Gyvenimas bendruomeniniuose vaikų globos namuose: tai namai, o ne institucija

Ilgalaikė nepriežiūra, tėvų priklausomybės, fizinis smurtas – tai dažniausios priežastys, kodėl vaikams tampa nesaugu gyventi savo šeimose, su tėvais. Anksčiau buvo manoma, kad institucinė globa yra kone vienintelė išeitis, užtikrinanti vaiko išgyvenimą tokiais skaudžiais atvejais. Laikui bėgant pasikeitė vaiko teisių ir poreikių supratimas, o atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad institucinė globa visada lemia prastesnę gyvenimo kokybę nei bendruomenėje teikiamos paslaugos, o dažnu atveju ir socialinę atskirtį visam gyvenimui. Kad vaikams kur kas geriau augti šeimoje nei institucijoje, abejonių nekyla. Jau kelerius metus Lietuvoje vykstanti institucinės globos namų pertvarka įgavo pagreitį – netrukus didelių vaikų globos namų nebeliks visai.

Kas laukia vaikų, kuriems tapo nesaugu gyventi savo namuose?  Kol Lietuvoje dar neturime pakankamai globėjų, įtėvių, kurie galėtų šiuos vaikus globoti ar įvaikinti, savivaldybėse steigiami bendruomeniniai vaikų globos namai. Dažniausiai vaikai apsigyvena bute ar name, kuriuose sukuriama šeimai artima aplinka, atsisakoma institucinės kultūros, vaikai gyvena taip, kaip gyvename kiekvienas iš mūsų.

„Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimoje, būti apgaubtas meilės ir supratingumo. O tais atvejais, kai tai neįmanoma, į pagalbą ateina budintys globotojai, globėjai ar vaikas apsigyvena nedideliuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Vykstantys ir ateityje vyksiantys pokyčiai globos srityje – tai siekis kurti kuo artimesnę šeimai aplinką, kad tai, kas šeimoje augančiam vaikui yra savaime suprantama, būtų lengvai pasiekiama ir globos namuose augančiam vaikui", – sako Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Ministrė M. Navickienė tikisi, kad patvirtintas Bendruomeninių vaikų globos namų veiklos aprašas suteiks galimybę visoje šalyje kurti bendruomeninius vaikų globos namus, teikiančius kokybiškas paslaugas vaikui, visų pirma – pastebinčius individualius kiekvieno vaiko poreikius ir į juos reaguojančius: „Nustatėme aiškius kriterijus, kurie bus pagalba bendruomeninių vaikų globos namų kolektyvams sukurti vaikams jaukią aplinką".

Pagrindinis skirtumas tarp institucinių ir bendruomeninių vaikų globos namų – pastaruosiuose didesnė pasirinkimo laisvė ir savarankiškumas.

Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gali gyventi ne daugiau kaip 8 vaikai, įprastai kambaryje įsikuria 2 vaikai, dažnai – biologiniai broliai ar seserys, dažniausiai vaikams suteikiama laisvė pasirinkti kokiame kambaryje ir su kuo norėtų gyventi. Kartu su vaiku aptariama jo dienotvarkė: kėlimasis, maisto gaminimas, ėjimas mokyklą, būrelius, pamokų ruoša, laisvalaikis, šventės, rūpesčiai ar džiaugsmai.

Bendruomeniniuose vaikų globos namuose nors vaikai neturi vienos „mamos" ir vieno „tėčio", tačiau žmonių nėra per daug ir galima su jais užmegzti tvirtą ryšį, - pasikeisdami dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Vaikas gali pasitikėti, nebebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings. Deja, kartais net biologinėse šeimose augantys vaikai neturi tvirto pagrindo ir vertybinio ugdymo, tuo tarpu bendruomeninių vaikų globos namų tikslas –  užauginti savarankiškas, atsakingai į gyvenimą žiūrinčias asmenybes.

Ne paslaptis, kad vaikai į bendruomeninius vaikų globos namus dažniausiai patenka iš tokių šeimų, kuriose stokojo rūpesčio, dėmesio, kur negalėjo pasitikėti suaugusiais. Pokalbis su socialiniu darbuotoju, pasitikėjimą kelianti atmosfera, ramybė – geriausi vaistai, gydantys traumas. Tai, kad vaikas po mokyklos gali grįžti ne į įstaigą, kad gali pats planuoti laisvalaikį, pasikviesti draugų, patys eiti į svečius, – ugdo pasitikėjimą savimi, suteikia ramybės jausmą.

Vaikai mokosi savarankiškumo: maistas, drabužiai, avalynė, higienos reikmenys ar kiti daiktai, perkami į parduotuvę einant drauge su vaiku, atsižvelgiant į jo pageidavimus, o vyresni vaikai, įvertinus jų brandą, gali apsipirkti patys. Bene labiausiai vaikai džiaugiasi galimybe auginti naminį gyvūną ar, jei nėra tokios galimybės, tapti savanoriu gyvūnų prieglaudoje. Vaikai nuo 14 metų gauna kišenpinigių (ne mažiau kaip 40 eurų per mėnesį), o nuo 16 metų – dukart didesnius.

Tikimasi, kad vaikai, užaugę bendruomeniniuose vaikų globos namuose, bus įgiję savarankiškam gyvenimui reikalingus įgūdžius.

Šiuo metu Lietuvoje veiklą vykdo 130 bendruomeniniai vaikų globos namai, kuriuose globojami 676 vaikai.