Lapkričiui paklotas baltas takas

Iš tikro - galime būti ramūs: gamta nieko nesupainiojo. Tiesiog mūsų platumose susidarė toks klimato proveržis, kuris iš esmės nieko nereiškia - dar tikrai neprasideda žiema, o klimato kaita (nežinia, ar visada yra tik šiltėjimas) yra toks pat amžinas dalykas, kaip vandens tekėjimas ar Žemės rutulio sukimasis apie savo ašį. Ji buvo visada, tik - ne visada jai įtaką darė žmonės.

Pirmasis sniegas (kažkaip nekyla noras sakyti - sniegelis) gamtoje yra sutinkamas ramiai. Daugelis gyvūnų nereaguoja į tokius pasikeitimus, nes jie įprasti, jie - iš prigimtinės amžinybės. Net miškiniai uodeliai skraidžiojo po snieguotą girią, sniego paviršium lakstė vorai, po lapais lyg niekur nieko „darbavosi“ sliekai. Paukščiai ir žvėrys, atrodo, dar nepajautė sniego buvimo - teko stebėti stirnas, ramiai skabančias aviečių žalius lapus, medžiais keliaujančias zyles ir savo aižykloje tuksintį genį. Net lapė pievose ramiai tupėjo prie urvelio laukdama, kada iš jo pasirodys pelėnas. Tiesa, šis sniegas į žiemos guolius ir priebėgas suvijo varles ir roplius. Net ir atšilus (o to dar tikrai reikia tikėtis) jie vargu ar pasirodys.

Tiesa, gamtai sniegas gerai - jis daug vertingesnis už lietų. Kas iškrinta lietaus lašais, nuteka, nugarma upeliukais ir žemei tenka nedaug drėgmės. Sniegelis tirpsta labai palengva, jo tirpsmo vanduo geriasi čia pat į dirvožemį ir jį pildo drėgme. Jos kol kas tikrai nėra per daug.

Atrodo, kad pirmasis sniegelis užbaigė paukščių migraciją. Jau kurį laiką pagal kasdien internete skelbiamas Ventės rago žiedavimo stoties ataskaitas buvo galima stebėti mažėjantį sugaunamų paukščių skaičių - nuo tūkstančių iki šimtų ar net dešimčių. Suprantama, toks vaizdas dėsningas, nes šis ruduo ir taip buvo palankus migruojantiems sparnuočiams. Jų skrido daug, vasara daugelio šių paukščių perimvietėse neabejotinai buvo sėkminga. Dabar tenka laukti ir tikėtis, kad nieko blogo jiems nenutiks žiemavietėse ir pavasarį perėti sugrįš kaip niekada daug paukščių.

Vos iškrinta pirmasis sniegas, prisimename lesyklas, gyvūnų globą. Dabar - visai nevėlu apie tai galvoti. Tiesa, kol kas didelio poreikio lesinti paukščius nėra, nes jie maisto iki valios turi gamtoje. Tačiau jeigu norime, kad jie apsistotų greta mūsų, kad pasiliktų visai žiemai, turime skubiai įrengti lesyklą ir į ją kasdien pilti po nedidelę saujelę lesalo. Jis nepakeis natūralios mitybos įpročių, tačiau paukščiai turės galimybę patikėti mūsų gera valia. Žinoma, tos geros valios neturi pristigti, nes pradėjus paukščius lesinti, tą reikės daryti visą žiemą - kasdien, be išeiginių, be atostogų...

Žvėrių globoti dar nereikia - jie puikiai išsiverčia ir patys. Pati geriausia globa gamtoje - ramybė, nes jau dabar gyvūnai renkasi vietas, kuriose sulauks pavasario. Čia turi būti viskas: maisto, vietų slėptis ir miegoti. O mes galime prisidėti padovanodami jiems rimtį.

Sniegas greitai ištirpsta, drėgmė susigeria į žemę, o mes pradedame laukti tikro sniego ir tikros žiemos.