Jūrininko žmona: "Sunku ir atskirai, ir kartu"

29-erių šiau­lie­tė So­fi­ja (tik­ra­sis var­das re­dak­ci­jai ži­no­mas) jau še­še­rius me­tus yra iš­te­kė­ju­si už jū­ri­nin­ko. Po­ra au­gi­na pus­penk­tų sū­ne­lį. Da­bar ji tik šyp­so­si, iš­gir­du­si klau­si­mą „Kaip tu ga­li taip gy­ven­ti: vy­ras – jū­ro­je, vai­kas ir na­mai – tik ant ta­vo pe­čių?“ Ji ne­si­jau­čia iš­skir­ti­nė dėl to, kad tik po tri­jų mė­ne­sių vy­ras grįž­ta na­mo iš dar­bo. Kol kas ap­gai­les­tau­ja dėl vie­no - ne­ga­li pla­nuo­ti ant­ro vai­ke­lio.

Mo­kyk­los mei­lė bai­gė­si ves­tu­vė­mis

So­fi­ja su bū­si­muo­ju vy­ru su­si­ti­ko mo­kyk­lo­je. De­šim­to­je kla­sė­je bend­rak­la­siai pra­dė­jo drau­gau­ti. Pir­mas rim­tas iš­ban­dy­mas jųd­vie­jų san­ty­kių lau­kė jau ne­tru­kus: de­šim­tą kla­sę bai­gęs vai­ki­nas iš­vy­ko mo­ky­tis į už­sie­nį. Sa­vo atei­ties neį­si­vaiz­da­vo be jū­ros. So­fi­ja ir da­bar tarp mo­kyk­li­nių są­siu­vi­nių ne­sun­kiai ras­tų ke­le­tą, iš­mar­gin­tų jo pieš­tais lai­vais.

San­ty­kiai ne­nut­rū­ko. Po­ra vis ras­da­vo bū­dų ir pro­gų su­si­tik­ti. Ga­liau­siai vai­ki­no sva­jo­nė ėmė pil­dy­tis – jis sve­tur įsto­jo į aukš­tą­ją jū­ri­nin­kų mo­kyk­lą. So­fi­ja taip pat pa­li­ko Šiau­lius, iš­vy­ko į tą pa­čią vals­ty­bę, kaip jos my­li­ma­sis, bet ne tą pa­tį mies­tą. Gy­ven­ti kar­tu ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės.

Ke­li me­tai pra­bė­go ne­ju­čio­mis. Jis gi­li­no ži­nias apie plau­kio­ji­mą po­van­de­ni­niais lai­vais. Ji stu­di­ja­vo psi­cho­lo­gi­ją. Tai, kas ne­tru­kus įvy­ko, bu­vo ne­ti­kė­tai įti­kė­ti­na: bū­si­ma­sis jū­ri­nin­kas su­si­grą­ži­no mo­kyk­los lai­kų mei­lę. Jie­du pa­ga­liau ap­si­gy­ve­no drau­ge, ne­tru­kus su­si­tuo­kė.

Iš­mok­ti lauk­ti – neį­ma­no­ma

So­fi­jos tė­tis – bu­vęs ka­ro la­kū­nas, to­dėl kant­riai vy­ro na­muo­se lau­kian­čios ma­mos pa­vyz­dys – jai vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo pui­kiai ma­to­mas.

„Gal to­dėl ne­dve­jo­da­ma su­ti­kau te­kė­ti už jū­ri­nin­ko. Jau bu­vau pa­si­ruo­šu­si jo lauk­ti. Ne­ma­nau, kad šių da­ly­kų ga­li­ma iš­mok­ti: ar­ba esi tam pa­si­ruo­šęs, ar­ba ne. Ma­čiau ne vie­ne­rias sky­ry­bas dėl to, kad ro­man­tiš­kų is­to­ri­jų pri­si­skai­čiu­sios ir už jū­ri­nin­kų iš­te­kė­ju­sios jau­nos mer­gi­nos ne­su­vo­kė, kas jų lau­kia“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

So­fi­ja pui­kiai pri­si­me­na pir­mą jųd­vie­jų iš­si­sky­ri­mą. Ta­da bū­si­ma­sis vy­ras iš­plau­kė į jū­rą. Tai bu­vo du mė­ne­sius tru­kę mo­ky­mai. „Bjau­ri, – vie­nu žo­džiu tuo­me­ti­nę sa­vi­jau­tą api­bū­di­na mo­te­ris, – Ne­ra­dau sau vie­tos.“

Ta­čiau šie jos jaus­mai sky­rė­si nuo emo­ci­jų, ku­rias iš­gy­ve­no, kai vy­ras pir­mą kar­tą į jū­rą po­van­de­ni­niu lai­vu trims mė­ne­siams iš­plau­kė, kaip vi­sa­ver­tis ko­man­dos na­rys. „Aną kar­tą gai­lė­jau­si sa­vęs, ant­rą­kart vi­sas sa­vo min­tis su­tel­kiau į jį. Sun­kiau­sia bu­vo sa­ve įti­kin­ti, kad jam vis­kas bus ge­rai ir jis grįš na­mo svei­kas. Pir­mą­ją sa­vai­tę ma­ne iš ai­mės krė­tė dre­bu­lys“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

Kas pa­dė­jo ne­pa­lūž­ti? „Ki­tų jū­ri­nin­kų žmo­nos“, – at­sa­ko So­fi­ja. Jos jai pa­ta­rė nu­kreip­ti min­tis ki­tur – dau­giau gal­vo­ti apie sū­nų, daž­niau ir dau­giau bend­rau­ti su ki­tais žmo­nė­mis.

„Su­si­pa­ži­nau su sa­vo kie­mo jau­no­mis ma­mo­mis. Daug bend­ra­vo­me, kal­bė­jo­mės apie vai­kus. Na­muo­se pra­dė­jau da­ry­ti re­mon­tą. Kol vi­sa tai da­riau, vy­ras ir grį­žo“, – sėk­min­go lau­ki­mo re­cep­tą at­ra­do bu­vu­si šiau­lie­tė.

Pa­vy­dui ke­lio į šei­mą nė­ra

Vė­liau iš­tver­ti iš­si­sky­ri­mą su vy­ru mo­te­riai se­kė­si jau leng­viau: „Iš­mo­kau gal­vo­ti tik apie ge­rus da­ly­kus – įsi­vaiz­duo­da­vau, kaip abu su sū­ne­liu džiaug­si­mės, kai jis grįš, ką vi­si kar­tu veik­si­me. Nuo­lat sau kar­to­jau, kad jis svei­kas, kad jam vis­kas ge­rai, kad grįš ku­pi­nas įdo­mių nau­jų įspū­džių.“

Net­ru­kus So­fi­ja pa­ste­bė­jo, kad vis­kas jos gy­ve­ni­me ir klos­to­si taip, kaip ji sa­ve „pro­gra­muo­ja“. „Ypač eu­fo­riš­ka bū­na pir­mo­ji die­na po il­go iš­si­sky­ri­mo. Ta­da vis­kas tie­siog idea­lu“, – lai­min­ga šyp­so­si.

So­fi­ja sa­ko, kad jai la­biau­siai pa­tik­tų, kad vy­ras bū­tų mė­ne­sį jū­ro­je ir tris mė­ne­sius na­muo­se, o ne at­virkš­čiai. Ta­čiau pyk­čiai šei­mo­je pra­si­de­da bū­tent jam il­ges­nį lai­ką pa­bu­vus na­muo­se.

„Ma­tyt, esa­me pri­pra­tę prie iš­si­sky­ri­mų ir ki­to­kio gy­ve­ni­mo ne­beį­si­vaiz­duo­ja­me. Kar­tą rim­to bar­nio me­tu vy­ras pa­siū­lė, kad ga­lė­tų ne­be­bū­ti jū­ri­nin­ku. Abu rim­tai ėmė­me svars­ty­ti – ką jis ga­lė­tų dirb­ti. Ogi nie­ko, nes nie­ko ki­to do­rai ne­mo­ka. Juk ne tam žmo­gus sie­kė sa­vo sva­jo­nės, kad jos at­si­ža­dė­tų“, – pri­si­me­na dve­jo­nes.

Ar šių gin­čų prie­žas­tis ne­bū­na pa­vy­das? „Aš ne­tu­riu ko pa­vy­dė­ti, nes vy­ras plau­kio­ja po­van­de­ni­niu lai­vu ir į kran­tą iš­li­pa tik grį­žęs na­mo. Jam pa­vy­du­liau­ti pa­grin­do taip pat ne­duo­du. Tai – ne­di­de­lio mies­te­lio, ku­ria­me gy­ve­na­me spe­ci­fi­ka: su­gal­vo­ja ko­kia žmo­na nuei­ti „į kai­rę“, jau ki­tą die­ną ją vi­sas mies­te­lis ap­kal­ba“, – juo­kia­si.

Prie­kaiš­tai vy­rui – ne dėl pi­ni­gų

So­fi­ja ne­sle­pia, kad il­gas vy­ro lau­ki­mas su­trum­pė­jo jai pra­dė­jus dirb­ti. „Da­bar tu­riu ma­žiau lais­vo lai­ko gal­vo­ti apie ma­ne ne­ra­mi­nan­čius da­ly­kus, at­si­ra­do dau­giau nau­jų pa­žįs­ta­mų, su ku­riais su­si­tik­da­ma po dar­bo taip pat ne­tu­riu lai­ko ne­ri­mui“, – pri­va­lu­mus įžvel­gia mo­te­ris. Ji džiau­gia­si ir ap­lin­ki­nių su­pra­tin­gu­mu: vy­rui ne­sant na­mie, vi­suo­met at­si­ran­da ga­lin­čių ir no­rin­čių pa­dė­ti jai at­lik­ti „ne­mo­te­riš­kus“ dar­bus.

Gal pa­čios dar­bas su­tei­kė ir anks­čiau ne­tu­rė­tą fi­nan­si­nę ne­prik­lau­so­my­bę nuo vy­ro? „Nors iki šiol gy­ve­no­me tik iš vy­ro al­gos, nie­kuo­met ne­si­jau­čiau nuo jo pri­klau­so­ma. Taip yra daž­no­je jū­ri­nin­ko ar ka­riš­kio šei­mo­je: vy­ras grįž­ta na­mo, ati­duo­da vi­sus už­dirb­tus pi­ni­gus ir at­gal į jū­rą ar tar­ny­bą. Dėl fi­nan­sų mu­du ne­si­gin­či­jo­me. Ko­kiai gi mo­te­riai ne­pa­tiks tvar­ky­ti šei­mos biu­dže­tą sa­vo nuo­žiū­ra“, – šyp­te­li mo­te­ris.

Ji ne­sle­pia pa­sta­ruo­ju me­tu vy­rui prie­kaiš­tau­jan­ti ne dėl pi­ni­gų, o dėl žy­miai as­me­niš­kes­nių da­ly­kų. „Vi­suo­met kal­bė­jo­me apie tai, kad no­ri­me dvie­jų vai­kų. Ta­čiau dėl vy­ro dar­bo ant­ro vai­ko pla­nuo­ti neį­ma­no­ma. Ar­ba jis jū­ro­je, ar­ba vėl mo­ko­si – ke­lia kva­li­fi­ka­ci­ją“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. Bet ti­ki­si, kad iki pir­ma­gi­mis pra­dės lan­ky­ti mo­kyk­lą, šei­ma pa­gau­sės.

„Bū­tų sma­gu, kad vy­ras tą­dien bū­tų ša­lia, nes gi­mu­sį sū­nų pa­ma­tė tik ki­tą die­ną“, – vi­lia­si mo­te­ris.

PSI­CHO­LO­GĖS KO­MEN­TA­RAS

Ar at­stu­mas po­ras iš­ski­ria ar su­jun­gia?

Šis klau­si­mas iš­ky­la ne tik jū­ri­nin­kų, bet ir to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jų, emig­ran­tų šei­mo­se. Į jį Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės psi­cho­lo­gė Eg­lė Ža­ro­nai­tie­nė vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti ne­si­ry­žo:

– Ži­no­ma, ge­riau­sia, kai po­ra tu­ri eko­no­mi­nę ir dva­si­nę ga­li­my­bę gy­ven­ti kar­tu, tik ta­da įgy­ja­ma bend­ra pa­tir­tis, rei­ka­lin­ga, kad ji nei­šir­tų. Daug leng­viau iš­si­sky­ri­mą iš­gy­ve­na žmo­nės, ku­rie yra gy­ve­nę kar­tu, drau­ge „su­val­gę pū­dą drus­kos“, jau tu­rin­tys paau­gu­sių vai­kų. Su­dė­tin­giau tiems, ku­rių bend­ro gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mas – trum­pas ar­ba jo iš vi­so nė­ra, jei tu­ri ma­ža­me­čių vai­kų.

Ar at­stu­mas po­rą iš­skirs, ar dar la­biau suar­tins, ne­prik­lau­so nuo iš­si­sky­ri­mų daž­nu­mo ir lai­ko, kiek šie trun­ka. Vis­kas pri­klau­so nuo po­ros tar­pu­sa­vio ry­šio stip­ru­mo ir kiek­vie­no jos na­rio, kaip as­me­ny­bės, bran­du­mo.

Iš­sis­ky­ri­mą leng­viau pa­kel­ti bran­džioms, stip­rioms as­me­ny­bėms. Kal­bė­da­ma apie bran­dą šiuo at­ve­ju ne­tu­riu ome­ny­je am­žiaus. Ir jau­nas žmo­gus ga­li bū­ti bran­di as­me­ny­bė, tu­rin­ti stip­rų at­sa­ko­my­bės jaus­mą ne tik už sa­ve, bet ir ap­lin­ki­nius.

La­bai svar­bus – iš­ti­ki­my­bės klau­si­mas. Vy­rau­ja net sa­vo­tiš­kas ste­reo­ti­pas: iš­va­žiuo­ja vy­ras, reiš­kia bus neiš­ti­ki­mas. Ta­čiau taip ga­li gal­vo­ti tik ne­bran­di as­me­ny­bė, tu­rin­ti sa­vi­ver­tės pro­ble­mų, net mė­gi­nan­ti kont­ro­liuo­ti ant­rą­ją pu­sę per at­stu­mą. To­kia kont­ro­lė daž­niau­siai ne­pa­si­tei­si­na.

Bus ar ne­bus žmo­gus iš­ti­ki­mas taip pat pri­klau­so nuo jo, kaip as­me­ny­bės stip­ru­mo, po­ros tar­pu­sa­vio ry­šių glau­du­mo, mo­ra­li­nių ver­ty­bių. Neiš­ti­ki­my­bės bū­na ir tarp kar­tu nuo­lat gy­ve­nan­čių po­rų. Tai, kad žmo­gus iš­va­žiuo­ja, nė­ra kri­te­ri­jus, kad jis bus neiš­ti­ki­mas. Ži­no­ma, bū­nant to­li nuo na­mų, lais­vam nuo šei­mos ir įsi­pa­rei­go­ji­mų, at­si­tik­ti­nių si­tua­ci­jų „nu­klys­ti į kai­rę“ ti­ki­my­bė yra di­des­nė.

Dar vie­nas sun­ku­mas grįž­tan­čia­jam na­mo – neiš­ven­gia­mas su­sve­ti­mė­ji­mo jaus­mas.

Šei­mo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės bū­na pa­si­skirs­tę pa­rei­go­mis, yra pra­tę prie tar­pu­sa­vio trin­ties ir pa­na­šių da­ly­kų. Grį­žęs žmo­gus na­muo­se iš pra­džių jau­čia­si kaip sve­čias. Kai įei­na į įpras­ta rit­mą, ne­re­tai pra­si­de­da ne­su­ta­ri­mai su na­miš­kiais, tu­rin­čiais sa­vo tai­syk­lių, ku­rias at­vy­ku­sy­sis ne­re­tai no­ri ko­re­guo­ti sa­vo­sio­mis. Di­džiu­lė už­duo­tis ir grįž­tan­čiam ir jo lau­kian­tiems, kad jis ne­lik­tų nuo­la­ti­niu sve­čiu sa­vo šei­mo­je, nea­ti­tol­tų.

Po il­ges­nio lai­ko tar­po grį­žęs na­mo tė­tis ne­re­tai le­pi­na vai­kus. Šie mai­nais pra­de­da per­ne­lyg idea­li­zuo­ti tė­vą, ma­mai bū­na sun­ku su­grą­žin­ti vai­kus į kas­die­nio gy­ve­ni­mo rit­mą, tė­čiui iš­vy­kus. Tai­gi, vy­ras tu­rė­tų ne tik le­pin­ti, bet ir auk­lė­ti, nors, ži­no­ma, jam tai la­bai sun­ku pa­da­ry­ti, nes vai­kų bū­na pa­siil­gęs.

Iš­sis­ky­ri­mas po­rai – san­ty­kių iš­ban­dy­mas, sa­vo­tiš­kas lak­mu­so po­pie­rė­lis, pa­de­dan­tis įver­tin­ti jų san­ty­kių stip­ru­mą. Jei po­ra yra dar­ni, ji per at­stu­mą nei­širs. Jau bū­da­mi kar­tu iš­gy­ve­nan­tys san­ty­kių kri­zę par­tne­riai at­stu­mu mė­gi­nan­tys tai­sy­ti pa­dė­tį, kri­zę tik pa­gi­lins.

Parengta pagal "Šiaulių kraštą"