Istorikas: "Draudimais ritualų neištrinsi"

Šia tema pasikalbėjome su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju, istoriku daktaru Vytautu Jokubausku.

Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m., tačiau jo minėjimas, taip pat ir Klaipėdoje, įgauna vis didesnį mastą. Kaip manote kodėl?

Nežinau, ar daugėja minėjimo dalyvių, nemačiau, senokai buvau tokiame renginyje. Gali būti įvairūs aspektai, šiemet susirinko daugiau žmonių, matyt, ir dėl gero oro - pernai, regis, pylė kaip iš kibiro...

Akivaizdu, kad gegužės 9-osios šventimas sukelia tam tikrą trintį tarp piliečių, tarp klaipėdiečių. Karo rezultatus, jų padarinius vertiname skirtingai. Vieni teigia, kad, žvelgiant į istoriją, nėra čia ką švęsti, o daliai žmonių ši šventė - svarbiausia iš visų. Kaip susitarti?

Klausimas, švęsti ar nešvęsti šią dieną ir kaip reaguoti į švenčiančiuosius, sudėtingas. Pradėkime nuo to, kad žmonėms patinka skirtingos šventės. Vieni labiau švenčia Velykas ir Kalėdas, kiti - Pergalės dieną. Mums gali nepatikti, kad kaimynas per garsiai žiūri televizorių, bet jis - kaimynas, su juo mums reikia kaip nors susitarti ir sugyventi.

Antrojo pasaulinio karo rezultatai buvo tokie, kokie buvo, jis baigėsi taip, kaip baigėsi. Faktas įvykęs.

O dėl šventimo... Ar Lietuvos valstybė per tris dešimtmečius pasiūlė kokią nors alternatyvą? Europoje karo baigtis minima gegužės 8-ąją. Per tris dešimtmečius ši tradicija pas mus neprigijo. Nepavyko to padaryti. Panašu, kad net nebuvo bandyta.

Faktas, kad mūsų šalyje gyvena daug žmonių, kuriems gegužės 9 diena yra vienintelė proga prisiminti ir pagerbti savo senolius, žuvusius kare. Mes turime tradiciją tai padaryti per Vėlines, lapkričio 1-ąją. Daliai žmonių tokia diena yra gegužės 9-oji.

Nesunku pastebėti, kad šią dieną segimos Georgijaus juostelės vis ryškėja, didėja. Tai Rusijoje platinamas ženklas, turintis mūsų valstybėje neigiamą prasmę. Ar tai galima suprasti kaip provokaciją? Jūsų manymu, tai toleruotina ar, kaip siūlo kai kurie politikai, jau metas stabdyti - uždrausti?

Šv. Jurgio juosta, kaip ir medalis, atsirado Rusijos imperijoje, bet įgavo neigiamą prasmę po įvykių Ukrainoje. Taip, tai Rusijos išplatintas ženklas, kuris, kaip matome, sėkmingai prigijo. Kaip pas mus sėkmingai pritapo visuomenininkų pasiūlyta neužmirštuolė Sausio 13-osios aukoms atminti.

Uždrausti Georgijaus juostelę - tai sukelti konfrontaciją ir nieko nepasiekti. Pabandykime įsivaizduoti, kaip toks draudimas būtų įgyvendinamas gegužės 9 d. minėjimuose. Ir ko galima pasiekti draudimu? Kad nueitų į pogrindį. Dabar žmonės gali laisvai reikštis, ir tai gerai. Galima įvertinti padėtį ir nuotaikas. Klaipėdoje yra 160 000 gyventojų, ir matome, kad vienas ar du tūkstančiai švenčia Pergalės dieną segėdami Georgijaus juosteles.

Draudimais ritualų neištrinsi. Sovietmečiu buvo draudžiama oficialiai švęsti šventas Kalėdas, Velykas, krikštyti vaikus. Ar dėl to labiau pamilome Spalio šventes?! Mes vis tiek šventėme savo šventes, tik pusiau slaptai.

Ką reikėtų daryti, užuot draudus?

Ne drausti bei likviduoti kokią nors nepatinkančią tradiciją ar ritualą reikia, o švietimo ir dialogo su rusakalbių bendruomenėmis. Tai, kas vyksta, yra rezultatas, o turime galvoti, kaip pasiekti kitokio rezultato per planingą, nuoseklų švietimą, ir tada, po kokių 20 metų, turėsime kitokius rezultatus. Čia piliečių konsolidacijos klausimas, valstybinės politikos klausimas, kuriai reikia strateginio valstybinio mąstymo, numatant, kas bus toliau. Dabar vieni perlenkia su Georgijaus juostelėmis, kiti dėl to susierzina, marginalizuojame vieni kitus, o tai niekur neveda.

TAIP Rusijoje švenčiama Pergalės diena vaikų darželyje. Šiomis nuotraukomis daijamasi socialiniame tinkle "Facebook".

Manau, esminis klausimas yra kalbėtis ar nesikalbėti skausmingais, bet opiais klausimais. Ir abi pusės turi žengti po žingsnį.

Klaipėdos krašte po 1945 m.

Pasak istoriko Rubeno Bukavicko, Klaipėdos krašto transformacija prasidėjo dar iki galo jo neokupavus. "1944 m. lapkričio mėnesį jau buvo priimami tam tikri sprendimai dėl Klaipėdos krašto sutvarkymo."* Pirmame teisės akte Pagėgiai kaip apskritis buvo likviduota ir prijungta prie Tauragės apskrities. Kraštą užėmus sovietų kariuomenei, vasario 9 d. išėjo naujas potvarkis, ir nuo 1945 m. vasaros pradėtas radikalus administracinis pertvarkymas. Kraštas, pasak istoriko, buvo transformuotas neatpažįstamai, administracinės ribos sudarkytos. Didžiausias sudarkymas įvyko istorinėje Pagėgių apskrityje - ją išvis tapo sunku atpažinti. Dalis apskrities, pvz., Viešvilė, Smalininkai, perėjo į Jurbarko rajoną, vėliau tapo Kauno apskrities dalimi, kita dalis, pvz., Lauksargiai, buvo atiduota Tauragei etc.

Gyventojai

1944 m. kraštą paliko apie 130 tūkst. gyventojų. Vėliau dalis jų grįžo. "Kai spalio mėnesį buvo pralaužtas frontas, krašte dar buvo apie 60 tūkst. žmonių - jie turėjo skubiai viską mesti ir bėgti. Dalis nespėjo. Kiek jų liko Klaipėdos apskrity? Dokumentuose užfiksuota apie 915 žmonių. Dauparų, Dituvos, Dovilų, Kalotės, Karklininkų, Kretingalės, Plikių, Paškų, Priekulės, Vaidaugų, Vilkyčių, Triušelių ir Sendvario, Kalotės, Vaidaugų, Sendvario valsčiuose praktiškai nebuvo gyventojų. Kiek visame krašte liko senbuvių, duomenys prieštaringi." Dokumentiniai šaltiniai sako, kad krašte liko per 12 000 ūkių. Iš jų 1 400 buvo apgyvendinti - tai sudarė apie 10 proc. visų buvusių ūkių.

"Kol čia nebuvo civilinės valdžios, kraštas buvo kariškių rankose. Gyventojams reikėjo patirti visą karo naštą, fizinį ir dvasinį pažeminimą."

Iki 1950 m. į Klaipėdos kraštą, įvairiais skaičiavimais, grįžo apie 7 000 žmonių. "Repatriacijos principas buvo toks: žmogus turėjo būti arba lietuvis, arba laikomas lietuviu. Kaip nuspręsti Vilniuje sėdintiems komisarams, kas gi yra tie lietuviai? Mano tyrimų rezultatas - įžvelgtas dėsningumas, kuris, ko gero, atsako į klausimą, kas buvo repatrijuojama, kiek ir kodėl. Buvo remiamasi 1925 metų gyventojų surašymu, kuris tuo metu užfiksavo, kad 37 000, arba 26 proc., Klaipėdos krašto gyventojų užsirašė lietuviais." NKVD atliko krašto "valymą", gyventojai buvo kvočiami, kas jie tokie, kur jų giminės, kaimynai. "Buvo apskaičiuota, kad reikia repatrijuoti 27 000 žmonių. Krašte buvo likę apie 6 000 žmonių. Gal buvo likę ir dar daugiau - apie juos mes nieko nežinome. Gal iš čia jie buvo išvežti į Rytus, gal, užėjus čia frontui, tapo pirmosiomis aukomis, gal buvo nužudyti, - mes apie tai nieko nežinome, tai yra tyrimų objektas."

Apgyvendinimas

"Kai 1945 m. pradžioje pradėjo kurtis civilinė valdžia, gyvenimas pradėjo normalizuotis, nebebuvo tokio atviro kariškių smurto, prievartavimų. Lietuva pradėjo rengti planus, kaip šitą kraštą apgyvendinti." Senieji gyventojai pasidarė nereikalingi; kaip sakė vienas naujakurys - "Mes dabar kursime ne Mažąją, o naująją Lietuvą".

Pagal krašto apgyvendinimo planus jau 1945 m. kovo viduryje pradėjo keltis pirmieji civiliai (iki tol į šitą kraštą buvo leidžiama įvažiuoti ir išvažiuoti iš jo tik su leidimais), pavienės šeimos. 1945 m. gegužės mėnesį į Šilutę atsikėlusių naujakurių skaičius jau lenkė krašte likusiųjų ir pirmųjų repatrijuotųjų skaičių. Žmonės noriai apgyveno ūkius arčiau Didžiosios Lietuvos, pvz., Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio. Kintų valsčiuje buvo 3 naujakuriai, Paleičių - 18, Rusnės - 19, - tai tie valsčiai, kurie arčiau tuometinės Rytprūsių sienos, arčiau Kuršių marių.

Metodika

"Minėtas apgyvendinimo planas turėjo tam tikrą metodiką. Mano tyrimas rodo, kad buvo remtasi 1931 m. surašymo duomenimis, pagal kuriuos šiame krašte buvo beveik 14 000 ūkių. Buvo nutarta tuos ūkius paskirstyti ir atitinkamai juos apgyvendinti. Apgyvendinimui skyrė nestambius ūkius, iki 50 ha dydžio. Didesni buvo atiduoti tarybiniams ūkiams, pagalbiniams ūkiams, įvairioms įstaigoms, miškų ūkiams. 8 300 ūkių buvo skirti naujakuriams, 4 146 liko vietiniams gyventojams. Taip buvo užprogramuota, kad daugiau Klaipėdos krašte vietiniai gyventojai neturėtų viršaus. Šitie skaičiai dar kartą parodo, kad jokių kalbų apie tai, kad tikrai čia būtų galėję grįžti ir vadinamieji memelenderiai, neapsisprendę dėl pilietybės, vokiečiai, negalėjo būti, - čia jiems fiziškai nebebuvo vietos."

Planas

"Per 1945 m. birželio-liepos mėnesius buvo planuojama perkelti beveik 10 000 šeimų. Per vieną mėnesį! Ir tas planas beveik buvo įvykdytas. "Beveik" tik todėl, kad tuo metu kilo problema dėl susisiekimo, nes sausumos keliais žmonės bijojo judėti (dėl pokario sumaišties, partizaninio karo), važiavimas traukiniais buvo labai neorganizuotas. 1945 metų birželio mėnesį traukinys iš Vilniaus į Klaipėdą važiuodavo 82 valandas. Iki jam išvažiuojant, dar tekdavo laukti vieną tris paras, nes buvo nenuspėjama, ar jis išvažiuos šiandien, ar poryt."

IDEOLOGIJA. Istorikas Rubenas Bukaveckas paskaitoje "Klaipėdos krašto apgyvendinimas 1945-1960 m." iliustruoja, kaip vokiečiai, besiverždami į Rusijos užimtą Lietuvos teritoriją, žiūrėjo į čia gyvenusius žmones. Kita iliustracija rodo vokiečių žudymo pateisinimą.

"Planai buvo tikslūs, nurodantys apskritis ir keliamų žmonių skaičių. Planą įvykdė Tauragės apskritis. Todėl, kad Pagėgių apskrity vietinių gyventojų išvis nebuvo. Nebuvo konflikto. Žmonės noriai čia kėlėsi. Pagėgių apskritis turi labai plačią sieną su Pagėgių apskritimi, - nereikėjo vagonų, nereikėjo traukinių, žmonės pervažiuodavo su vežimais, buvo patogu šitą kraštą užimti. Kitoms apskritims sekėsi sunkiau."

"Žmonės iš Tauragės miesto buvo pirmųjų naujakurių tarpe - jie tiesiog neturėjo kur gyventi (Lietuvoje karo frontas praėjo gan žiauriai), o čia pat - Lauksargiai, mūriniai didžiuliai namai. Antra priežastis - neramumai Lietuvoje, kilę dėl sovietinės okupacijos: daug Lietuvos vyrų išėjo į miškus kovoti su ginklu rankoje."

Naujakuriai

"1945 m. lapkričio pabaigoje Klaipėdos apskrityje liko 248 tušti ūkiai, Pagėgių apskrityje - beveik 600, Šilutės apskrityje - per 500. Trūko ir vietinių gyventojų, grįžtančių iš Vakarų. Jie nenorėjo čia grįžti ir dėl pažeminimo, bet pagrindinė priežastis - nuniokoti ūkiai. Naujakuriai turėjo pasirinkimo galimybę: vienas atsikėlęs galėjo pasiimti reikalingus langus, kitas - išsilupti jam reikalingas lentas, trečias - stogą... Aprašai rodo, kad iš buvusių sodybų liko statybinių medžiagų kalnai."

"Visą laiką atvykę naujakuriai iš esmės ieškojo priekabių vietinių atžvilgiu. Tie irgi nelikdavo skolingi, bet politinė galia buvo naujakurių pusėje."

1948 m. planingas apgyvendinimas buvo baigtas.

Apie 90 proc. visų į Klaipėdos kraštą atsikėlusių naujakurių, pasak istoriko R. Bukavicko, buvo iš Žemaitijos: tai buvo Kretingos, Tauragės, Telšių ir Raseinių apskričių gyventojai.

"Istoriografijoje dažnai sakoma, kad pokary Klaipėdos krašto gyventojų skaičius persvėrė prieškarinį. Nieko panašaus. Jeigu atskaičiuosime tuos prijungtus valsčius, gausime demografiškai nepalankią situaciją. 1947 m. pabaigoje Klaipėdos krašto teritorijoje buvo tik 52 000 žmonių, Klaipėdos mieste tik 41 000. Prie krašto prijungtoje teritorijoje - 38 000. Sudėję gausime per 90 000. Prieš evakuaciją buvo apie 140 000."

Trėmimas

"Vietiniai prieš karą turėjo kas 20, kas 40 ha - tie iškart pateko į buožinių ūkių sąrašus. Klaipėdos krašte buvo tremta palyginti mažiau, atsakymas paprastas: čia atsikėlė bežemiai kumečiai. Ne tas kontingentas. Tarp ištremtų iš Klaipėdos krašto žmonių tremiami buvo išskirtini vietiniai gyventojai, kurių naujakuriai nelabai mylėjo. Vienas iš pamatinių tremtinių "nusikaltimų" buvo samdomos darbo jėgos naudojimas. Reikėjo 15 ha apdirbti, nusisamdė padėjėjų - kaimynas pranešė. Dokumentai taip pat rodo, kad tarp pačių vietinių irgi įvyko tam tikras lūžis: jie irgi vienas kitą skundė."

Kilmė

"Atsikeliantis žmogus pirmiausiai turėjo įrodyti savo socialinę kilmę, kad yra tikras valstietis, žemės ūkio darbininkas. Vadinamosioms "buožėms" arba neaiškios kilmės gyventojams niekas tokių leidimų nedavė, o "išaiškintieji" netekdavo ūkių, juos išvarydavo, išveždavo į Sibirą. Taigi atvykstantieji turėjo gauti pažymą. Tai buvo "spravkų" era. Be pažymų nieko nebuvo galima daryti."

"Dokumentai rodo, kad atsikeldavo kumečiai. Iš beveik 6 000 atsikėlusių žmonių 97 proc. buvo bežemiai. Jie nieko neturėjo. Didžiosios dalies atsikėlusių žmonių praeitis buvo skurdi, jie nekokį turtą į šitą kraštą su savimi atsinešė. Tai atsispindėjo požiūryje į praeitį, ateitį, į kultūrines vertybes, į kitos kultūros palikimą, polinkyje gyventi tik šia diena..."

* Šaltinis. Citatos - iš istoriko Rubeno Bukavecko paskaitos "Klaipėdos krašto apgyvendinimas 1945-1960 m."