Jauna moteris teigia turinti išskirtinę savybę - neva gali matyti mirusių žmonių vėles ar net išgirsti jų perduodamą informaciją gyviesiems. Ji nepyksta išgirdusi replikas, jog visa tai primena lakios fantazijos padarinius. Sako tiesiog jaučianti pareigą padėti žmonėms. O ir nieko blogo ji nemokanti.
Vengia laidotuvių
"Jau pripratau, kad kai kurie žmonės į mane žiūri įtariai. Suprantu, kad jiems gali atrodyti keista. Pamažu išmokau nutylėti apie šį savo gebėjimą, jei žmonės to neprašo. O anksčiau būdavo ir taip, kad nesusilaikydavau, net gatvėje prieidavau prie nepažįstamo žmogaus, nes matydavau, jog šalia jo eina mirusysis ir nori jį perspėti apie gresiančią nelaimę, bet be mano tarpininkavimo negali to padaryti", - tarsi mistinio filmo scenarijų pasakoja Gražina.
Pasak moters, tai yra jos kasdienybė. Daugiausia mirusių vėlių ji sako matanti ligoninėse, miškuose ir, žinoma, kapinėse.
"Vaizdiniai būna kelių rūšių - arba tarsi baltas rūkelis, arba žmogaus pavidalo. Dažnai šalia vieno gyvo žmogaus stebiu keletą mirusiųjų. Matyt, tai artimi jam žmonės jį šitaip saugo. Aš tik galiu nupasakoti žmonėms kai kuriuos mirusio žmogaus bruožus ar ryškesnes detales, o jie patys atpažįsta, kas tai per žmogus", - sunkiai įtikimus dalykus pasakojo moteris.
Pasak jos, paprastai mirusieji lanko tuos artimuosius, su kuriais turėjo itin stiprų ryšį. Tačiau pačiam prisikviesti tą mirusįjį, kurį pats norėtum, esąs bergždžias dalykas.
"Pamenu, kaip viena dukra labai norėjo pabendrauti su mirusia motina. Labai pyko ant manęs, kad negaliu tarpininkauti, nes mama, matyt, nebuvo labai prisirišusi prie jos. O kita moteris pasakojo, kad žuvus vyrui vis tiek kasdien jausdavo jį esant šalia. Bijojo kam nors apie tai pasakoti, kad nepalaikytų pamišusia. Paskui buvo ištekėjusi dar kelis kartus, bet vyrai pabėgdavo. Kai ji kreipėsi į mane pagalbos, išsiaiškinau, kad miręs vyras nepaliks jos tol, kol neatsiras kitas tinkamas jai žmogus. Dabar ji ištekėjusi jau trečią kartą, gyvena laimingai, o miręs vyras nebesivaidena, aplanko nebent sapne", - pasakojo Gražina.
Visgi ji akcentavo, kad mirusiųjų ramybės nereikėtų trikdyti, pavyzdžiui, nuolat šaukiant mirusįjį vardu, ar kitais mistiniais būdais bandyti prisikviesti mirusiojo vėlę.
"Paleiskite juos. Vienintelis dalykas, kurį tikrai reikia daryti - nuolat melstis už juos. Po maldos ar mišių mirusieji jaučiasi taip, kaip ir mes po gardžios vakarienės", - pasakojo Gražina.
Ji sakė ir pati kartais nesuvokianti, kaip visa tai nutinka, bet esą ne kartą per ją mirusieji norėję perduoti žinią artimiesiems. Dėl to ji vengia lankytis laidotuvėse.
"Sykį per vienos moters laidotuves netikėtai atsistojau ir tarsi tos moters žodžiais pradėjau kalbėti atsiprašymo žodžius jos artimiems žmonėms. Ėjau prie kiekvienos dukros ir į ausį šnabždėjau, ką mirusi motina nori pasakyti. Negaliu paaiškinti, kas su manimi darėsi, tarsi būčiau užhipnotizuota. Žmonės net paprašė, kad išeičiau lauk. Matyt, vaizdas buvo kraupus. Todėl dabar stengiuosi į laidotuves eiti kuo rečiau", - pasakojo jauna moteris.
Pasakoja nedrąsiai
Renginių vedėja dabar dirbanti etnologė dr. Ingrida Stundžė rengdama mokslinę disertaciją rinko šiuolaikinių žmonių pasakojimus apie antgamtinius reiškinius. Mokslininkė buvo nustebusi, kiek daug žmonių teigia turėję įvairių patirčių su mirusiųjų pasauliu. Tiesa, daugelis jų gėdijasi apie tai kalbėti, nes baiminasi, kad nebūtų palaikyti pamišėliais.
"Labai sunku buvo rasti žmonių, kurie gyvai kalbėtų apie tokias patirtis. Visgi man pavyko užrašyti per 330 žmonių pasakojimus. Tiesa, apsidrausdami daugelis ir pasakodami abejojo, ar jų patirtys galėjusios būti tiesa. Esą gal jiems tik pasirodė. Kur kas drąsiau šia tema žmonės reiškiasi interneto platybėse, mat ten nebūtina prisistatyti, kas esi. Surinkau tūkstantį tokių internete klaidžiojančių istorijų apie šiais laikais neva vykstančius mistinius reiškinius", - pasakojo I. Stundžė.
Ji sakė pastebėjusi, kad dažniausiai antgamtiniai reiškiniai vyksta pagal tradicinėse sakmėse užčiuopiamas mitologinio pasaulio taisykles. Pavyzdžiui, šiuolaikinė vaidenimosi forma - nuotraukose išryškėjantys vaiduokliai, paprastai užfiksuojami fotografuojant mitologiškai reikšmingas vietas: kapines, bažnyčias, apleistus pastatus, kur yra įvykę nelaimingi atsitikimai.
"Žmonių pasąmonėje yra įsirėžęs tradicinis, iš prosenelių paveldėtas, mitologinio pasaulio matymas. Klausydama istorijų nesistengiau vertinti, ar taip tikrai galėję nutikti. Mano tikslas buvo tik užfiksuoti tuos pasakojimus. Pastebėjau, kad net ir technologijų amžiuje žmonėms visgi reikia tokių dalykų. Manau, kad tai gali būti susiję su religijos stoka. Mistinių dalykų ieškojimas yra tarsi noras užpildyti tą spragą, kurią seniau užpildydavo religija", - svarstė mokslų daktarė.
Kartais ir kunigas nepadeda
Dažniausiai I. Stundžei tekdavo išgirsti žmonių pasakojimus apie vykstančius keistus reiškinius, kuriuos jie buvo linkę sieti su mirusiųjų pasauliu.
"Daugelis pasakoja, kad po artimo žmogaus mirties juos nustebino koks nors netikėtas garsas, bildesys, kurį žmonės yra linkę susieti su išėjusio žmogaus vėle. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad mirus jos broliui po kurio laiko per Kūčias kambaryje netikėtai išsijungė šviesa, nors paaiškėjo, kad lemputė neperdegė. Tad moteris svarstė, jog brolis šitaip buvo atėjęs atsisveikinti. Našlė, gyvenanti vienkiemyje, pasakojo, kad visus metus po vyro mirties namuose dėdavosi keisti dalykai - gedo visi elektriniai prietaisai, girdėdavosi, jog kažkas bėgioja laiptais. Tik per metines užpirkus mišias esą viskas baigėsi", - pasakojimus prisiminė etnologė.
Dažniausiai žmonės pasakoja, jog vaidentis liaujasi, kai pasimeldžiama už mirusįjį ar kunigas pašventina namus. Tačiau esą ne visada gelbsti ir tai.
"Viena moteris pasakojo, kad kasnakt vidurnaktį pradėdavo darinėtis spintelių durys. Esą kunigo iškvietimas nepadėjęs, tuomet ji susiradusi vyriškį, kuris kambary pastatė kibirą vandens ir, atlikęs specialias apeigas, išpylė vandenį lauk. Moters teigimu, visi bildesiai liovėsi. Žinoma, labai keista, kad XXI amžiuje vyksta tokie dalykai", - kalbėjo I. Stundžė.
Viena šiurpesnių etnologės išgirstų istorijų - pasakojimas apie ligoninę. Daugiau nei 20 metų medicinos seserimi dirbanti moteris jaunai mokslininkei pasakojo, kad ligoninės vonioje nusiskandino sunkiai sirgusi moteris. Esą iškart po to įvykio kiekvieną naktį, maždaug apie 2 valandą, ligoninės personalas išgirsdavo vaitojimą. Ligoninės darbuotojos apeidavo visas palatas, bet to keisto garso šaltinio nerasdavo. Viskas liovėsi tik iškvietus kunigą bei ligoninėje įrengus koplyčią, kur ligoniai galėjo ateiti pasimelsti.
"Beje, šiuo atveju viską patyrė ne vienas asmuo, o kelios sesutės, tad joms buvo drąsiau pasakoti. Kai yra daugiau to paties įvykio liudininkų, nelieka įtarimų, kad žmogui tiesiog buvo aptemęs protas. Tos pačios medicinos seselės pasakojo, kad iki ligoninės pašventinimo jos sykį stebėjo šiurpų vaizdą, kaip koridoriumi lėtai važiavo tuščias neįgaliojo vežimėlis", - sakė I. Stundžė ir neslėpė, kad klausantis gausybės žmonių pasakojimų jai kartais šiurpdavo oda.
Beje, moteris sakė ir pati sykį turėjusi keistų patirčių, kai studijų laikais su draugais nuomojosi butą senos statybos name.
"Visi turėjome atskirus kambarius ir visi girdėdavome keistus garsus iš virtuvės, tarsi ten kažkas stalo įrankiais žvangintų, stebino kažkoks keistas bildesys. Bet tik įeidavome į virtuvę - viskas nurimdavo. Namo savininkai nebuvo linkę pasakoti, ar čia buvo nelaimingų įvykių. Jokių priemonių nesiėmėme, po kurio laiko išsikraustėme iš to buto, ir tiek", - prisiminė moteris.
Mokslininkės teigimu, mitologijoje aiškinama, kad vaidenasi tų žmonių vėlės, kurie iš gyvenimo pasitraukė patys. Esą jie turi išbūti žemėje tą laiką, kuris jiems buvo skirtas. Taip pat yra aiškinimų, kad gali vaidentis ir neaiškiomis aplinkybėmis mirę žmonės, tarsi norėdami padėti išsiaiškinti, kas iš tiesų jiems nutiko.
"Yra senų pasakojimų, sakmių, kad ramybės gyviesiems neduoda ir tinkamai nepalaidotų mirusiųjų vėlės. Vienoje sakmėje pasakojama, kaip moteris nužudė savo vaiką ir pakasė. Vaidenosi tol, kol žmonės nerado to vaikelio kaulelių ir tinkamai nepalaidojo. Teigiama, kad jei vėlė nori priminti apie save gyviesiems, vadinasi tam yra svari priežastis", - svarstė moteris.
"Kunigo pašventinimas - ne burtų lazdelė"
Vilius VIKTORAVIČIUS, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas
Yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmonės prašo pašventinti namus, nes jiems atrodo, jog juose vaidenasi, arba jie patys neįprastai juose jaučiasi. Būna pasakojimų apie keistus bildesius, neįprastus reiškinius. Dažniausiai žmonės prašo pašventinti namus, kuriuose įvyko smurtinė mirtis arba buvo atliktas spiritizmo seansas. Būna, kad ir į naują būstą atsikėlę žmonės kviečiasi kunigą.
Atgalinio ryšio, ar kunigo apsilankymas tikrai padėjo, dažniausiai nesulaukiame. Aš akcentuoju, jog tai ne burtų lazdelė ir ne piliulė, kurią išgėrus viskas baigiasi. Svarbu, kad pats žmogus turėtų ryšį su Dievu, dalyvautų šventose mišiose. Tik šitaip mes galime prašyti užtarimo mirusiajam.
"Tikėjo, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi"
Vaida VIČINSKIENĖ, Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė
Apie senovės lietuvių religiją, požiūrį į mirtį, vėles sužinome iš rašytinių šaltinių, mitologų tyrinėjimų. Senovės lietuviai tikėjo, jog žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi - iš to kilo daug papročių, draudimų ir kitų reiškinių. Vėlė - pomirtinio gyvenimo dalis, kuri jau nepasiekiama žmogaus patirčiai. Lietuvių tautosaka, papročiai liudija apie žmogaus pagarbą vėlėms bei tikėjimą jų egzistavimu, veikimu. Agrarinės kultūros žmonės nuo švenčių ir apeigų neatskyrė mirusiųjų, nes nepagarba, blogas atminimas galėjo lemti nesėkmes žmogaus didžiausiam turtui - šeimai, derliui, gyvuliams.
Rašyti komentarą