Lošėjo išpažintis: "Buvau pralošęs viską"

"Dabar aš esu socialus, dirbantis žmogus, kurio nepersekioja skolintojai. Normalus pilietis, kišenėje turintis net kažkokią sumą pinigų. Bet, svarbiausia, esu savo minčių šeimininkas", - sako buvęs lošėjas Erikas (vardas pakeistas). Išsyk jis priduria, kad tie, kurie mano, jog iš azartinių lošimų galima prasigyventi, labai klysta. "Tai yra liūnas, kuris tave įtraukia ir nebepaeis tol, kol tu nepakeisi savo mąstymo".

Pabandė - patiko

Lošti Erikas pradėjo dar vidurinėje mokykloje. Jis pasakojo, kad su bendramoksliais "trinką" pliekdavo tol, kol kišenėje nebeturėdavo nė kapeikos. "Dabar galiu pasakyti, kad taip pasireiškė pirmieji mano priklausomybės požymiai", - prisiminė pokalbininkas.

Pirmuosius lošimų automatus Erikas pamatė buvusiame "Lietuvos" viešbutyje, Vilniuje, 1990-aisiais. Pabandė lošti - patiko.

Tais laikais, kai laisvoji rinka tik kūrėsi, Erikas taip pat išbandė įvairius verslus. "Pinigų aš tuomet turėjau, todėl šiek tiek jų pralošti galėdavau sau leisti. Tik dabar suprantu, kad tai nebuvo pramoga, o tik sunkios ligos pradžia. Kasdien, lyg į darbą, eidavau į vieną kino teatrą, kurio vestibiulyje stovėjo lošimo automatai. Kol veikdavo teatras, tol ir aš ten "dirbdavau". Laimei, tuomet mano pajamos buvo didesnės nei praloštos sumos, todėl didelio dėmesio vis labiau mane užvaldančiam liguistam potraukiui nejaučiau", - pradžią prisiminė Erikas.

Ilgainiui į tuos aparatus Erikas sumesdavo daugiau nei pusę savo pajamų. Per dieną, prisimena lošėjas, pralošdavo po keliasdešimt JAV dolerių. "Dabar gal tai ir juokingos sumos, tačiau tuo metu tai buvo dideli pinigai", - aiškina Erikas.

Vėliau atsirado sudėtingesnių aparatų, kuriais buvo galima išlošti daugiau, tačiau jie ir surydavo didesnes sumas. Tačiau šiame potraukyje ne galimybė išlošti viliodavo, o pats lošimo procesas. Nuo to momento, prisimena Erikas, pinigų jau ėmė trūkti: "Dirbdavau ir uždirbdavau, tačiau beveik tiek pat, kiek ir uždirbdavau, aš būdavau vis kam nors skolingas".

Neigė priklausomybę

Tuo metu Erikas jau gyveno su mylima moterimi, niekur nebedirbo ir tapo jos išlaikytiniu. "Atsimenu vieną atvejį. Namuose pritrūkome cigarečių. Maniškė paprašė, kad nueičiau jų nupirkti. Rūkalai buvo kur kas pigesni, kainavo gal tris litus. Svarsčiau, jei ji man duos metalinių monetų, eisiu pirkti cigarečių, nes "metalo" salonuose nepriimdavo, o jei popierinį banknotą - tai eisiu lošti. Gavau popierinį. Nubėgau ir pralošiau. Nepaisant tokios mano elgesio, neigiau, kad esu priklausomas, stengiausi tą savo pomėgį apsaugoti", - pasakojo Erikas.

POTRAUKIS. Nuo lošimų priklausantis asmuo, net jei ir eina į kazino, lyg į darbą, to stengiasi nepripažinti.

Jis lošė bingo, buvo keletą kartų nuėjęs į nelegalius lošimų namus. Tačiau juos uždarė.

Vėl grįžo prie lošimų automatų, kurie tuo metu buvo pusiau legalūs, vadinti žaidimų aparatais ir stovėjo jie dažnoje kavinėje.

Vyriškio gyvenimas ritosi į bedugnę. Moterys, su kuriomis jis gyveno, vijo jį nuo savęs, tėvai ir artimieji nebepriėmė, persekiojo skolintojai. Erikas persikėlė gyventi į užmiesčio kolektyvinius sodus, nakvodavo tėvo namelyje, misdavo tik tuo, kas tuo metu užderėdavo. Iš pradžių - uogomis, paskui - obuoliais, vėliau - slyvomis, kol sulaukė bulvių. Dienomis vaikščiodavo po apylinkes ir rinkdavo tuščius butelius. Net tuomet jo nepaliko svajonė surasti lagaminą, prikimštą pinigų, kuriuos jis galėtų pralošti. "Vogti ar plėšikauti, kad prasimanyčiau pinigų, nepradėjau, tačiau vertingesnius daiktus ar nedideles sumas pinigų iš namų išnešdavau", - apie savo nuopuolį pasakojo Erikas.

Jis prisipažino, kad iki 30 metų jis normaliai net negyveno: "Kračiausi bet kokios atsakomybės, vengiau bet kokių sunkumų. Mano mintys buvo kažkokios kvailos - pirmiausia, iš kur gauti pinigų, o jau kita - kuo greičiau lošti".

Viską pralošdavo

Kartą Eriko įmonės sąskaita pasinaudojo finansinėmis machinacijomis vertęsi sukčiai. "Užuot jiems grąžinęs, tą didelę sumą aš ramiai pralošiau. Po kelių dienų mane sugavo, nuvežė į užmiestį, mušė beisbolo lazdomis. Sulaužė rankas ir šonkaulius. Privertė pasirašyti ant tuščių sąskaitų faktūrų blankų, atėmė įmonės antspaudą. "Po egzekucijos uždarė mane į žemėje įkastą metalinę talpyklą, kurioje buvo laikomas dyzelinas, ir pagrasino, kad kitą dieną atvažiuos "kileris" ir mane nudės. Naktį toje statinėje praleidau lyg F. Dostojevskio romano herojus. Jaučiausi kaip tikrų tikriausias myriop nuteistas nusikaltėlis, kuriam kitą dieną bus įvykdytas nuosprendis. Tačiau, laimei, viskas baigėsi gerai. Žudikas neatvažiavo, aš iš tos statinės išsiropščiau, o gaujos vadeiva, kurio pinigus aš pralošiau, žuvo auto avarijoje", - sukrečiančią istoriją pasakojo Erikas.

Vėliau Lietuvą sukaustė iš Rusijos atslinkusi krizė. Erikas neturėjo jokių pajamų. Vienas bičiulis jam davė darbą. Rūsyje teko įrenginėti patalpas. "Dirbau tikrai sunkiai. Tačiau savaitės pabaigoje gavęs tą menką algą, apie 200 litų, tą patį vakarą per valandą pusantros pralošdavau", - prisiminė Erikas.

Gyvenant su kita moterimi jiems gimė sūnus. "Gyvenome sunkiai, beveik pusbadžiu. Jau net nekalbu, kad naujagimiui visko reikėjo. Tada savo vardu sutvarkiau dokumentus, kad gautume vienkartinę pašalpą, kuri sumokama gimus vaikui. Kai tik pinigus pervedė, visus 700 litų pralošiau", - nė kiek nesididžiuodamas šį atvejį prisiminė vyriškis.

Anot jo, visi trys pirmieji jo vaikai buvo "pralošti".

Atsikratė girtuoklysčių

Greta liguisto potraukio lošti atsirado ir priklausomybė nuo alkoholio. "Su tuo sutikau ir tą pripažinau. Nusprendžiau kovoti su šia yda ir pradėjau lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus. "Ta 12 žingsnių programa man padėjo. Nuo to laiko visiškai nebegeriu. Tuomet susimąsčiau, jei būtų ir lošėjų klubai, tai gal lankyčiau. Tačiau tuoj pat vijau tą mintį šalin - o jei man padės? Taip giliai many tas lošimas lindėjo", - pripažino Erikas.

Jis nė kiek nesistebi, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų yra viena sunkiausiai pripažįstamų: "Man atrodė, kad kur kas lengviau nusižudyti nei atsikratyti šio potraukio. Beje, mintis apie suicidą buvo nuolatinė palydovė".

"Nepažįstu nė vieno lošėjo, kuris būtų laimingas", - Erikas, buvęs lošėjas.

Siūlo liberalizuoti

Praėjusios kadencijos Seime sulaukta pasiūlymų azartinius lošimus vadinti įprasta laisvalaikio praleidimo forma, todėl esą būtina didinti jų pasiekiamumą. Taip gimė Azartinių lošimų įstatymo pataisos projektas, kuriame atsirado galimybė baruose, kavinėse, biliardo, kėglių salonuose ir naktiniuose klubuose įrengti lošimo automatus, kuriuose vienkartinis didžiausias laimėjimas negali viršyti 100 Lt. Tokia tvarka esą sėkmingai taikoma Vokietijoje, Nyderlanduose. Didžiojoje Britanijoje baro savininkai leidimą įsirengti lošimo automatus gauna kartu su licencija prekiauti alkoholiu. "Tai, kad azartinių lošimų prieinamumas didina priklausomybę šiai laisvalaikio praleidimo formai, tėra mitas, kuris nuolat kartojamas", - savo pasiūlymus grindė šio projekto iniciatoriai.

Eriko manymu, kuo bus paprasčiau pasiekti azartinius lošimus, tuo bus daugiau tokių, kaip jis. "Akivaizdu, kad kai azartiniai lošimai Lietuvoje nebuvo legalizuoti, tai ir prasilošusiųjų buvo kur kas mažiau. O jei rinką, kaip kažkas žada, liberalizuos, bus labai blogai", - įsitikinęs Erikas.

Jis sakė su skausmu žvelgiąs į lažybų punktuose besiburiančius jaunuolius, kurie liguistai seka žirgų ar šunų lenktynes monitoriuose.

Kazino gudravimai

Erikas prisipažino parašęs prašymą, kad jo neįleistų į lošimų namus. Tačiau, jo manymu, net ir tai negarantuoja, kad kazino darbuotojai laikytųsi "Tačiau jokie prašymai nepadės, jei nepakeisi savo mąstymo. Nebandžiau vėl eiti į kazino, todėl nežinau, ar tas prašymas suveiktų. Manęs gal ir neįleistų, nes aš mažai pralošdavau. Tačiau vienas pažįstamas verslininkas, taip pat parašęs prašymą neįleisti jo į lošimų namus, iš vienų gavo SMS žinutę, kuria buvo kviečiamas vėl ateiti palošti. Jis paskambino ir prisipažino negalįs to padaryti, mat parašęs prašymą jo neįleisti. Tačiau kalbėjęs vadybininkas užtikrino, kad tai jokia problema ir mano bičiulis gali pas juos ateiti, kada tik panorėjęs", - stebėjosi Erikas.

Jo manymu, lošimų namų savininkai yra suinteresuoti ir pritraukti naujus, ir išlaikyti senus klientus, todėl jiems nenaudinga prarasti senus lankytojus. Net ir vadinamojo "Jack pot'o" (aukso puodo) išmokėjimą jo laimėtojui kazino paverčia reklamine akcija. "Tave sveikina vadybininkai, vaišina šampanu. Visa tai mato kiti lankytojai, jiems tai tampa akstinu atkakliau lošti. O ir pats laimėtojas laiko savo pareiga dalį pinigų vėl pralošti. Galiausiai jis pralošia viską, o lošimų namai susigrąžina išmokėtus pinigus", - apie šio verslo subtilybes pasakoja buvęs lošimų asas.

Kaip pasveikti?

Pokalbininkas nedrįsta tvirtinti, kad šios aistros, kažkada pražudžiusios jo asmeninį gyvenimą ir atstūmusios artimus žmones, pavyko galutinai atsikratyti. "Visko gali būti. Neseniai vedžiau dukrą į kažkokią šventę, kuri vyko greta kazino. Man einant pro šalį ir pamačius tas mirgančias šviesas pajutau vėl ankstesnius jausmus. Vos susivaldžiau neužėjęs", - prisiminė Erikas. Todėl jis ir nesutiko fotografuotis. "O jeigu vėl paslysiu? Vaikams bus skaudu", - atsisakymo priežastį paaiškino pokalbininkas.

Jis pasakojo neseniai žiūrėjęs kažkokį vaidybinį filmą, kuris baigėsi herojui ant tam tikro ruletės skaičiaus pastačius milijono vertės žetonų. "Tuo filmas ir baigėsi. Taip ir liko neaišku, išlošė jis ar ne. Ilgai man ta mintis nedavė ramybės - kuo viskas baigėsi? Vadinasi, tas kipšas many dar glūdi ir bet kada gali ištrūkti į laisvę. Todėl nuolat lankau anoniminių lošėjų susirinkimus. Tai tokia psichoterapijos grupė. Man ji labai padeda", - realiai savo būseną vertino Erikas.

Jo manymu, visoje Lietuvoje tėra gal 100 tokių, kaip jis, atsikračiusių priklausomybės. Tačiau buvęs lošėjas nė kiek neabejoja, kad norinčių atsikratyti šio žalingo įpročio esti kur kas daugiau.

Anoniminiai lošėjai Klaipėdoje renkasi kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį Marijos Taikos karalienės parapijos patalpose. El. paštas: [email protected]