Liūdniausia, kad emigraciją mūsų visuomenė suvokia kaip sėkmę

- Mąstydamas apie lietuvybę neišvengiamai susimąstau ir apie M.K.Čiurlionį, apie jo sąmoningą apsisprendimą būti lietuviu, dirbti Lietuvai, nors augo juk ne itin lietuviškoje aplinkoje, ankstyvojoje jaunystėje nemokėjo netgi lietuvių kalbos... Ar M.K.Čiurlionio pavyzdys leidžia manyti, kad lietuvybei nubundama ūmai, ja tarsi „užsikrečiama“? Už jo patriotiškumą daugiausia turėtume būti dėkingi Sofijai?

- Sofija iš tiesų buvo M.K.Čiurlioniui giminiška siela, su kuria jam buvo pakeliui ir gera drauge eiti paskutinius keletą savo gyvenimo metų. Tačiau Sofiją M.K.Čiurlionis sutiko jau atvykęs gyventi į Vilnių, o minėtas apsisprendimas dirbti Lietuvai, išsakytas laiške broliui Povilui: „Ar tau teko ką nors girdėti apie lietuvių judėjimą? Nežinau, kaip tu, bet aš jau apsisprendžiau visas savo pastangas ir darbus skirti Lietuvai“, jau buvo įvykęs gerokai anksčiau.

M.K.Čiurlionio apsisprendimas būti lietuviu šiandien įprastai yra siejamas su jo prabilimu lietuviškai, tačiau kalba, kaip privalomasis lietuvybės ir sąmoningo lietuvio skirties ženklas, įsigalėjo tik drauge su V.Kudirka ir jo „varpininkais“. Ligi to laiko lietuviais save vadino visi gimę Lietuvos žemėje. Tarkim, jei kokiam XIX a. Lietuvos bajorui pasakytum, kad jis - ne lietuvis, nes nemoka lietuviškai, jis ne tik nustebtų, bet ir ne juokais supyktų. Juk ir Oginskiai nekalbėjo lietuviškai, tačiau tai nesutrukdė jiems mylėti Lietuvos, laikyti save tikrais jos sūnumis ir, beje, nemažai nuveikti Lietuvos labui. Lietuviškai nemokėjo nei A.Mickevičius, nei Č.Milošas, bet argi jie nebuvo Lietuvos patriotai?

Taip pat ir M.K.Čiurlionio santykis su lietuvių kalba klostėsi gana komplikuotai. Žinome, kad mama lopšines vaikystėje jam dainavusi lietuviškai. Žinome, kad jo gimtojoje Druskininkų aplinkoje skambėjo lietuvių kalba ir lietuvių liaudies dainos. Tačiau pradžios gimnazijoje jis mokėsi rusiškai, su giminėmis, šeimos bičiuliais ir svečiais bendravo lenkiškai, besimokydamas dvaro orkestro mokykloje Plungėje, o paskui, studijuodamas Varšuvoje, taip pat lenkiškai...

Nepaisant to, niekur, nė viename liudijime, nė vieno studijų bičiulio prisiminime M.K.Čiurlionis nėra pavadintas lenku - visur ir visiems jis yra lietuvis ir niekas kitas.

Taigi po dvylikos metų, praleistų Varšuvoje, M.K.Čiurlionis grįžta gyventi į Vilnių ir grįžta jau turėdamas aiškią programą, kaip reikia budinti lietuvybę ir lietuvių tautos sąmoningumą. Juk Varšuvoje pats buvo lenkiško nacionalinio budinimo liudininku. Grįžęs savąja patirtimi jis nutarė pasinaudoti Lietuvos ir lietuvių tautos labui.

Na, o Lietuvai bundant ir kalbos faktoriui tampant esminiu tautinėje takoskyroje, M.K.Čiurlionis pats paprašo Sofijos, idant ji išmokytų jį lietuviškai.

Visa tai pasakoju norėdamas pasakyti, kad į M.K.Čiurlionį prigimtinis lietuviškumas ir lietuvybė srūva kuo įvairiausiomis apraiškomis - dainomis, jų melodika, gimtųjų peizažų, lietuviškos gamtos pajautimu... Tad ir jo širdies priklausomybė Lietuvai akivaizdi, jai nereikėjo kaži kokios ypatingos metamorfozės, nubudimo ar „užkrato“ - jo kūrybos adresatas ir kūrybos šaltinis Lietuva jam buvo visada, nuo vaikystės.

- M.K.Čiurlionis itin akcentavo lietuvių liaudies dainų reikšmę. Ką apie folkloro svarbą manote jūs? Tiesa, kad bet kurios tautos liaudies dainose glūdi pati tos tautos matrica ir kad tautos iš tiesų stiprios yra tiek, kiek tvirtas jų santykis su liaudies dainomis?

- Na, jeigu čia sėdėtų M.K.Čiurlionis, jūsų žodžiams jis, be abejo, pritartų, net jei ir nesuprastų žodžio „matrica“. Taip, jis tvirtai tikėjo, kad muzika yra pagrindinė žmogaus sielos kalba. Beje, tokiam iš pažiūros poetiškam teiginiui argumentų jau atranda ir mokslininkai, ištyrę, kad ankstyvojoje žmogaus vystymosi stadijoje kalba ir dainavimas (t.y. melodija) nebuvo vienas nuo kito atsiskyrę - egzistavo melodijos ir žodžio prasmės monolitas. Todėl tame pasakyme, kad tautos kraujo ir liaudies dainos ritmai sutampa, ne taip jau daug metafizikos, kaip gali iš pažiūros atrodyti.

M.K.Čiurlionis melodijos semantiką prigimtinai juto - tyrė, kaip mus supanti gamta atsispindi mūsų dainose, kaip skiriasi dainos žmonių, gyvenančių kalnuose, nuo dainų žmonių, gyvenančių girių apsuptyje, ar jūrinių tautų dainų...

Koks šiandieninis lietuvio santykis su lietuvių liaudies daina? Na, žinoma, galima būtų tradiciškai imti kaltinti mūsų jaunimą nutautėjus, nustojus rengti liaudiškas vakarones, dainuoti liaudies dainas, tačiau nemanau, kad yra išmintinga norėti, kad mūsų vaikai būtų visiškai tokie patys, kokie buvo mūsų seneliai. Taip nebus, taip negali būti vien jau todėl, kad jie gyvena visiškai kitokiame pasaulyje, nei gyveno mūsų seneliai. Todėl jei, užuot stengęsi savąjį jaunimą pažinti, kaltinsime juos dėl to, kad neatitinka mūsų įsivaizdavimų, ir dėl pasaulio kismo, kuris, kaip žinome, yra neišvengiamas, savąjį jaunimą paprasčiausiai prarasime. Tiesą sakant, jau prarandame.

Taigi, nereikia pamiršti, kad nuo ano laiko iki šiandienos prabėgo šimtas metų. Čiurlionio laikais dar tik kuriama buvo lietuviška tapatybė, todėl labai svarbu buvo atrasti aspektus - išskiriančius ir atskiriančius lietuvius nuo aplinkinių, mat lietuvybė kūrėsi kaip agresyvus protestas prieš dominuoti bandančias tautas ir kultūras, besikėsinančias lietuvių tautą užgožti, praryti. O dabar jau esame save kaip tautą aiškiai atradę ir apsibrėžę, esame sukūrę savo lituanistinę tradiciją, literatūrinę tradiciją, muzikinę tradiciją... Manau, šiandien esame pakankamai tvirti, idant priimtume kitą iššūkį - akcentuoti ne tik tai, kuo nuo aplinkinių skiriamės, bet ir tai, kuo į kitus esame panašūs. Supratus, kuo nuo kitų skiriamės, metas išmokti su tais „kitais“ bičiuliautis.

Beje, jau ir Čiurlionis aiškiai suvokė, kad senoji kultūra nėra stabas, kurį reikia garbinti ir saugoti nuo laiko tėkmės padarinių, kad tai pagrindas, medžiaga nūdienos kūrybai. Kalbėdamas apie savo operą „Jūratė“, kurią planavo sukurti drauge su Sofija, M.K.Čiurlionis prisipažino norįs, kad ta muzika skambėtų lietuviškai, todėl jos faktūroje ketino naudoti lietuviškų intonacijų, tačiau labiausiai jis norėjo, kad ta muzika skambėtų šiuolaikiškai ir ją vienodai gerai galima būtų suprasti tiek Paryžiuje, tiek Varšuvoje, tiek Peterburge.

- Bet, sutikite, globalizacija kultūrų įvairovei nereiškia nieko kito, tik mirtį. Todėl bičiuliaujantis su kitais visgi derėtų saugoti ir tausoti savąsias nacionalines skirtybes. Argi ne?

- Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė yra rašiusi, kad bet koks menas savo esme privalo būti nacionalinis, antraip neturės galimybės išlikti. Su šia jos mintimi sutinku šimtu procentų. Kol globalizaciją įsivaizduojame kaip H.Klinton nupasakotą „globalųjį kaimą“ („global village“), kuriame visi turime vienodas galimybes pristatyti savo geriausias savybes pasauliui, taip atverdami mūsų kūrybines galias, savitumą, saviraiškos unikalumą, viskas regisi puikiai, tačiau kai susimąstai, kad nuo amžių amžinųjų pasaulyje veikia dėsnis - „stipriausias laimi“, pamatai globalizaciją kaip skirtinguose pasaulio vandenynuose plaukiančius, vienas apie kitą nenutuokiančius prabangius kruizinius laivus, kurių visų be išimties deniuose grojamas bitlų melodijų popuri, visų salėse rodomas tas pats Holivudo kino filmas ir visi valgo „Mc’Donalds“, tampa nejauku. Todėl aš už atvirumą, už tautų bendravimą, už tarptautinį bendradarbiavimą, tačiau tik neprarandant savosios tapatybės, nesigėdint savo kitoniškumo ir nepamirštant, kam dirbame, kam atskaitinga yra mūsų širdis.

- Sužinoję, kad pats su žmona Sonata daugeliui metų buvote išvykęs į JAV, kur klestėjote tiek saviraiškos, tiek uždarbio prasme, turbūt ir jūsų studentai, ir nūdienos Lietuvos moksleiviai, su kuriais bendraujate populiarindamas M.K.Čiurlionį, išpučia akis iš nuostabos ir netveria smalsumu, kurių galų grįžote gyventi atgal į Lietuvą?

- 1990-aisiais, kai tik atsidarė „langas“ į pasaulį, su žmona Sonata išvažiavome į JAV studijuoti. Taip, ten mums sekėsi - per dešimtį metų Amerikoje jau buvome užgyvenę gerai mokamus darbus, pripažinimą, saviraiškos galimybes, sveikatos draudimus, erdvų namą, du automobilius, labai gerą fortepijoną... Taigi įgiję visa tai, ko įprastai žmogus važiuoja į Ameriką, susimąstėme apie tai, kas čia mūsų laukia ateityje. Supratome, kad taip ir dirbsime visą gyvenimą savo asmeninei karjerai, savo socialinei padėčiai, savo pačių gerovei, komfortui, prabangai... Mums tai netiko - norėjosi savąsias pastangas ir sugebėjimus skirti kaži kam didesniam, tauresniam ir ilgaamžiškesniam nei mes patys, norėjosi savuosius gyvenimus įprasminti. Man graži yra tautos kaip upės idėja. Man gera toje upėje jaustis lašu, savimi praturtinusiu ją, savąsias patirtis ir savuosius darbus ta upe plukdančiu į ateitį, ne į mano asmeninį, o į visos upės tikslą. Manau, vien dėl to ir verta kurį laiką pagyventi svetur - pabūti lašu be upės, idant pajustum šių dalykų vertę.

- Kai jaunas žmogus po studijų dvejoja, išvažiuoti iš Lietuvos ar likti, ką jiems patariate?

- Sakau, kad važiuotų (geriausiai - pasitobulinti specialybėje), bet kad neemigruotų širdimi. Juk tarp „išvažiuoti“ ir „emigruoti“ yra milžiniškas skirtumas. Esu įsitikinęs - pamatyti pasaulio yra verta, iš svetur parsinešti įgytų žinių, patirčių, pažintos kultūros yra verta - tik svarbu neprarasti vietos, į kurią visa tai galėtume parnešti, kurią visu tuo galėtume praturtinti. Nes antraip kam visa tai? Tik būdas pinigų užsidirbti?

Bėda net ne pats išvažiavimas, o jo suvokimas nūdienos lietuvių sąmonėje. Tiek tarp išvažiuojančių, tiek tarp pasiliekančių jau pats išvažiavimas gyventi į užsienį yra suvokiamas kaip sėkmė, kaip būtinasis karjeros žingsnis. Štai čia ir glūdi nedovanotina, mūsų tautos nevisavertiškumo komplekso padiktuota ir jį toliau skatinanti klaida. Iš tikrųjų išvažiavimas gyventi į užsienį savaime nėra pasiekimas, o sugrįžimas iš užsienio gyventi į Lietuvą nėra pralaimėjimas. Kol šito nesuvoksime, kol laikysime Lietuvos nukraujavimu tai, ką galėtume paversti tiesiog platesniu Lietuvos kraujo apytakos ratu, kentėsime. Tai sakydamas pirmiausia turiu omenyje Lietuvos valstybės politiką, jos požiūrį į pilietybę, nusiteikimą svetur gyvenančių lietuvių atžvilgiu, nes matau ir žinau, kad dažniausiai ne išvažiavusieji nukerta ryšį su savosiomis šaknimis, su savąja Tėvyne, o būtent Tėvynė jų išsižada.

- O juk M.K.Čiurlionio „Lietuvių namų“ idėja ir buvo sumanyta kaip galimybė po bendru stogu susiburti visiems po platųjį pasaulį išsibarsčiusiems, bet Lietuvai širdies atskaitomybę išsaugojusiems menininkams, surasti juos vienijantį bendrąjį vardiklį?

- Taip, Čiurlionio „Lietuvių namų“ idėja tarsi bylojo: „Kad ir kur būtum, žinok - čia yra tavieji žmonės, tavieji namai“, o dabartinė Lietuva transliuoja kita: „Jeigu tu ne Lietuvoje - mums tu neegzistuoji.“ Nemanau, kad tai teisinga politika.

Beje, dar - dėl Lietuvos išsivaikščiojimo grėsmės... Po 1907 metais „Lietuvių namuose“ vykusio renginio, skirto Vincui Kudirkai (kuriame M.K.Čiurlionis grojo, o S.Kymantaitė skaitė pagrindinį pranešimą, tame renginyje jie, beje, ir susipažino), savo dienoraštyje Sofija užrašė: „Vilniuje dar niekada iki šiol toks gausus būrys lietuvių nebuvo susirinkęs vienoje vietoje.“ Žinot, kiek ten buvo susirinkę lietuvių? Septyniasdešimt žmonių.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“