Lietuvoje bandoma įteisinti užsakomąsias žmogžudystes

Hipokrato priesaikos sulaužymas

Kai apie tai išgirdau, iškart pagalvojau, kad taip liberalcentristai tenori nukreipti dėmesį nuo FNTT skandalo. Tačiau, pasirodo, tai yra rimta, užregistruotas projektas. Jie nusiteikę tai paversti įstatymu.

Šia tema esu rašęs disertaciją, todėl turiu daug informacijos apie eutanaziją ir esu susidaręs nuomonę. Tie, kurie šneka apie eutanaziją iš gerosios pusės, dažnai šia sąvoka įvardija ir tai, kas nėra eutanazija.

Žmogaus nužudymą legalizuoti siūlo Seimo narys Andrius Burba

Enciklopedijoje eutanazija apibrėžiama kaip gydančio gydytojo veiksmas ar neveikimas, kai jis numarina ligonį, atima ligoniui gyvybę, turėdamas tikslą jį išvaduoti iš ligos, iš kentėjimo ir panašiai. Kitaip sakant, eutanazija yra tada, kai gydytojas nužudo savo pacientą. Iš esmės su medicina tai nieko bendra neturi, mat gydytojo pareiga yra saugoti kiek įmanoma žmogaus gyvybę ir tai yra gydytojo profesinis pašaukimas. Gydytojo darbe negali būti priešingo veiksmo - gyvybės atėmimo. Net Hipokrato priesaika, kuri jau tiek šimtmečių galioja ir kurią duoda kiekvienas gydytojas, sako: „Neduosiu jokiais būdais vaistų nusižudyti. Ir patarimų, kaip nusižudyti, neduosiu“.

Tikra žmogžudystė

Jei šio blogo reiškinio, tokio kaip nužudymas, imtųsi gydytojas, jis tarsi kitaip atrodytų. Juk, pavyzdžiui, jeigu tą patį ligonį nužudytų namie artimieji arba kas nors kitas, tai būtų nusikaltimas, žmogžudystė, už kurią baudžiama. Niekas nediskutuotų tuo klausimu. O kai tai padaro daktaras, tai lyg tampa normaliu reiškiniu, nors esmė lieka ta pati - ligonio nužudymas. Tai panašu į Josifo Stalino principą: yra žmogus - yra problema, nėra žmogaus - nebelieka problemos.

Taip pat tai labai primena 1939-uosius. Aš netgi turiu faksimilės kopiją, kai Hitleris pasirašė aktą, pirmąkart įteisinusį eutanaziją tuometėje Vokietijoje. Visi tuomet buvo pašiurpę. O praėjo keliasdešimt metų ir vėl tai kartojasi.

Žemiau pulti nėra kur

Negalima pamiršti ir fakto, kad tik dvi valstybės pasaulyje yra įteisinusios eutanaziją - Olandija ir Belgija. Tad kyla natūralus klausimas: ar kitos valstybės kvailos, kad nesupranta, koks „gėris“ yra eutanazija, ar kas nors yra negerai su visu likusiu pasauliu, ar su tomis dviem valstybėmis. Atsakymas, manau, ganėtinai aiškus. Juo labiau kai pasižiūri į tą pačią Olandiją, kurioje dugnas jau seniai pasiektas, - ten viskas įteisinama, kas yra blogai.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiemet sausį Europos Komisija svarstė eutanazijos klausimą ir nusprendė, kad tai nepriimtinas reiškinys. Pažiūrėkime ir kitu kampu: mirties bausmės vykdymas yra kliūtis patenkant į ES. O eutanazija yra tas pats, tik atimama gyvybė ne nusikaltėliams, o žmogui, kuris nieko blogo nepadarė, tik pateko į bėdą, serga. O mes jam vietoj pagalbos pasiūlome mirtį.

Iškreiptas gailestingumas

Eutanazijos šalininkai aiškina, kad mes turime būti gailestingi žmonėms ir padėti jiems išsivaduoti iš kančių, bet gailestingumas yra suprantamas kitaip: kai žmogui padedi toje kančioje išbūti, malšini skausmus, slaugai, prižiūri, parodai, kad jis yra reikalingas, mylimas. O nužudyti ligonį - iškreiptas gailestingumas, iškreiptas suvokimas.

Reikia prisiminti ir tai, kad kažkas privalėtų atlikti tą eutanaziją. Taip, yra daug atvejų, kai žmogus nenori gyventi. Lietuva garsi savižudybėmis. Tačiau jei žmogus pasirenka mirtį, tai yra jo pasirinkimas.

Žmogžudžiai per prievartą

O eutanazijos atveju problema yra milžiniška, nes į procesą įtraukiamas ir gydytojas, kuris iš viso pagal savo pašaukimą negalėtų jame dalyvauti. Tie, kurie siūlo, patys kratosi to veiksmo, tačiau atiduoti į rankas daktarams mielai sutinka. Žarstyti žarijas svetimomis rankomis visada yra patogiausia. Pavyzdžiui, JAV medikai buvo sukilę. Ten mirties bausmė vykdoma suleidžiant mirtiną dozę. Medikai nesutiko dalyvauti procese, nes tai visiškai prieštarauja jų pašaukimui. Tad ir jų įtraukimas į eutanaziją būtų nusikalstamas veiksmas.

Pažiūrėkime, kas nutiko Olandijoje, kur keletą metų vyksta tokie procesai. Žmonės, ypač senyvo amžiaus ar turintys chroniškų ligų, bijo gultis į ligoninę, kad kartais jiems nebūtų atlikta eutanazija. Jie net samdosi žmones, kad juos nuo to apsaugotų. Negi norime Lietuvoje tokios situacijos?

Eutanazija - į namus

Seimo narys bando aiškinti: sudėjome daug saugiklių, esą bus būtinas eutanazijos norinčiojo prašymas, kito gydytojo patvirtinimas ir panašiai. Olandijoje buvo lygiai tas pats. Sudėjo visus saugiklius, kurie šiandien neveikia.

Visas pasaulis yra pašiurpęs. Olandijoje atliekama eutanazija net vaikams, kurie gimsta turėdami negalią, Dauno sindromą ir t.t. Jie užmigdomi kaip kokie kačiukai. Kas jų klausia, nori jie to ar nenori? Eutanazija atliekama ir nesąmoningos būsenos žmonėms. Pasiektas toks lygis, kad apskritai nereikia aiškinti, kodėl tu nori eutanazijos. Tiesiog tu pareiški norą negyventi, ir gydytojas privalo tave nužudyti, tą „paslaugą“ suteikti. Skaičiau, kad dabar Olandijoje bus ir naujovė: atlikti eutanaziją bus galima... išsikvietus į namus. Jeigu mes įteisinsime blogį, tai jo sureguliuoti niekaip nepavyks. Jis tik įgis vis didesnes apraiškas.

Velniškai ekonomiška

Eutanazija yra velniškai, šėtoniškai ekonomiška, bet nehumaniška. Ekonomiška ir valstybei, ir ligonio artimiesiems. Sergant imamos eikvoti santaupos, žmonės prasiskolina. O eutanazija yra išeitis atsisveikinti su sergančiuoju. Ir valstybei ta ekonominė pusė naudinga, nes tai galimybė atsikratyti žmogumi, kuriam reikia daug išlaidų. Todėl man labai įdomu, ką slepia projektas. Kas jį inspiravo. Kažkas vis tiek ten turi būti.

Eutanazija blogas dalykas yra ir ta prasme, kad jos gali užsinorėti ir pagydomas žmogus, tam tikru laikotarpiu sunkiai bepakeliantis skausmus. Tokie dalykai yra ir valstybėse, kur eutanazija įteisinta. Užtenka to, kad žmogus nebenori gyventi. Tačiau tai nėra priežastis jam atimti gyvybę. Gydytojo pareiga ir būtų malšinti skausmą, nes medicina (galiu atsakingai pasakyti) yra pajėgi tai padaryti. Jei ligoniai miršta jausdami skausmus, fizinio skausmo kančias, tai yra gydytojo darbo brokas. Tai nereiškia, kad jei gydytojai neatlieka pareigų, geriau būtų ligonius numarinti.

Manipuliavimas terminais

Ericho Marijos Remarko romano „Triumfo arka“ herojus Ravikas, padėjęs numirti savo mylimajai, nebegalėjusiai iškęsti skausmo, yra žmogžudys. Kiekvienas, padaręs kažką, dėl ko kitas žmogus numiršta, yra žmogžudys. Aplinkybės, priežastys, kodėl tai padarė, neturi jokios reikšmės. Savaime suprantama, bandoma teisintis, kad mirti geriau nei gyventi. Atsiranda terminai „ori mirtis“, „gailestinga mirtis“. Bet tai nepakeičia turinio.

Žmogžudystė yra žmogžudystė, nesvarbu, kaip ji įvardijama. Net patys olandai pripažįsta: pasitelkiant terminus jiems pavyko nukloti kelią eutanazijai. Vienas iš eutanazijos įteisinimo įstatymo autorių pripažino, kad būtent manipuliavimas terminais padėjo įteisinti eutanaziją ir „patobulinti“ ją iki dabartinio lygio.

Yra ir dar vienas dalykas. Pagal šiandien egzistuojančią teisę ligonis gali atsisakyti gydymo, niekas per jėgą negydo. Kai sako, kad per prievartą neleidžia numirti... Nieko panašaus nėra. Ligonis turi teisę atsisakyti gydymo, net tokio, kuris palaiko jo gyvybę. Tik tai yra savižudybės veiksmas. Bet jeigu tai padaro gydytojas, tai toks reiškinys negalėtų būti pateisinamas.

Gyvybė yra šventa

Kaip teologas galiu pasakyti: moraline kalba šnekant, eutanazijos vykdytojas padaro mirtiną nuodėmę, didelį blogį. Manau, kad Bažnyčios pozicija yra teisinga - ginti žmogaus gyvybę nuo pačios pradžios iki natūralios mirties. Tai yra žmogaus apsaugojimas nuo piktnaudžiavimo kito žmogaus gyvybe. Gyvybė yra šventa, ne žmogaus rankų sukurta, todėl niekas neturi teisės nuspręsti, kada kas turi mirti. Pasakyta, kad mes visi mirsime, tačiau ne nuo kito žmogaus turėtų priklausyti, kada tai turėtų įvykti.

Parengė Danas NAGELĖ