Krėva, Zalesė, Smurgainys...

1385 metų rugpjūčio 14 dieną buvo pasirašyta Krėvos sutartis.

Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmą kartą minima 13 a. amžiuje kaip Nalšios žemės (rytų baltų) centras. 14 a. kunigaikštis Algirdas, Gedimino sūnus, čia buvusios medinės pilies vietoje pastatė mūrinę - tai buvo viena pirmųjų mūro tvirtovių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Algirdui mirus, Krėvą - šiuo vardu vadinta ne tik pilis, bet ir Vitebsko bei Polocko kraštas - paveldėjo jo vyriausias sūnus Jogaila.

Vytautas moters drabužiais

1382 m. Jogaila Krėvos požemiuose įkalino savo dėdę Kęstutį, su kuriuo (kaip ir tėvas) dalijosi valdžią, bei pusbrolį Vytautą (vėliau tapusį Didžiuoju). Prieš tai Kęstutis Jogailą irgi buvo suėmęs ir nušalinęs nuo valdžios, tad šis, išlaisvintas, atsakė jam tuo pačiu. Kęstutis Krėvos požemiuose buvo nužudytas. Vytautas ištrūko, pagal žinomą legendą, persirengęs tarnaitės drabužiais.

1385 m. pagonis Jogaila nusprendė krikštytis ir prijungti LDK prie Lenkijos karalystės. Pagal Krėvoje su lenkais pasirašytą sutartį 1396 m. jis vedė lenkaitę Jadvygą (paveldėjusią Lenkijos karaliaus titulą). Krėvos sutartimi Jogaila pasižadėjo duoti 200 tūkst. florinų Austrijos princui Vilhelmui (kompensacija už tai, kad buvo nutrauktos jo sužadėtuvės su Jadvyga); atkovoti Lenkijos prarastas žemes ir išlaisvinti kelias dešimtis tūkstančių lenkų krikščionių, paimtų nelaisvėn; krikštytis bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus; prijungti Lietuvą prie Lenkijos karūnos.

KRĖVOS pilis - viena ankstyviausių mūrinių pilių LDK ir Europoje, kurią 14 a. pradžioje pastatė Gediminas. Po jo paveldėjo Algirdas ir Jogaila. Pilyje mirė Kęstutis, joje sudaryta lemtingoji sutartis. Sugriauta per I pasaulinį karą.

Istorikai neturi vienos nuomonės apie Krėvos sutarties priežastis ir pasekmes. Dalies jų teigimu, ji buvo naudinga lenkams, bet ne lietuviams. Kiti tvirtina, esą faktiškai nieko neįvyko: po Krėvos sutarties Lietuvos sienos nepakito, ją valdė savarankiškas valdovas... Daugelio nuomone, būtent Krėvos pilyje, Jogailai pasirašant sutartį su lenkais, prasidėjo teisingas kelias į po 25 metų švęstą Žalgirio pergalę, kuri nušlavė kryžiuočius.

Kitaip nei Mindaugo laikais, Jogailos sprendimas krikštytis buvo galutinis: prasidėjo nauja Lietuvos visuomenės raida. Pradėtos kurti katalikų parapijos, statomos bažnyčios, įsteigta Vilniaus vyskupija etc. Krėvoje buvo įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje katalikiškų parapijų.

Krėvos sutartį, kuri galiojo 184 metus (iki Liublino unijos), menančios pilies liekanos šiandien stūkso Baltarusijoje, Gardino srityje, Smurgainių rajone. Pilis daug kartų kentėjo nuo puldinėjimų, buvo apgriauta totorių, apleista, galiausiai visiškai sugriauta per Pirmąjį pasaulinį karą.

"Tai vieta, menanti įvykius, paveikusius Europos istoriją. Pilis kadaise buvo karalių rezidencija, o 20 a. vietiniams atstojo daržines", - taip apibūdina Krėvą šių dienų baltarusiai.

Baltarusijoje yra išlikę daugiausia materialaus LDK paveldo, palyginti su Lenkija bei Ukraina. Pastaruoju metu baltarusių valdžia rodo dėmesį šiems objektams. Štai Myriaus pilies kompleksas (irgi Gardino srityje) - atstatytas, išpuoselėtas. Kaip ir Nesvyžiaus pilis (Minsko srityje), saugomas UNESCO.

Sofija, karalių motina

Verta prisiminti, jog po Jadvygos, kurią įpareigojo vesti Krėvos sutartis, mirties Jogaila tuokėsi dar kelis kartus: vėl su lenke, po to su vokiete, bet vaisinga buvo tik ketvirtoji santuoka - su lietuvaite Sofija Alšėniške (kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog buvo rusėnė). Būtent ši moteris padėjo atsirasti vienai galingiausių Europos valdovų dinastijų - Jogailaičiams, klestėjusiems keletą šimtmečių.

RESTAURUOTA. Oginskių dvaras Zalesėje ilgą laiką buvo apleistas, tačiau atgimė 2014 m.

Sofija dabar vadinama "Vidurio ir Rytų Europos karalių motina ir pramote". Po Jogailos mirties Lietuva atiteko jaunesniajam jų sūnui Kazimierui, Lenkija - vyresniajam Vladislovui. Vienam buvo šešeri, kitam - dešimt metų. Mažamečių valdovų mamai Sofijai teko daug nuveikti, būti politiškai ryžtingai ir aktyviai, kad išsaugotų sostą sūnums.

Kas buvo?

Nuo priešistorinių laikų iki maždaug 7-9 a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyveno baltai. Apie 8-9 a. į šią teritoriją ėmė keltis slavai - baltarusių etnoso pagrindas. Susikūrė valstybiniai dariniai (Polocko, Turovo, Pinkso, Smolensko kunigaikštystės), vėliau patekę Kijevo Rusios valion.

13 a. į Rusią įsiveržė mongolai, užėmė Kijevą. 13-14 a. dabartinė Baltarusija buvo įjungta į LDK ir jai priklausė beveik 600 metų - iki pat 18 a. pabaigos. Po Lietuvos ir Lenkijos unijos dabartinės Baltarusijos žemės liko LDK sudėtyje (Ukrainos žemės prijungtos prie Lenkijos karalystės).

Kai Lietuvos-Lenkijos valstybė žlugo (18 a.) ir Rusija, Prūsija bei Austrija išsidalino visas jos žemes, Krėvos miestelis su visa etnine Lietuva ir visa Baltarusija atiteko Rusijos imperijai (išskyrus Palenkę, kuri kartu su Užnemune prijungta prie Prūsijos).

LDK subyrėjo į gubernijas, nebesvajojančias apie valstybingumą. Tik 1918 m. nepriklausoma Lietuvos valstybė sugebėjo atsikurti mažoje buvusių LDK žemių dalyje. Laimei, su savo sostine Vilniumi bei uostamiesčiu Klaipėda.

Kas liko?

Žlugus ATR, lietuvių kalba etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje ėmė nykti. Pasak dr. Kazimiero Garšvos*, po spaudos draudimo panaikinimo 1906-1915 m. Breslaujos (Vitebsko sritis) lietuviai dar organizavo lietuviškus darželius, pradines mokyklas, pamaldas gimtąja kalba: kvietėsi mokytojus, kunigus, platino lietuvišką spaudą, tačiau 1936 m. viskas žlugo: buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos. 1939 m. Breslaujos parapijoje lietuviškai dar kalbėjo apie 4000 žmonių, o 1979 m. visame rajone buvo likę 137 lietuviai.

ZALESĖ (Ažugiris) M. K. Oginskio laikais (L. Chodzkos piešinys).

Visame Baltarusijos administruojamame seniausių lietuvių etninių žemių pakraštyje lietuvių per paskutinįjį šimtmetį oficialiai sumažėjo 27 kartus: nuo 55 tūkst. iki 2 tūkst.

Lietuviai Baltarusijos šiaurės vakaruose ir rytuose (apytiksliai):

Breslaujos rajone (dab. Vitebsko sritis): 1880 metais - 13 000; 1970 m. - 202; 2007 m. - 140.

Astravo (Gardino sritis): 1880 m. - 15 000; 1970 m. - 2 120; 2007 m. - 1000.

Varanavo (Gardino sr.): 1880 m. - 18 000; 1970 m. - 1234; 2007 m. - 700.

Taigi etninių senbuvių Baltarusijoje beveik neliko. Tačiau liko senieji vietovardžiai ir asmenvardžiai, tiesa, nuo 11 a. rusinami, nuo 16 a. - lenkinami, dabar - baltarusinami. "Kita vertus, baltiški ir lietuviški vietovardžiai slavinti pagal tam tikrus dėsnius, ir tai šiek tiek palengvina atpažinti ir atkurti autentišką formą", - teigia kalbininkas dr. K. Garšva.

Pasak mokslininko, dabartinėje Baltarusijoje yra maždaug po 2000 baltiškos kilmės oikonimų - t. y. vietovardžių, kilusių nuo asmens vardo, pavardės ar pravardės, ir antroponimų - asmenvardžių. (Išsamus autentiškų vietovardžių dabartinėje Baltarusijoje sąrašas skelbiamas mūsų kalbininkų svetainėje vlkk.lt)

Remdamiesi šiuo kalbos substratu - asmenvardžiais ir vietovardžiais, mokslininkai gali "pagrįsti" 13-19 a. lietuvių gyventus plotus dabartinėje Baltarusijoje.

Etninės žemės

Maždaug nuo 2000 m. pr. Kr. iki 5-ojo mūsų eros amžiaus baltų kultūra buvo išplitusi maždaug tarp dabartinio Pskovo, Maskvos, Kursko, Kijevo, Varšuvos kraštų ir užėmė beveik 900 000 kv. km plotą. Per 4 tūkstantmečius labiausiai mažėjo baltų plotai rytuose (po to pietuose).

Dabartinės Baltarusijos plote baltai gyveno iki 7-9 amžiaus - Kijevo Rusios sukūrimo ir slavų pasikrikštijimo. Kalbinė riba ėjo prie Pskovo, Polocko, Minsko. 14-16 a. lietuvių-gudų kalbų riba siekė mažiausiai Drują, Pastovis, Smurgainis, Valažiną, Naugarduką, Ščiutiną, Gardiną (baltų plotas buvo apie 150 000 kv. m), 19 a. viduryje - Breslaują, Pastovis, Ašmeną, Lydos, Gardino apylinkes, 20 a. pradžioje - Apsą, Kazėnus, Kamojis, Lentvarį, Gervėčius, Trakelius, Pelesą, Pariečę, Ašiužią. Ir dabar gyvos Apso, Kamojų, Gervėčių, Ramaškonių, Pelesos-Rodūnios ir kitos daugiakalbės lietuvių šnektos. (K. Garšva)

Ažugirė

Be Krėvos pilies liekanų lietuvių etninių žemių pietrytiniame pakraštyje, Smurgainių rajone verta pamatyti kitą įžymybę - Zalesę, lietuviškai - Ažugirę. (Pavadinimas "Zalesjė" kildinamas iš geografinės padėties - žemės "už girios" nuo Kijevo Rusios.) Čia 1802-1822 m. gyveno kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833), ATR diplomatas ir paskutinis LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų, kompozitorius. Gerai žinome Oginskio polonezo melodiją (kūrinys vadinasi "Atsisveikinimas su tėvyne").

2014 m. Zalesės dvaras restauruotas.

Oginskių giminei dvaras priklausė nuo 18 a. pradžios, kai jį nusipirko Vitebsko vaivada Marcijonas Oginskis. Vėliau jis perėjo pastarojo sūnui Trakų vaivadai Tadui Pranciškui, o po jo mirties - šio sūnui grafui LDK stalininkui Pranciškui Ksaverui. 1802 m. pastarasis dvarą perleido savo pusbroliui Mykolui Kleopui. Jo gyvenimo čia laikotarpiu dvaras tapo kultūros centru, muzikavo kvartetas, kuriame pirmu smuiku grojęs pats šeimininkas, lankėsi daug garbių svečių.

Kunigaikštis su pirmąja žmona Izabele Lasocka susilaukė dviejų sūnų, tačiau po 13 santuokos metų išsiskyrė. Antrą kartą vedė vilnietę našlę Mariją Nagurskienę, gimusią Italijoje. Ištekėjusi ji tapo Marija de Neri Oginskiene. Pora kartu nugyveno 20 metų, susilaukė 4 vaikų: Amelijos, Emos, Idos ir Irenėjaus Kleopo.

Mykolas Kleopas 10 paskutinių gyvenimo metų praleido Italijos Toskanoje, Lietuvoje palikęs turtus ir šeimą. Kunigaikštienė Marija netgi mokėjo jam rentą. Oginskis mirė 1833 m., jo palaikai ilsisi Šv. Kryžiaus bazilikoje, kur palaidoti Dantė, Mikelandželas, Rosinis, Galilėjus ir kt.

Smurgainys

Iki šių dienų baltarusiai žino posakį "Smurgainių akademija". Šis posakis reiškia nerimtą įstaigą. Jis susijęs su meškomis ir lietuvių didikais Radvilomis.

NESVYŽIUS, Myrius - vizitinė Baltarusijos kortelė. Beje, Nesvyžiaus gidai pasakoja, kad pilyje klaidžioja Barboros Radvilaitės dvasia. Nepaisant to, kad karalienė niekada nesilankė Nesvyžiuje, nes mirė likus 30 metų iki pilies statybos pradžios...

Radvilos 18 a. pradžioje Smurgainyse laikė Meškų akademiją, garsėjusią visoje Europoje. Akademija veikė dar 17 a.: 1687-1689 m. po Respubliką keliavęs prancūzų jėzuitas Filipas Avrilas (Philippe Avril) rašė lankęsis joje ir matęs dresuojamas meškas, mokomas visokių triukų. Akademija ypač suklestėjo 18 a., Smurgainius valdant kunigaikščiui Karoliui Stanislovui Radvilai. Istoriko Gedimino Kulikausko pasakojimu ("Kaziuko laikraštis"), pastarasis važinėdavo karieta, kurią tempė keturios pakinkytos meškos. Jaunus lokius gaudydavo apylinkių miškuose. Šokti, lankstytis, prašyti išmaldos juos mokė 20 dresuotojų, vadovaujamų čigonų barono. Pavasarį lokiai su vedliais iškeliaudavo klajoti po Vakarų Europos muges (Smurgainių meškininkus mini Prūsijos, Šlėzvigo, Bavarijos, Elzaso, Vengrijos kronikos). G. Kulikauskas rašo, jog iki rudens išmaišę gerą dalį Europos, lokiai namolio buvo parvedami prieš lapkričio pradžią. Čia vedliai perduodavo čigonų baronui savo uždarbį, o meškoms iš lapų ir eglišakių paruošdavo guolius, kuriuose šios drybsodavo iki vasario vidurio. Pasak minėto istoriko, Vilniuje leisti satyriniai 19 a. laikraščiai skirdavo Smurgainių akademijos medalius įvairiems nenaudėliams ir tinginiams. Meškų mada Lietuvoje baigėsi, kai Rusijos imperijos senatas 1870 m. uždraudė tokias "komedijas".

SMURGAINIŲ (balt. Smargon) herbas. 

Smurgainys garsėjo ne tik meškom: čia nuo 15 a. klestėjo amatininkai - odininkai, siuvėjai, riestainių ("smurgonkų") kepėjai, būta malūno ir popieriaus manufaktūros. Iki šių dienų išliko 17 a. pradžios kalvinų bažnyčia - renesanso architektūros paminklas, dabar - vietos muziejus.

MEŠKININKAI (iš Baltarusių tarybinės enciklopedijos).

Pasakodami apie Smurgainis, baltarusiai nepamiršta paminėti Napoleono: 1812 m. gruodį jis čia pametė savo armiją, spruko į Vilnių ir grįžo į Vakarus.

Baltarusijos turizmo organizacijos į savo maršrutus šiandien yra įtraukusios ir Krėvą, ir Zalesę, ir Smurgainis.

* Šaltiniai: "Lietuviai Gudijos šiaurėje", "LDK paribių vietovardžiai", "Lietuvių kalbos paribio šnektos", "Užribio lietuviai - mūsų kultūros priešpilis" (etalpykla.lituanistikadb.lt)