Kas tie rotariečiai: paskalos ir tikrovė (2)

ROTARY klubų, kad ir kokiame kontinente ar šalyje jie kurtųsi, nariais tampa patys aktyviausi bet kurios veiklos šakos lyderiai. Pastudijavus prieškarinio Klaipėdoje susikūrusio klubo narių sąrašus, įsitikini, kad nuo tos taisyklės tikrai nenuklysta.

Bendruomenės lyderiai

Štai kokie klaipėdiečiai pagal alfabetą surašyti išlikusiuose 1938 m. susikūrusio ROTARY klubo sąrašuose: Sergijus Brazys - veterinaras, Valteris Didžys - psichiatras, Juozas Ciplijauskas - Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktorius, Viljamas Falkas - Klaipėdos alaus bravoro direktorius, Vladas Grudzinskas - akcinių bendrovių "Maistas" ir "Lietuvos eksportas" direktorius, Mykolas Gureckas - manufaktūros "Balticum" direktorius, Kazys Kemežys - leidėjas, "Ryto" spaustuvės direktorius, Jonas Kybrancas - Žemės banko direktorius, Paul Lindenau - laivų statyklos direktorius, Mečys Mačernis - Pedagoginio instituto direktorius, Fricas Mejeris - notaras, Vitas Statkus - Lietuvos banko direktorius, Martynas Reišys - laivininkystės akcinės bendrovės "Sandėlis" direktorius, Balys Sližys - Klaipėdos uosto prezidentas, Pranas Vainauskas - muitinės direktorius, Kurtas Šarffeteris - Komercijos ir industrijos korporacijos prezidentas, Kazys Trukanas - Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. Ir t.t. Prieškario Klaipėdos ROTARY klubo prezidentu buvo išrinktas Klaipėdos uosto prezidentas Balys Sližys.

Kadangi tas klubas veikė neilgai (Klaipėdą aneksavo Vokietija) ir ryškesnių veiklos pėdsakų nepaliko, "Vakarų ekspresas" pabandė po kruopelytę surankioti, kas gi buvo tie prieškario rotariečiai? Ir pavyko "atkapstyti" dviejų rotariečių biografijų štrichus. Tikriausiai ir kitų prieškario klubo narių biografijos būtų ne menkiau spalvingos.

Smokinguotoji medicinos legenda

Šviesaus atminimo akušerei Elenai Grudzinskienei teko dirbti su Klaipėdos, ir ne tik, medikų legenda - J. Ciplijausku, vadovavusiu ir visai ligoninei, ir moterų ligų skyriui. Būdamas labai reiklus pirmiausiai sau, nenuolaidžiavo ir personalui. Jis sakydavęs: "Akušerė - akmuo, ant kurio pasidėjęs gali tašyti medį." Tačiau tas reiklumas buvo persipynęs su meile bendradarbiams ir bendradarbėms.

Kartais vakarais jis pasirodydavo ligoninėje pasidabinęs smokingu, susirengęs į kokį balių, o gal ir į ROTARY klubo narių susirinkimą "Viktorijos" restorane. Palikdavo telefoną, kuriuo prisakydavo skambinti, jeigu kas. Ir, iškilus reikalui, sesutės ar akušerės skambindavo. Jis niekuomet nesiteiraudavo, kas ir kaip. Iš karto pasakydavęs: "Einu." Ir tuoj pat atsirasdavęs su jam labai tikusiu juodu smokingu.

Skaitant E. Grudzinskienės rašytus prisiminimus (juos saugo Klaipėdoje gyvenanti duktė Rūta Grudzinskaitė-Baužinskienė) net saldu darosi, kaip ligoninės direktorius rūpindavęsis personalo sveikata. Vasarą laisvesnę valandėlę ligoninės kieme įrengtoje lauko teniso aikštelėje vadovas su rakete išeidavo "paskaldyti" lauko teniso kamuoliuko ir kitus ragindavo. Žiemą, kai būdavo sniego, kviesdavo į Girulius gryno oro įkvėpti. Kas nebudėdavo, per pietų pertrauką nuo 13 iki 17 val. imdavo rogutes ir kabindavo prie ligoninės direktoriaus balto limuzino, į kurį sėsdavo J. Ciplijauskas su trimis dukrelėmis. Susidarydavo kartais ir dešimties rogučių vorelė. Atvykus į Girulius - šurmulys, svaidymasis sniego gniūžtėmis, pasivaikščiojimas pajūriu. O paskui visi Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikai sugarmėdavo į Girulių kavinukę atsigerti kavos. Ir vėl, sukabinę rogutes prie limuzino, grįždavo į savo kasdienių darbų verpetą.

1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, Ciplijauskai paliko tik ką pasistatytą namą ir grįžo į Kauną, kur J. Ciplijauskas buvo pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universitete. O atgavus Vilnių buvo paskirtas Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriumi ir Moterų ligų skyriaus vedėju. Dauguma darbuotojų tuo metu ten atvyko iš buvusios Klaipėdos ligoninės. Sąlygos Vilniuje buvo nelengvos, ligoninės turtas išgrobstytas, ateitis buvo miglota (Vokietijos reicho kareivių batai jau trypė Europą).

1941 m., kai karo ugnys susikryžiavo ir virš Lietuvos, J. Ciplijauskas buvo pakviestas į Kauną universiteto Moterų klinikos vedėju ir profesoriumi. Čia jam teko dirbti ypač sunkiomis karo sąlygomis. Be tiesioginio darbo ligoninėje, nemažai laiko užimdavo pasirengimas paskaitoms. J. Ciplijauskas buvo geras lektorius, studentai jį mėgo. Nepaisant sunkių aplinkybių, jis dirbo kiek pajėgdamas, nors kartais skundėsi silpna sveikata.

1943 m. birželį J. Ciplijauskas, eidamas 55 metus, staiga mirė. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse. Jo žmona ir trys dukterys 1944 m., artėjant karo frontui, pasitraukė į Vakarus.

J. Ciplijausko premija - Klaipėdos slaugytojoms

Smokinguotąją medicinos legendą savotiškai pratęsė J. Ciplijausko duktė Viskonsino universiteto profesorė Birutė Ciplijauskaitė, 1947-1949 m. studijavusi Tiubingeno universitete, 1956 m. baigusi Monrealio universitetą ir nuo 1957 m. gyvenanti JAV.

Ir šiandien ji palaiko ryšius su Klaipėdos medikais. Jos rūpesčiu 2000 m. yra įsteigta tėvo - J. Ciplijausko - premija, kuri kas dveji metai gruodžio 14 d. (J. Ciplijausko gimtadienį) teikiama geriausioms Klaipėdos krašto slaugytojoms, baigusioms Klaipėdos medicinos mokyklą (dabar - Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultetas, šiame pastate smokinguotoji medicinos legenda, gyvendama Klaipėdoje, ugdė ir augino gailestingąsias sesutes).

B. Ciplijauskaitė savo tėvą apibūdina taip: "Svarbiausia jo savybė buvo pareigingumas - pirmiausiai ligoniai. Buvo griežtas, reiklus, nemėgo pataikūnų, atjausdavo vargstančius. Domėjosi ne tik savo specialybe, bet ir muzika, menu, literatūra. Ir buvo puikus pavyzdys mums, dukterims. Jis ugdė tikėjimą tikromis vertybėmis. Todėl sugebėjome nepalūžti kovodamos už būvį svetur."

ANONSAS

Kitą šeštadienį dar vieno prieškarinio ROTARY klubo nario, "Maisto" ir "Lietuvos eksporto" bendrovių direktoriaus Vlado Grudzinsko spalvinga ir netgi mįslinga biografija. Be to, žvalgysimės, kaipgi susibūrė ROTARY klubas Klaipėdoje, jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, 1992 m. Ir kokia buvo visuomenės reakcija...