Kai tampame tėvais savo tėvams...

"Mano mamai 78-eri, - pasakoja 53 metų Margarita. - Ji gyvena viena ir iki šiol buvo labai aktyvi. O pastaruoju metu ėmė silpnėti, ir dabar be kitų pagalbos neapsieina. Matyti ją tokią bejėgę, girdėti virpantį balsą skaudu iki ašarų. Man net mintis nekyla numoti į ją ranka, bet būdama pas ją noriu greičiau grįžti į savo namus. Todėl jaučiu kaltę...Juk aš ją labai myliu."

Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai mūsų tėvai tampa priklausomi nuo mūsų. Tai naujas ir sudėtingas etapas jų ir mūsų gyvenime. Jis gali ateiti netikėtai, jeigu kuris nors iš tėvų suserga. Arba palaipsniui - kai metai po metų silpnėja jų atmintis, siaurėja interesai, pamažu senka jėgos. Abiem atvejais mes priversti prisiimti pagalbininko vaidmenį, o jam dažniausiai nesame pasirengę.

"Kad ir kokio būtume amžiaus ir savarankiškumo laipsnio, vis tiek tėvai mums lieka tėvai, - sako psichoterapeutas Viktoras Kaganas. - Mumyse gyvena stiprus vidinis lūkestis (paprastai jis nesąmoningas), kad turime tylią prieplauką, kur mama ar tėtis visada mus išklausys, supras, paduos lėkštę sriubos... Ir tai, kad tėvai iš stiprios mūsų gyvenimo figūros virsta silpna, sukrečia. Iš esmės mes virstame našlaičiais turėdami dar gyvus tėvus."

Mūsų vidinis vaikas gali įvairiai reaguoti į šiuos pokyčius. Tai priklauso nuo nuostatos, kurią suformulavo patys tėvai. Kai savo šeimoje žmogus nuo mažumės girdi, kad privalės pasirūpinti savo senais tėvais, ši mintis jam tampa natūrali, tačiau vis tiek pati būtinybė gali kelti susierzinimą.

Kai kuriose šeimose senėjimo tema apskritai nekalbama. Į žmogaus sąmonę nepatenka idėja, kad tėvai gali senti, ir kai tai vyksta, suaugęs vaikas gali ignoruoti naujas aplinkybes. Arba negatyviai (ir netgi agresyviai) priimti motinos ar tėvo silpnumą, tarsi jie patys dėl to būtų kalti. Todėl labai svarbu, kad tėvai, dar būdami pajėgūs, aptartų su vaikais neišvengiamą senatvės artėjimą, tačiau ne režimu "tu privalai!", o tik pasakydami savo pageidavimus. Nepamirškime, kad ir vaikai susidurs su tokia pačia situacija, kai sulauks penkiasdešimties - o tai krizės, ir dažnai skausmingos, metas, kai padaromos tam tikros gyvenimiškos išvados.

Tėvų senatvė mums primena, kas neišvengiamai laukia mūsų pačių, o su šia mintimi mes ne visada norime sutikti.

Prieštaringi jausmai

Švelnumas, neapykanta, atjauta, atstūmimas... Suaugęs žmogus, kuris globoja savo tėvus, jaučia stiprius prieštaringus jausmus. Šis ambivalentiškumas yra kankinamas. Kad jo atsikratytume, mes stengiamės tapti idealiais globėjais, vykdančiais kiekvieną tėvų užgaidą.

Skaudu ir baisu matyti, kad tas, kuris buvo mūsų gyvenime visada, rengiasi jį palikti. Kartais ši baimė slepiasi už susierzinimo: "Nedrįsk taip greitai senti, man baisu! Aš nenoriu likti vyriausia, pirmąja eilėje į "ten" - taip nesąžininga, juk tu visada buvai vyriausia!"

Galbūt šitaip mes bandome išsaugoti iliuziją, jog viską gyvenime galime kontroliuoti: "Jeigu aš idealiai rūpinsiuosi tėvais, tai sustabdysiu laiką..."

Vyksta tai, ką V. Kaganas apibūdina kaip dviejų tėviškų pozicijų susidūrimą: "Aš tampu tėvu savo tėvams, prisiimu atsakomybę už juos - o jie savosios dar neatidavė. Maža to - jie nenori jos prarasti. Jiems tai gyvenimo patvirtinimas. Kai tėvais rūpinamės per daug, mes tarsi pašaliname juos iš žaidimų aikštelės." Būtent todėl pasiramščiuodami lazda senukai patys žingsniuoja į parduotuvę.

Būna, kad tėvai jau nebesugeba ne tik išeiti iš namų, bet ir apsirengti, išsimaudyti. Tai ypač sudėtinga situacija.

"Gimdytojo kūnas yra tabu, - sako psichoanalitikė Catherine Bergeret-Amselek. - Nedera sūnui prausti motinos, o dukrai - tėvo: šios situacijos pernelyg giliai paliečia incesto draudimą."

Neatpažįstamai pasikeitęs kūnas, nesugebėjimas savarankiškai nusiprausti ir apsirengti seną žmogų slegia, nes žemina jo orumą.

Kaip elgtis tokioje situacijoje? C. B. Amselek pataria: "Geriausiai būtų patikėti šią užduotį profesionalams, taip bus parodyta pagarba intymiam senolių pasauliui."

Susitarti dėl išlaidų

Vaistai, gydytojų vizitai, slaugės - suaugusiems vaikams tenka dažnokai atverti piniginę rūpinantis senais tėvais. Tarp brolių ir seserų dažnai kyla ginčai, kaip pasidalinti šias išlaidas tarpusavyje. Tuo tarpu patys tėvai praranda pinigų vertės suvokimą ir demonstruoja savo dosnumą vienam vaikui kito sąskaita...

Pinigai dažnai įskelia šeimyninį konfliktą. "Organizuokite šeimyninį pasitarimą, - pataria psichoanalitikė C. B. Amselek. - Kartu atvirai aptarkite visus finansinius tėvų priežiūros klausimus. Tai padės išvengti nutylėtų nuoskaudų."

Kiekvieno vaiko vaidmuo skirtingas

Jeigu šeimoje du ar keletas vaikų, vienas iš jų jaučiasi šioje situacijoje laisviau. Dažniausiai tai auklėjimo rezultatas. Paglostyti senukui ranką, apkabinti, prisiglausti prie skruosto gali tas, kuris pats vaikystėje patyrė tėvų švelnumą. Turi reikšmės ir temperamentas. Toje pačioje šeimoje kažkuris iš vaikų yra linkęs išreikšti jausmus prisiliesdamas, kitas - žodžiais, trečias - slepia emocijas ir verčiau atlieka konkrečią užduotį. Kiekvienas vaidina savo vaidmenį.

Yra tūkstantis ir vienas būdas išreikšti prisirišimą prie tėvų. O jis priklauso nuo ryšio, kuris klostėsi tarp mūsų metai iš metų.

"Mes nugyvename su tėvais gyvenimą. Santykiuose susikaupia ir to, kas gali mus trikdyti, kai imamės globoti senus tėvus", - sako psichoterapeutas V. Kaganas. Todėl nereikia, anot jo, įsižeisti ant tų brolių ir seserų, kurie dėl tėvų daro mažiau arba ne taip gerai kaip mes. Tai reikštų neigti, jog esame skirtingi. Brolio ir sesers - kita istorija, ir jie gali, pavyzdžiui, labiau bijoti mirties nei mes.

Retai kada visi vaikai vienodai rūpinasi tėvais - svarbiausio pagalbininko vaidmens paprastai imasi vienas. Dažniausiai tai dukra, gyvenanti kartu arba netoli tėvų. Dažnai ji skundžiasi, ir ne be pagrindo, kad ši našta atima daug jėgų ir blogina sveikatą. Tai skamba kaip tiesioginis arba paslėptas priekaištas kitiems broliams bei seserims. "Tai tavo pasirinkimas!" - atsako šie.

Svarbu suvokti šią realybę ir pakeisti "Aš turiu" į "Aš noriu". Galbūt tikrai būtent aš labiau susijusi su motina (tėvu) arba labiau nuo jos priklausomas nei kiti vaikai? Kai vienas iš vaikų nustoja kaltinti kitus ir tiesiog kviečia juos pasidalinti rūpinimusi tėvais, įtampa nuslūgsta ir broliai bei seserys pradeda realiai vieni kitiems padėti.

Labai apmaudu tam, kuris padeda labiausiai, gali būti ir dėl senukų reakcijų, kurios prikelia pamirštą vaikų tarpusavio konkurenciją. Tai, kad dukra valo, gamina, skalbia ir maitina, senukai gali suvokti kaip savaime suprantamą dalyką, o štai sūnaus vizitas kartą per pusmetį su saldainių dėžute sukelia didžiausią džiūgavimą.

Tokia neteisybė skaudina. Tačiau verta į tai pažvelgti iš kitos pusės. "Tai tas pats "sekmadieninio tėčio" efektas: jis retai lanko vaiką, ir tėvas jam tampa švente. O motina yra kasdienybė. Ji bara, auklėja, draudžia... Bet būtent tie, su kuriais bendraujame nuolat, o ne epizodiškai, tie, ant kurių dažnai pykstame, mums tampa patys artimiausi, o tarpusavio santykiai praturtina abi puses."

Kodėl suaugę vaikai elgiasi skirtingai, gali būti daug priežasčių. Vieni bando sureguliuoti savo senas sąskaitas su tėvais, jeigu nesugebėjo padaryti to anksčiau. (Tai beprasmiška: dabartiniai mama ir tėvas - jau kiti žmonės negu mama ir tėtis iš mūsų vaikystės.) Kitas bando dar gauti vaikystėje trūkusios meilės - dabar, kai tėvai tapo priklausomi nuo jo. Trečio elgesį diktuoja pareiga. Kartais tėvai visu tuo manipuliuoja sukeldami vaikams kaltės jausmą. Tačiau ne kaltės jausmas, o meilė - geriausia varomoji jėga šiomis aplinkybėmis. Juk mūsų tikslas ne susikurti savo pačių gerą įvaizdį, o padėti tėvams sunkiame jų gyvenimo etape.

Sustiprinti ryšius

Noras atkurti santykius, artimųjų spaudimas, pareigos jausmas ir meilė, - kad ir kokie būtų mūsų motyvai, neturėtume aukoti savo profesinio, asmeninio ir šeimyninio gyvenimo. Ilgai užsitęsęs stresas gali neigiamai paveikti sveikatą.

Psichoterapeutas Olivieris de Ladoucette pažymi, kad, tarkime, Alzheimerio liga, kuria suserga vienas iš tėvų, išveda iš pusiausvyros visą šeimą. "Labiausiai kenčia tas, kuris padeda daugiausiai - jis dažnai serga psichosomatinėmis ligomis, - sako jis. - Ypač didelė našta tenka dukroms, kurios plėšosi tarp darbo, savo šeimos ir tėvų. Čia reikia nustatyti prioritetus. Pirmoje vietoje, mano manymu, turi būti sava šeima, vaikai. Nesakau, kad reikia palikti senukus likimo valiai, tačiau priimti kitų žmonių pagalbą, taip pat ir profesionalų - būtina."

Šis mūsų gyvenimo etapas atneša mums ne tik rūpesčių, jis gali tapti ir džiaugsmo bei atradimų šaltiniu. Mums neišvengiamai kyla egzistenciniai klausimai, nuo kurių anksčiau bėgome.

"Senatvė - tokia pati paslaptis kaip vaikystė, gimimas arba mirtis. Prisiliesti prie tų dalykų nėra lengva, tačiau bendravimas su tėvais paskutiniais jų gyvenimo metais - tai galimybė sužinoti apie save ir tėvų gyvenimą kai ką naujo ir tapti paslapties saugotoju. Pagaliau tai galimybė išsilaisvinti iš vaikiškos baimės, kad "mama paliks", ir pažvelgti į veidą amžinajai pasaulio tvarkai bei ją priimti."

Šis etapas taip pat gali tapti pretekstu susitaikyti su broliais ir seserimis, jeigu sugebame būti vieningi išbandymų metu. Mes galime kai ką pakeisti ir pataisyti savo santykiuose su tėvais, jei su jais yra susiklostęs tam tikras santykių stilius, kuris nedžiugina. Ir mes, ir jie retai iki šiol susimąstėme, kaip tai pataisyti, o kai tėvai pasiekia garbingą amžių, jiems prireikia iš naujo įvertinti santykius su mumis. Ir mes gauname šansą.

Dovanų metas

Taip šį etapą vadina psichoterapeutas V. Koganas: "Kai aš sėdėjau šalia tėvo intensyviosios terapijos palatoje, kurioje jis praleido paskutinius savo tris mėnesius, tarp mūsų atsirado toks kontaktas, kokio nebuvo niekada. Manau, kad tai yra tokia karti laimė - artimo žmogaus palydėjimas jo saulėlydžio kelyje. Svarbiausia, ko jiems iš mūsų reikia, - tai palaikymas, buvimas šalia, supratimas ir šiluma. Ir mums patiems tai daug duoda. Juo daugiau, kuo jie bejėgiškesni. Mes susitaikome savyje su tuo, ko nepriimdavome anksčiau, geriau save suprantame, atveriame geresniąją savęs dalį. Tai labai svarbu mūsų gyvenimui, kuris bus paskui, po jų."