Lietuvį girdė ir svetimi, ir savi

Liaudies tradicijas tyrinėjančio L.Klimkos teigimu, seniau alkoholio vartojimas buvo ritualinis, todėl saikingas. Kalėdoms ar Velykoms lietuviai pasidarydavo alaus. Buvo sakoma, kad aukštaičiai net ąsotį laikydavo ant stalo, kad bet kas, pakeleivis ar elgeta, galėtų įsipilti puodelį ir išgerti. Tas alus būdavo silpnas, o stipriuosius gėrimus vartodavo labai retais atvejais, pavyzdžiui, per vestuves.

- Pusbuteliuką, pusbonkiuką visa palyda, kuri lydėdavo jaunikį, nusipirkdavo, nes kaimo žmogui įpirkti būdavo ne taip lengva, - pasakoja L.Klimka. - O ir paprotys būdavo toks, kad nėra kada per vestuves gerti, reikia dainuoti, šokti, atlikinėti visokias apeigas. Alkoholis būdavo simbolinis dalykas, nes susitikę žmonės turėdavo apie ką šnekėti. O kai papročiai išnyksta, tai paprastai juos užpildo besaikis vartojimas.

- Tai kas ir kada privertė lietuvį pamiršti saikingo gėrimo tradicijas?

- Kai pasidarė nuobodu, kai buvo užmiršti senųjų tradicijų dalykai - turbūt iš dalies XIX šimtmetyje, kai prasidėjo kaimo tradicijų erozija. Ir XX amžiuje, kai į vienkiemius žmonės ėmė keltis. Kai kaimynų santykiai tolimesni pasidarė, aišku, kad papročiams ir tradicijoms išlikti sunkiau. Be to, buvo pastangos ir iš valdžios pusės. Po sukilimų carinė valdžia skatino gėrimą, nes caras iš degtinės monopolio išlaikydavo visą armiją ir laivyną. Kodėl vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla buvo apribota? Todėl, kad blaivybės sąjūdis buvo labai nenaudingas. Bet ir Lietuvos dvarininkai, kurie gamindavo ir išlaikydavo karčemas, irgi buvo suinteresuoti, kad ta produkcija būtų išperkama, ir net kartais spausdavo savo baudžiauninkus eiti į karčemą. Bet ypač tuo pasižymėjo caro valdžia.

- Senesni žmonės dar prisimena, kad tarpukario Lietuvoje „ketvertuką“ išgėrę du vyrai jau dainuodavo. Vadinasi, alkoholio vartojimas dar nebuvo pasiekęs tokio dramatiško lygio, koks yra dabar.

- Besaikio girtavimo „kultūrą“ atnešė okupacija, karas. Karo metu alkoholis buvo valiuta, kuria galėjai išsipirkti iš mirties. Pokario metais, jeigu neturėjai samagono, kokie banditėliai ar tie patys stribai galėjo tave nušauti. Alkoholis buvo savotiškas mirties kultūros produktas. Jis pratino mirties nebijoti. Karo metais rusai į ataką einantiems duodavo po šimtą gramų, kad sumažintų baimes. Tostas „za rodinu“ arba „za Stalina“ būdavo privalomas. Pabandyk neišgerti - 25 metai lagerių. Paskui tai persikėlė į mūsų buitį. Kai beviltiškai gyveni, kai nematai perspektyvos, savo ateities ir vilties, kad gyvenimas pasikeis, tai lieka alkoholis. O ir pirmieji valdžios asmenys propagavo alkoholį vos ne viešai. Juk visi žinodavo, kiek Brežnevas (Leonidas Brežnevas - Rusijos komunistų partijos generalinis sekretorius - red. past.) išgeria. Visa karta išaugo stumiama prie alkoholio. Valdžiai buvo labai patogu: mankurtus tada lengva sutvarkyti. Duok išgerti, nebrangink alkoholio, tada būsi geras ir garbinamas.

- Ar turite vilčių, kad grįšime prie gražių tradicijų?

- Aš turiu tokių vilčių, nes matau, kad dugną pasiekus atsiranda tie, kas rodo pavyzdį, kaip iš jo pakilti. Tai, kas Seime kalbama, mane nuteikia pozityviai. Tik blaivybės propaganda turi būti subtili, netiesmuka. Reikia rodyti pavyzdį, tai turi daryti labai ryškios asmenybės. Alkoholis gali būti bendravimo priemonė. Juk gero vyno atsikemšame būdami tarp draugų, kad kasdieniai rūpesčiai būtų nustumti į šoną ir liktų tik šviesios mintys. Juk kiekvienas žmonijos išradimas yra geras, tik jo panaudojimas gali būti blogas.