Vieniša epilepsija serganti moteris iškeldinama iš savivaldybės bendrabučio. Dėl 300 litų skolos. Toks teismo sprendimas, kurio nelaimėlė negalėjo apskųsti. Kas toliau? „Pasiimsiu pagalvę ir eisiu miegoti į Savivaldybę“, – sako Renata, atsidūrusi gyvenimo dugne, be jokios pagalbos.
Į pakalnę
Renata (vardas pakeistas – red. past.) – jauna moteris – pasakoja prieš trejus metus gyvenusi Vilniuje. Dirbusi prestižiniame grožio salone. Priemiestyje turėjusi namą. Pasakoja kirpusi ne vieną politiką. Stažavosi Rygoje.
Vieną dieną ją ištiko epilepsijos priepuolis bekerpant klientą. Nesaugu, gali žirklėmis ką nors sužeisti – taip jai paaiškino darbdavys. Kirpyklos durys užsidarė.
Priepuoliai dažnėjo. Kartais užklupdavo gatvėje, ir ji atsigaudavo be rankinės, piniginės ar telefono. Jau po kelių mėnesių pardavė viską, ką turėjo Vilniuje. Kur ištirpo pinigai, moteris nepasakoja.
Grįžo į gimtuosius Šiaulius pas mamą, užauginusią penkis vaikus.
Dar po kelių priepuolių ir gyvenimo viražų – Renata atsidūrė Šiaulių laikinojo apgyvendinimo namuose.
Vėliau atsikraustė į bendrabutį miesto pakraštyje. Prasidėjo nesutarimai su kaimynais. Vienas jų, anot moters, užsimanė užgrobti jos kambariuką. O čia dar skola – 300 litų už nuomą.
Iškeldina už skolą
Jau prieš pusmetį įvykęs teismas, tačiau moteris sako nieko nežinojusi nei apie teismą, nei apie iškeldinimą.
Pasakoja dariusi viską, kad tik jai paliktų stogą virš galvos, tačiau pajamos – vos 125 litai per mėnesį. Rodo dokumentų šūsnis. Paskutinis mokėjimas už bendrabučio nuomą – rugpjūčio mėnesį.
Sudėjus mokesčius už šildymą ir elektrą susidarytų dar per 700 litų. Su šilumos ir elektros tiekėjais ji sako susitarusi – moka skolą dalimis.
Moteris parodo, už ką yra skolinga. Nedidukas kambarys, niekada nematęs remonto. Elektros instaliacija išdegusi.
Moteris nežino, ką darys, kai pasibels antstoliai? O jų artimiausiomis dienomis sulauks, jei pati savo noru neapleis patalpų.
Išeitis – kiti valdiški namai?
Aušra Gailiūnienė, Šiaulių miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus, socialinių paslaugų poskyrio vedėja, žino apie šią moterį.
Renata socialinę paramą pradėjo gauti kone prieš dešimtmetį. Girdėjusi, kad moteriai ne kartą prireikė detoksikacijos, bet ne nuo alkoholio.
Kur dingti Renatai? Vedėja vardija įstaigas: Priklausomybės ligų centras, reabilitacijos centrai, anoniminių alkoholikų draugija...
Kas paims suvargusį žmogų už rankos ir jį nuves reikiamu keliu? Niekas. Tokiems atvejams skyriuje net psichologo nėra.
Meras – bejėgis
Renata prieš porą savaičių susėdo už vieno stalo su miesto meru Justinu Sartausku ir Turto valdymo skyriaus Būsto fondo poskyrio vedėja Odeta Valungevičiene.
Pokalbis nedavė jokių rezultatų. Teismas įvykęs, sprendimas neapskųstas ir įsiteisėjęs. Moteriai pasiūlyta vėl apsigyventi Laikinojo apgyvendinimo namuose.
„Su skolininkais dirbame ištisus metus ir tik tuomet, kai nepavyksta susitarti, imamės kraštutinių priemonių. Per metus tokių atvejų pasitaiko ne vienas“, – tvirtina O. Valungevičienė.
Ji patikino, kad Renatos kambarys neturėtų būti perleistas jos kaimynui. Yra susidariusi eilė tų, kurie laukia būsto. Taip pat yra nemažai našlaičių, kurie pretenduoja į butą be eilės.
Be meilės sistema neveikia
Kelmės rajono Butkiškės kaime, atokioje sodyboje, gyvena buvę alkoholikai. Juos ten priglaudė Remigijus Kalakauskas. Jis sako, kad nuo priklausomybių kenčiančiai moteriai daug sunkiau nei vyrui: „Ją pasaulis labiau smerkia. Sunku sugrįžti į artimų žmonių ratą. Niekas neištiesia rankos.“
„Yra tokia priklausomybės rūšis – koalkoholikai. Jie vaikystėje matė geriančius tėvus ir sau kartojo niekada gyvenime negersiantys. Kyla karjeros laiptais ir kai jau tampa generaliniais direktoriais – užgeria, – dalijasi praktiniais pavyzdžiais R. Kalakauskas. – Per metus ar dvejus iš aukštybių atsiduria prie konteinerio.“
Jo nuomone, mūsų socialinė sistema neveikia. „Tiems žmonėms labai svarbu jausti, kad yra mylimi, – sako alkoholikus iš dugno traukiantis vyras. – Socialiniai darbuotojai, net ir gaudami algą, išmoksta nuo jų apsiginti, o ne juos apkabinti.“
R. Kalakauskas pasakoja apie sistemą Vokietijoje. Policininkas, darbdavys, kunigas ir kaimynas – visi spaudžia priklausomybių kamuojamą žmogų į kampą, kad šis suprastų savo bėdą ir imtųsi veiksmų. Tik 5 procentai į reabilitacijos įstaigas ateina patys. Kitus atvaro aplinka. Reabilitacijos centre – baseinai, pirtys, kultūrinis gyvenimas, išvykos slidinėti.
„Dauguma atsigauna, išbrenda iš to mėšlo ir pradeda naują gyvenimą. Vokiečiai apskaičiavo, kad finansiškai tai apsimoka“, – pasakoja R. Kalakauskas.
Viltis
Ką daryti Renatai? „Socialinė pašalpa ir butas – tai ne išsigelbėjimas. Jei ji šiandien visko nepraras, tai nutiks vėliau, – sako Butkiškės sodybos šeimininkas. – Gyvenimas nustums į gilesnį dugną, iš kurio pakilti bus dar sunkiau. Kas nors primuš, suskaldys lūpas, išdauš dantis.“
Jo manymu, geriausia būtų, kad atsirastų išmananti moteris, kuri sugebėtų prakalbinti ją – bent keliais žodžiais užsiminti, kur yra jos tikroji problema. Vėliau – detoksikacija.
„Kai akys nuo šio vargo prašviesės – į Pakutuvėnų pagalbos centrą“, – siūlo R. Kalakauskas. Vargo patyrusiam žmogui reikia „pamaitinti“ išalkusią ir nuskurusią dvasią.
Rašyti komentarą