Kaip smurtas tampa norma?

Užburtas ratas

Smurtas šeimos aplinkoje - tam tikras elgesio ciklas, kurio metu pagrindinis smurtautojo tikslas yra pademonstruoti jėgą ir galią silpnesnio asmens atžvilgiu. „Nei auka, nei agresoriumi nėra gimstama“, - teigia Mykolo Romerio universiteto psichologijos mokslų docentė Laima Ruibytė.

Tai iš kur atsiranda smurtautojai? Specialistai vienbalsiai tvirtina: agresijos pirmtakas - tėvų šeima. Smurtaujančioje šeimoje vaikai išgyvena prieštaringus jausmus savo tėvams. Tėvai kartu yra ir artimiausi žmonės, kuriems jaučia meilę, ir priešai, kurių bijoma ir kuriems jaučiamas priešiškumas.

Vaikystėje smurtą patyręs vaikas vėliau pats ima tapatintis su smurtautoju ir taip sprendžia problemas. „Jei vaikai ir nepatiria tiesioginio smurto, tai jie būna smurto liudininkai. Stebėdamas vieno iš tėvų prievartą kito atžvilgiu, vaikas išmoksta agresyvaus elgesio ir nelygiateisiškumo šeimoje“, - teigia psichologijos specialistė L.Ruibytė.

Jai antrina ir žinomiausias Lietuvoje šeimos psichologijos, šeimos psichoterapijos specialistas Gediminas Navaitis: „Kalbėdami apie smurtautojus, mes turėtume skirti sąlygiškai labai nedidelę grupę žmonių, kuriems smurtas teikia malonumą, ir daug didesnę smurtautojų grupę, kuriems smurtas nėra malonumo šaltinis, bet smurtaujama todėl, kad žmonės nėra įvaldę kitų problemos sprendimo būdų. Turėtume geriau suprasti, iš kur visa tai ateina. O tai daugeliu atvejų ateina iš vaikystės patirties, iš šeimos.“

Klaidingi įsitikinimai

Smurtas ir žiaurus elgesys su artimaisiais dažnam lietuviui asocijuojasi su asocialiomis šeimomis, tačiau G.Navaitis neigia šį įsitikinimą: „Klaidinga manyti, kad smurtą šeimoje daugiausia patiria asocialių šeimų, žemesnio socialinio sluoksnio moterys ar vaikai. Tai gali būti įvairių profesijų atstovės: ir mokytojos, ir gydytojos, ir inžinierės ar menininkės, dirbančios ar nedirbančios, vaikus auginančios mamos.“

Kitas gajus visuomenės stereotipas - neva moteris pati išprovokuoja smurtautoją naudoti jėgą prieš ją ar prieš bejėgį vaiką: „Pagalvokime, kodėl namuose išprovokuojamas vyriškis puikiai geba susivaldyti viešumoje pamatęs policininką, - pareigūno smurtautojas juk nepuola. Tai tik labai mėgstamas, tačiau absurdiškas smurtautojų pasiteisinimas.“

Agresija artimoje aplinkoje negrįžtamai pakeičia žmonių gyvenimus - pasikartojantis smurtas vaikystėje suformuoja deformuotą asmenybę. Vaikui, gyvenančiam smurto aplinkoje, iškyla sudėtingas uždavinys - kaip prisitaikyti? „Nuolatinio palaikymo ir meilės aplinkoje augęs vaikas niekada nenorės protestuoti prieš ją, tačiau tie, kurie vaikystėje patiria smurtą, visų pirma stengiasi pabėgti iš tokios aplinkos, protestuoja prieš tėvus ir dar labiau aštrina situaciją“, - teigia psichoterapijos specialistas.

G.Navaitis teigia, kad asmeniui, prieš kurį buvo smurtaujama, sunku siekti savo tikslų, jis jaučiasi nevisavertis: „99,9 proc. tėvų nori, kad vaikas užaugęs būtų sėkmės lydimas, laimingas žmogus. Bet egzistuoja koreliacija: kuo daugiau vaikas mušamas, tuo mažiau laimingu jis užauga. Norite, kad vaikas užaugęs būtų laimingas, - nemuškite. Norite, kad nebūtų laimingas, - muškite jį.“

Jaunimą reikia mokyti gyventi darniai šeimoje

„Vaikai iš šeimos išsineša tam tikrą pavyzdį. Kodėl mes neišsprendžiame šios problemos iš esmės?“ - stebėjosi Klaipėdos universiteto docentė, režisierė, aktorė Virginija Kochanskytė, viena iš akcijos „Moterys prieš smurtą“ dalyvių.

Žymi Lietuvos moteris įsitikinusi - didelę įtaką smurto klestėjimui Lietuvoje daro televizija ir kai kurios žiniasklaidos priemonės: „Jau ne vienus metus televizija mums pirmiausia akcentuoja smurtą - kiekvieną dieną pranešama, kad buvo nuskriausta žmona ar žvėriškai pasielgta su bejėgiu vaiku. Pirmiausia kalbama ne apie tuos, kurie padarė gerus darbus, kurie pagelbėja kitiems žmonėms, o apie tuos, kurie prievartauja, žudo, - mes maudomės žiaurume. Jaunas žmogus kiekvieną dieną mato viešai deklaruojamą smurtą - susidaro įspūdis, kad tai vienintelis įmanomas problemų sprendimo būdas.“

Kita priežastis, kodėl taip sunku susidoroti su smurtu, anot menininkės, yra didelis žmonių egoizmas ir perdėtas individualizmas. Pasak moters, šiuolaikiniam žmogui svarbiausias yra jis pats ir tik jo poreikiai, todėl tokioje šeimoje augęs vaikas tampa nebejautrus kitam žmogui, nesupranta kito išgyvenimų, skausmo.

„Dėl ko man labiausiai šiandien skauda širdį - mes nemokome savo vaikų gyventi šeimoje. Tam tikra dalis vaikų turi laimingai susiklosčiusią vaikystę: tėvelis ir mama myli, gerbia vienas kitą, tampa gražaus vyro ir moters gyvenimo šeimoje pavyzdžiu vaikui. Kita dalis neturi galimybės gauti tokio gyvenimiško pavyzdžio ir iškyla problema - kur to išmokti?“

Žymi moteris įsitikinusi - švietimo sistema turėtų visus vaikus nuo pat mažens mokyti ne tik įprastų disciplinų, bet ir gražių santykių šeimoje. „Didžioji mūsų gyvenimo dalis susideda ne iš matematikos, ne iš literatūros, biologijos ar chemijos žinių, bet ir iš santykių šeimoje. Reikėtų mokyti, kaip vyras ir žmona turėtų ne tik mylėti, gerbti vienas kitą, bet ir aiškinti, kokios jų pareigos, atsakomybės vieno kitam ir vaikams. Tiesa, pokyčių kelias ilgas, nepavyks taip greitai pakeisti visuomenės. Tačiau jei išmokstama kalbėti, kodėl neįmanoma išmokti gražiai gyventi šeimoje?“ - mintimis dalinosi aktorė.

„Didelį dėmesį reikia skirti jaunimui - nuo mažumės ruošti jį šeimos gyvenimui, kuriame bus visko. Taip bus išvengta smurto. O smerkti smurtautojo taip pat nereikėtų. Reikia padėti jam suvokti savo problemą ir įkvėpti vilties pasikeisti. Manau, kad žiaurumą reikia gydyti gerumu, - juo galima daug ką pakeisti“, - svarsto V.Kochanskytė.