Gyvūnų gyvenimo istorijos įkvepia

Sugrįžo po dvejų metų

„Vakaro žinių“ žurnalistams atvykus į vilnietės Lilijanos Miškinienės namų kiemą, jame sukiojosi margas šuo, o šalia - smalsi katė. Rodos, tokia draugystė neįmanoma, tačiau L.Miškinienė tikina, jog jos šuo Dingulis ir katė Kisulė - geriausi draugai.

„Ši katė yra laukinė, kai tik pamato, kad mes su augintiniu išeiname į lauką, tuojau pat išlenda iš gėlyno ir pėdina šalia Dingulio“, - teigė ji ir pridūrė, jog dėl šuns jai teko nemažai ašarų išlieti.

„Prieš keletą metų man reikėjo atlikti operaciją, taigi savo šunį nuvežiau pas dukrą į Nemenčinę, jis ten porą dienų pabuvo ir dingo. Ko tik aš nedariau, net pas ekstrasensus ėjau, kad šie pasakytų, kur mano Dingulis. Kai kurie jų sakė, kad mano šunį automobilis partrenkė ir panašiai. Tačiau lygiai po dvejų metų mano šuo sugrįžo į namus. Girdžiu, kažkas loja nesustodamas prie durų, atidarau jas, o ten - mano Dingulis! Stovi galvą nuleidęs, uodegytė vikst vikst. Kaip aš jį pasigriebiau, kaip aš verkiau iš to džiaugsmo. Negalėjau patikėti“, - prisiminė L.Miškinienė.

Pašnekovė teigė, kad net artimi jos bičiuliai negalėjo patikėti, jog augintinis sugrįžo.

„Man sakė, kad gerai jį pačiupinėčiau, esą gal vaiduoklis, - juokėsi L.Miškinienė. - Mano Dingulis yra labai santūrus šuo, net grįžęs po dvejų metų nepuolė į glėbį, o labai santūriai stovėjo prie durų. Toks jau jo būdas.“

Nuovoki katė

Pasak ponios Lilijanos, kaip tik tuo laiku, kai grįžo pradingėlis jos augintinis, iš kažkur atsirado ir minėtoji katė.

„Ji tokia protinga, supranta trumpas frazes, sakau aš jai: eik pažiūrėk, kur mano šuniukas. Ir nulekia kur už kampo ir atsiveda Dingulį“, - meiliai žiūrėdama į savo globotinius kalbėjo L.Miškinienė.

Pasak jos, galbūt ši katė tokia protinga todėl, kad yra benamė.

„Man tiek klausimų dėl jų kyla. Pirmas dalykas, kaip gali katė ir šuo draugauti? Bet jūs patys matote, kaip jie bendrauja. Kitas klausimas - kur tuos dvejus metus buvo mano šuo? Gal kas nors jį buvo priglaudę, būtų įdomu, jei šie žmonės atsilieptų ir papasakotų viską“, - teigė ji.

L.Miškinienė prasitarė, jog savo šunį dar vadina Mokslininku, mat jis visada uostinėja pėdsakus.

„Nors jam jau 15 metų, jis blogai mato ir girdi, energijos netrūksta. Mane visada pagal pėdsakus atranda“, - šypsojosi pašnekovė.

Kolio istorija

L.Miškinienė teigė, jog jos šeimoje visi labai mėgsta gyvūnus, ypač šunis.

„Mano sesuo kartą žiemą važiavo mikroautobusu į Kauną ir laukuose pamatė didelį kolį, kuris iš bado ėdė iš po sniego styrančias smilgas. Sesuo išlipo iš autobuso, nubrido per laukus iki šuns, nuvedė į artimiausią kaimą ir paprašė, kad žmonės jį palaikytų porą dienų. Paskui ji atvažiavo su automobiliu šuns pasiimti. Ir, įsivaizduokit, rado kolį sėdintį Žiežmarių stotelėje. Pasirodo, žmonės čia jį matė sėdintį net tris dienas. Vadinasi, šuo žinojo, kad jo atvažiuos pasiimti. Koliai labai protingi“, - pasakojo ji.

L.Miškinienės sesuo nuvežė šunį į veterinarijos kliniką, čia jam buvo atlikta išvaržos operacija. „Matyt, trūkį gavo miške besistengdamas nusigraužti virvę, kuria buvo pririštas kaip nereikalingas daiktas. Kai kurie žmonės, deja, yra labai žiaurūs su gyvūnais“, - liūdnai kalbėjo ponia Lilijana.

Tačiau po ilgų kančių, patekęs į geras rankas, šis kolis tapo visų džiaugsmu.

„Buvo viso Antakalnio žmonių numylėtinis, juo labiau kad jis itin protingas. Apskritai šunys yra labai ištikimi gyvūnai. Žmonės dažnai galėtų pasimokyti elgesio iš gyvūnų“, - neabejojo L.Miškinienė.