Įspūdžiai iš Malavio: "Dėkodavau Dievui, kad gimiau Lietuvoje"

Nedidelėje Pietų Afrikos valstybėje - Malavyje - daugiau nei pusė vaikų populiacijos gyvena skurde ar žemiau skurdo ribos. Šalyje yra per milijoną našlaičių, ir visi šie vaikai priversti gyventi be suaugusiųjų priežiūros, kadangi ten nėra vaikų globos namų.

Net pusė vaikų mirčių Malavyje yra susijusios su nepakankama, prasta mityba. Maisto trūkumas išlieka bene didžiausia šios šalies problema. Taip pat vienas didžiausių iššūkių - kūdikių bei gimdančių moterų mirtingumas. Šalyje 89 proc. kūdikių miršta dėl trijų paprastų priežasčių - neišnešiotumas, infekcija ir deguonies trūkumas.

MOKSLAS. Dauguma vaikų Malavyje įgauna pradinį išsilavinimą. Deja, pagrindinių mokyklų dauguma kaime gyvenančių jaunuolių neturi galimybės pasiekti pėsčiomis. Asmeninio albumo nuotr.

Savaitę trukusios UNICEF misijos tikslas - iš arti pamatyti, su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys Malavyje, surasti būdą jiems padėti. Aukos bus renkamos specialaus renginio metu rugsėjo 30 dieną.

Šiemet į misiją "Už kiekvieną vaiką" kartu su V. Kochanskyte keliavo ir atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu, dainininkas Donatas Montvydas, kunigas Ričardas Doveika, kurie kiekvienos dienos įspūdžius aprašė dienoraštyje.

"Kelionė šį kartą, regis, truko visą amžinybę. Vilnius-Frankfurtas-Adis Abeba-Lilongvė-Blantairas. Dvidešimt aštuonios valandos be miego. Norėjosi kuo greičiau pasiekti viešbutį, palįsti po dušu ir kristi į lovą. Bet važiuojant iš oro uosto vaizdai pro mašinos langą skaudžiai sugėlė širdį ir visi miegai akimoju išlakstė. Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis būreliais stoviniuojantys šalia kelio - lyg kažko lauktų…" - pirmajame savo dienoraščio įraše rašo V. Kochanskytė.

Vaikai neturi žaislų

Vėliau, praėjus keletui dienų po misijos, aktorė "Vakarų ekspresui" sakė: "Kiekvieną akimirką būdama ten dėkodavau Dievui, kad man dovanojo laimę gimti čia, Lietuvoje."

Anot pašnekovės, skurdas Malavyje tarsi nukelia į akmens amžių. Kaimuose nėra automobilių, kelių, elektros. Daugelis šeimų kasdien pragyvenimui gali skirti vos vieną dolerį. Miestuose situacija kiek geresnė.

Per penkias dienas misijos dalyviams teko aplankyti keletą kaimų, kur bendravo su vietiniais gyventojais, filmavo vaizdo reportažus. V. Kochanskytė prisiminė, jog atvykusius į vieną gyvenvietę misijos dalyvius apspito vaikų, matyt, iš gražiai apsirengusių dėdžių ir tetų besitikinčių dovanų, pulkas.

STOIŠKI. Įdomu, jog nors ir skurdžiai gyvenantys malaviai nesiskundžia, svetimšalių akyse neverkia - tik stoiškai pasakoja apie savo gyvenimą. Asmeninio albumo nuotr.

Vaikai be galo džiaugėsi išdalintais balionais, spalvinimo knygutėmis, pieštukais, muilo burbulais. Saldumynų ar kitokio maisto esą jiems dovanoti draudžiama - išsekęs ar nepratęs prie kitokio maisto organizmas gali jo nepriimti. Pašnekovė apgailestavo, kad šie vaikai neturi žaislų, taip pat nesilanko civilizuotame pasaulyje taip įprastuose laisvalaikio būreliuose.

Daugiausiai misijos dalyviams teko pabendrauti su vaikais ir moterimis, na, o vyrai dieną intensyviai darbuojasi. Namų šeimininkės kasdien turi begalę veiklos: gamina maistą, iš šulinio pumpuoja vandenį, užima vaikus, tvarkosi, iš šiaudų audžia kilimėlius, kuriuos vėliau bando parduoti.

V. Kochanskytės atmintin įstrigo malavė, kuri neseniai neteko kūdikėlio, tačiau dabar ir vėl laukiasi.

"Mes jos klausėme, kiek ji iš viso norėtų turėti vaikų, ir ji atsakė, kad tikisi susilaukti keturių: mergaitės ir trijų berniukų. Anot jos, mergaitės išteka ir išvyksta į kitą kaimą, kitą šeimą. Na, o berniukams nereiktų niekur keliauti - su savo šeimomis įsikurtų čia pat", - įspūdžiais dalinosi V. Kochanskytė.

Valgo viską, ką randa

1964 metais kolonistai - Didžioji Britanija - paliko Malavį, ir nusiaubtas kraštas šiandien po truputį pradeda atsistoti ant kojų. Apmaudu, kad šalis neturi vertingųjų iškasenų, žemė dažniausiai nederlinga - tad ir žemės ūkį vystyti sudėtinga.

"Į neturtingą šalį sunku pritraukti turistų. Valstybė neturi pinigų, užsienio verslininkai čia neinvestuoja, tad kurti patrauklią infrastruktūrą nėra iš ko. Žinoma, čia yra nacionalinių parkų, įspūdingas vaizdas - saulėlydis dykumoje bei vieniši baobabai. Yra ir keletas muziejų, turistų gana pamėgta vieta - ežero pakrantė", - pasakojo pašnekovė.

Kai kurie misijos dalyviai pasigedo ir gyvūnijos. Dykumoje nematė nė vieno žvėrelio. Tačiau V. Kochanskytei kilo mintis: galbūt gyventojai juos suvalgė?

"Prieš mus sėdėjo vaikučių būrelis. Vienas iš jų paėmė nuo žemės šliaužiojančią sraigę, su pagaliuku išskaptavo ir suvalgė. Matėme, kaip jie valgė ir neįprastus, medžio pagaliukus primenančius baltus žiogus. Suprantama, juk nėra ką valgyti - kasdien tik kukurūzų košę", - vaizdingai pasakojo ji.

BAOBABAI. Malavyje augalija labai skurdi. Tačiau pamatyti nepavyko ir gyvūnų. Vis dėlto įspūdį paliko dykuma ir vieniši baobabai. Asmeninio albumo nuotr.

Lietuviai pasigedo ir tradicinių afrikietiškų drabužių, spalvingų moterų.

"Vaizdas tikrai liūdina. Afrikiečiai, anksčiau taip stebinę spalvingais raštais margintais audiniais, dabar nešioja purvinus, nudėvėtus, iš civilizuoto pasaulio atvežtus rūbus. Tikra banalybė..." - apgailestavo aktorė.

Įdomu, jog nors ir skurdžiai gyvenantys malaviai nesiskundžia, svetimšalių akyse neverkia - tik stoiškai pasakoja apie savo gyvenimą.

"Visų šių problemų neišspręs nei UNICEF, nei kitos iniciatyvos. Tai gali padaryti tik pati šalis ir jos gyventojai. Tačiau nieko nedaryti irgi negalima. Juk pagalba suteikia vilties", - mintimis dalinosi pašnekovė.