivaldybė galėjo pervesti tik pastarosiomis dienomis. Reikėjo surinkti daugybę pažymų iš draudimo bendrovių, jas išversti. Tomis pažymomis reikėjo įrodyti, kad žuvęs žmogus tikrai nedraustas nė vienoje iš kompanijų.

Kompensacijos skyrimui turėjo pritarti rajono taryba. Be to, skiriamos sumos kūnui parvežti, paprastai nepakanka.

Iš Lietuvos ginė nedarbas

Į Švediją Joną Stanevičių išginė nedarbas. Netekęs darbo Lietuvoje trijų vaikų tėvas kreipėsi į darbo biržą. Kurį laiką buvo bedarbių sąrašuose. Po to jam pasiūlytas darbas Užventyje. Iš Karklėnų į Užventį važinėti būtų buvę sudėtinga ir brangu. Atsisakęs pasiūlymo neteko bedarbio statuso. Tuomet teko traukti Švedijon. Svetimoje šalyje karklėniškis dirbo statybose. Pastaroji išvyka į Švediją buvo jau antra.

Nedarbas į Didžiąją Britaniją išginė ir tytuvėniškį Kazį Juknevičių. Du mėnesius padirbėjęs Didžiojoje Britanijoje vyras buvo sunkiai sužeistas autoavarijoje pakeliui iš darbovietės į namus. Bostono ligoninėje mirė.

Žuvusiojo Kazio Juknevičiaus našlė Dalia Juknevičienė pasakoja, jog britai labai rūpestingai reagavo į jos šeimos nelaimę. Iš avarijos vietos į ligoninę vyras buvo nugabentas malūnsparniu. Suteikta visa įmanoma pagalba, tačiau gyvybės išgelbėti nepavyko.

Kai dukra Edita nuvyko atpažinti tėvo kūno, pareigūnai ją sutiko, padėjo sutvarkyti visus formalumus. Mergina kiekviename žingsnyje jautė nuoširdumą ir atjautą.

Nuoširdžiai, kiek leido jos galimybės ir kompetencija, jų šeimai stengėsi padėti ir Tytuvėnų apylinkių seniūnijos socialinė darbuotoja Vilma Pocevičienė.

Tačiau nedaug jautrumo jų šeima, pasak Dalios Juknevičienės, sulaukė Kelmės savivaldybės Socialinės paramos skyriuje. Nedaug betrūko, kad būtų negavusi paramos parvežti vyro kūną. Mat Dalia Juknevičienė uždirba šiek tiek daugiau negu nustatyta riba paramai gauti.

Socialinės paramos skyriuje tvirtinta, jog reikia atsiklausti ministerijos. Tris savaites teko varstyti valdininkų duris, o jie sakė, jog atsakymo vis nepavyksta gauti.

Tik, kai dukra pati paskambino į ministeriją, ir papasakojo situaciją, iš karto gavo atsakymą, jog paramą galima skirti bedarbio sūnaus vardu.

Bet ir tuomet sulaukta nepasitenkinimo, kad bus labai daug darbo išsiųsti į draudimo kompanijas užklausimus, ar žuvusysis nebuvo draustas, paskui reikėsią išsireikalauti pinigų iš ministerijos.

„Pagaliau jau gavome paramos pinigus, - sakė Dalia Juknevičienė. - Tačiau tokiomis akimirkomis norėtųsi daugiau jautrumo ir atidos iš vietos valdininkų, užimančių darbo vietas. Be to, noriu, kad ir kiti žmonės žinotų, jog galima išsireikalauti to, kas priklauso, nelaukiant vietos valdininkų malonės, o kreipiantis tiesiai į ministeriją.“