Gyvenimas - kaip filmas sielai

Žmonijos raida - toks pat absurdas, kaip ir jos degradacija. Iš tikro vyksta tik individo raida. Žmonijos rasė, kaip tokia, nei pažangėja, nei degraduoja. Čia, kaip ir visur, viskas pavaldu ritmui: po laikino augimo - laikinas kritimas. Šie periodai gali trukti tūkstantmečius ir kurti stabilios raidos vaizdą", - apie žmogaus ir žmonijos kelią asmeninėje svetainėje svarsto rašytojas, knygų "Būtis kaip tiesos akimirka", "Sąmonė kaip realybės priežastis", "Mechaninis dievas" autorius, populiarus tinklaraštininkas, psichologas Igoris Satorinas.

Amžinybė neturi raidos

Remiantis idėja, pati rūšis turėtų evoliucionuoti, bet rasė stovi vietoje. Net jei ji vystosi, tai neturi lemiamos reikšmės, nes amžinybė atmeta raidą kaip tokią.

"Aukštesnės" sielos neužtrunka žemėje. Atgimimų cikle pasiekusi tam tikrą pakopą, siela čia nebeįsikūnija. Todėl bendras žmonijos lygis nesikeičia. Senos sielos išeina, į jų vietą ateina jaunos. Būna įvairių išimčių, kurios apskritai neturi įtakos bendrai žmonijos raidai.

Gyvenimas žemėje, pripildytas troškimų, siekių, laimėjimų ir įžvalgų, - tai panašu į kino filmo peržiūrą. Gyvenimas - tai filmas sielai. Siela - daugiamatė, įvairialypė. Žmogus jai - nelyg plokščias paveikslėlis. Sielai neturi lemiamos reikšmės, ar žmogus atbus šitame ar kitame gyvenime. Siela nesuinteresuota žmogaus raida. Ji tiesiog žiūri dar vieną filmą.

Dabar tu žiūri filmą, kuriame tau užsimenama apie prasmę to, kas vyksta. Šį momentą. Jeigu nemiegi, tai, kas neapčiuopiama, kas už pažinimo ir suvokimo ribų, paliečia tave.

Amžinybė neturi raidos. Visa tai jau buvo begalę kartų. Bet tai ne sena plokštelė. Amžinybė egzistuoja dabartyje, kur viskas vyksta pirmą kartą. Siela jaučia realybę būtent taip. Čia ir dabar viskas atsitinka pirmą kartą. Dabartis ir yra amžinybė. Dabarties akimirkos apmąstymas - durys į savęs, kaip nemirtingos sielos, kurioje vyksta gyvenimas, suvokimą.

Žaidžia žmogų

Siela laisva, ideali, nereikalinga raidos, ji neturi būtinybės siekti ko nors konkretaus. Ji nesikankina ir nenuobodžiauja. Filmo žiūrėjimas - niekuo neįpareigojantis žaidimas. Kartais ji žaidžia žmogų, kurio gyvenimas pilnas prieštaravimų ir siekių. Žmonijos raida - dar vienas sielos žaidimas.

Po pilnametražio filmo arba viso serialo peržiūros siela nugrimzta į realybę, kupiną palaimos ir tylos. Pažanga ar degradacija - iliuzijos amžinybės fone. Siela renkasi žaidimus, nuo kurių ji laisva a priori. Viskas, kas tik galėjo būti - jau buvo. Buvo raidos pikas, degradacija, užmarštis ir supratimas. Buvo ir tai, ko filmo herojus, būdamas savo kūne, tiesiog nepajėgus įsivaizduoti.

Nėra kritinės būtinybės kur nors skubėti, siekti kokių nors didingų aukštumų. Visa tai - tiesiog žaidimas, kuris amžinybės fone niekada neturėjo ypatingos reikšmės. Viskas jau atsitiko, įvyko - pasiekė visų įmanomų pikų ir ribų. Ir tarsi dėl žaismės - žaidimas tęsiasi, virsdamas begaline variacijų įvairove.

Kai kalbame apie žmogaus raidą, tai - žvilgsnis iš vienos serijos pozicijos, kuri niekaip neatsispindi situacijoje apskritai. Jeigu žiūrėsime iš serialo pozicijos, mes galime stebėti subtilaus kūno raidą. Ši raida prie nieko naujo nepriveda. Taip siela vis iš naujo prieina prie savo idealios esmės suvokimo. Žvelgiant per šį spektrą, galima sakyti, kad prasmė vis dėlto yra. Ji tėra tokia, kad siela, peržiūrėjusi dar vieną melodramą, pripildytą iliuzinių apribojimų, šiame kontraste dar kartą suvokė savo beribį pagrindą. Amžinybėje yra viskas, netgi tai, ko, mūsų nuomone, būti negali."

Viskas subjektyvu

I. Satorinas primena, jog straipsnyje išreiškia vien savo subjektyvų požiūrį į dvasingumą. "Tiksliau - tai žvilgsnis į gyvenimą kaip į globalų reiškinį, neapribotą asmenybės, įrėmintos kūne, - rašo autorius asmeniniame tinklalapyje "Progresman". Šis mano žvilgsnis formavosi spontaniškai, susipažįstant su įvairiomis teorijomis, praktikuojant meditaciją, iš asmeninių gyvenimiškų įžvalgų. Aš netvirtinu, kad šis žvilgsnis vienintelis teisingas, ir ne todėl, kad nesu juo tikras. Tiesiog nematau prasmės filosofiniuose ginčuose."

* Pagal induistų tikėjimą, Kalijuga yra žmonijos dvasinės degradacijos laikotarpis, tamsieji amžiai, nutolimas nuo Dievo. Tai paskutinė pasaulio era (juga), blogio demono Kali viešpatavimo metai. Joje dabar esą ir gyvename. Remiantis budistų ir indų kalendoriais, Kalijugos pradžia yra 3012 m. pr. m. e. Pasak daugumos indų tikėjimų, tuo metu Krišna buvo nužudytas strėle. Tradiciškai skaičiuojama, kad Kalijugos trukmė - 432 000 metų.