Gydytojas Vitas Vyšniauskas: Nuo ko priklauso valstybės sveikata?

Su didele širdgėla pats prie politikos vairo pirmosiomis valstybės kūrimo dienomis buvęs gydytojas stebi Lietuvos naikinimą, senkantį tautinį atsparumą. Ar galima tai sustabdyti? „Ar galima sustabdyti riedantį akmenį nuo kalno vidurio?“ - klausimu į klausimą atsako nusipelnęs gydytojas Vitas VYŠNIAUSKAS.

- Teigiate, kad žmogaus sveikata labai susijusi su biologine, socialine, ekonomine aplinka. Kuo?

- Pasaulio sveikatos organizacija žmogaus sveikatą apibrėžia ne vien kaip sirgimą kokia nors liga. Pasak jos, žmogaus sveikatingumą lemia jo socialinė, ekonominė, psichologinė, moralinė gerovė. Žmogus gali neturėti rankos, kojos, bet jo viduje gali virti džiaugsmo katilėlis. Būna žmonių, kurie prastai mato, prastai girdi, bet jie yra patenkinti gyvenimu. Pasakykite jam, kad jis yra ligonis, ir jis pasipiktins: „Aš ne ligonis, aš jaučiuosi puikiai.“ Ligos terminas pradėtas nagrinėti antikos laikais. „Iliadoje“ (VIII a. pr. m. e.) teigiama, kad yra skiriamos kelios ligų rūšys: žaibiškos, padarytos to meto karingosios visuomenės ir moralinės, esančios žmogaus viduje. Senovės graikų mitas byloja, kad Dzeusas pripildė indą visokių blogybių, o Pandora (pirmoji moteris, sukurta Dzeuso kaip dalis bausmės žmonijai už tai, kad Prometėjas pavogė ugnies paslaptį - red. past.) iš smalsumo jas išleido. Išleido ir ligas. Čia yra pats pirmasis ligos supratimas, kad liga yra duota kaip moralinė bausmė už žmogaus blogybes. Vėliau (370 m. pr. m. e.) graikų filosofas Demokritas įrodinėjo, kad dėl ligos yra kaltas pats žmogaus gyvenimas, dar labiau tą teoriją išrutuliojo Pitagoras (VI a. pr. m. e.) - jis sakė, kad ligos pareina nuo žmogaus gyvensenos, ne kaip kas duota. Senovės filosofų išmintis yra mūsų laikų ligų profilaktikos esmė. Ir tik XIX a. Vokietijoje gyvenęs mokslininkas Rudolfas Virchovas padarė esminę išvadą, kad ligos esmė yra žmogaus ląstelės patologija. Vėžys taip pat prasideda nuo vienos ląstelės mutacijos.

- Esame ligota Homo sapiens karta? Kas mus taip veikia?

- Pirmiausia aplinka, klimatas, gamtos, atmosferos užterštumas. Tai veikia imuninę sistemą, iš čia vystosi augliai, plaučių sistemos ligos, alergijos. Aplinką kuria pats žmogus ir aplink jį esantys žmonės bei visuomeninė socialinė struktūra. Kiekvienas žmogus turi savo charakterį, o nuo ko jis priklauso, yra net kelios teorijos. Pagal vieną jų, vieni žmonės yra sukurti Dievo, jie yra tikrai geri, moralūs, darbštūs. Žmonių, kurie pareina iš Dievo kūrybos, yra apie 10 proc. Pagal genomų teoriją, toks pat skaičius žmonių yra išlaikę neandertaliečių geną. 80 proc. tarp jų yra mišrūs. Jeigu stipresnis Dievo šakos genas, jie krypsta į tą pusę, jeigu beždžionžmogio, krypsta į kitą pusę. Prieš pusantro mėnesio aš jums tvirtai būčiau pasakęs: „Išeisite į gatvę ir kas dešimtas sutiktas žmogus turi beždžionžmogio genų, dairykitės.“

- Dabar taip nebesakytumėte? Kodėl?

- Taip, taip tvirtai nebeteigčiau. Praėjusį mėnesį Anglijos mokslininkai paskelbė, kad neandertaliečių genai egzistuoja, bet tarp žmogiškų genų jie asimiliuojasi, prisitaiko. Bet visiškai neišnyksta, todėl būkite atsargūs (juokiasi). Na, kiekvienas dešimtas sutiktas lazda per galvą netvos, bet galite nukentėti kitaip. Dalis žmonių turi užprogramuota gyvulio, ir nieko nepakeisime. Dėl to tiek daug agresijos, ginčų, nesugyvenimo, savinaikos.

- Vieni ir saugodamiesi neišsisaugo, o kiti kiša galvas į mirties zonas ir - išgyvena... Kur čia paslaptis?

- Turėjote galvoje Černobylio „babuškas“? Balandžio pabaigoje suėjo 30 metų nuo Černobylio atominės elektrinės sprogimo dienos ir didžiųjų pasaulio dienraščių puslapiai mirgėjo Černobylio „babuškų“ nuotraukomis ir klausimu, kaip jos išliko toje mirtinoje radiacijos zonoje. Mokslui tai yra fenomenas. Po sprogimo žmonės iš užterštos teritorijos buvo iškeldinti, bet praėjus keliems mėnesiams kai kurie jų spjovė ir sugrįžo. Ir nenumirė, ir išgyveno vienoje iš toksiškiausių aplinkų Žemėje? Iš Černobylio patirties pasauliui reikėtų išmokti dvi pamokas. Pirma, bobutės grįžo į savo namus, į tą aplinką, kurią puoselėjo tada, kai dar nebuvo bobutės. Grįžo ten, kur įdėjo savo sielą ir dvasią. Antra, žmogui labai svarbu jo paties sprendimas, psichologinis nusistatymas. Žmogus, kuris pats priima sprendimą grįžti į savo aplinką, kad ir kokia kenksminga ji būtų, gali išgyventi. Jeigu tie žmonės būtų parvaryti prievarta, sukišti į barakus, nė neabejoju, kad didelė jų dalis būtų žuvusi dėl lėtinių ligų, sisteminių pažeidimų. Taip išliko Sibiro šalčiuose ištremti mūsų artimieji, nes juos gaivino viltis grįžti į gimtinę Lietuvą. Neabejoju, kad tie, kurie per šių laikų suirutę neemigravo, neišsibėgiojo iš Lietuvos, yra sveikesni už tuos, kurie išnešė kudašių. Jeigu jie yra kosmopolitai, gal ir nieko, bet jeigu jie jaučia nostalgiją, tai yra vargas jiems. Imuninei sistemai labai svarbu vidinis komfortas.

- Turbūt nereikėtų dėstyti skurdaus uždarbio iš mazgelio į mazgelį, jeigu dauguma išdrįstų saujelei pasakyti: užteks mus engti, baikit tyčiotis ir mulkinti prieš rinkimus. Ar dėl to kaltas mūsų vienybės trūkumas?

- Drįsčiau papasakoti pasaką, o jūs darykit išvadas patys. Į vieną kaimą pas sodiečius atėjo asilas su raudonais batais. Vaikščioja tas raudonpadis nuo sodybos prie sodybos, trypia daržus, laužo vaiskrūmius, o valstiečiai stovi ir aimanuoja: kaip blogai, kaip blogai, reikia kažką daryti. Prisirenka jie akmenukų ir mėto į kūdrą, gal asilas išsigąs. Pliumpt, pliumpt - aidi garsas, o asilui nei galvoj, nei uodegoj nuo to „pliumpt“. Galiausiai asilas taip suįžūlėjo, kad net su sodiečių kumelėmis ėmė linksmintis. O sodiečiai vis stovi prie kūdros ir gąsdina asilą, mėtydami akmenukus į vandenį. Ar kalti sodiečiai, kad asilas atėjo į kaimą? Ne, jie nekalti. Asilas atėjo ieškodamas maisto, partnerių. Žiūrint į visuomenę, kai kurie reiškiniai nuo žmonių taip pat nepriklausomi. Tokie yra ekonominiai, socialiniai dėsniai. Žmonės atsiduria prieš faktą, bet nieko nesiima. Prieš tą asilą atsistoję žmonės žiūri, pečiais trauko, bet jiems nešauna į galvą paleisti šunis, imti lazdas ir jį išvyti. Taip pat yra ir šių dienų visuomenėje. Mes viską priimame ir žiūrime. Nedarome ekonominių reformų, socialinių reformų - esame abejingi. Drįsčiau teigti, kad dalis žmonių, kurie toleruoja to asilo nesutramdymą, veikia tyčia, o kiti tyliai žiūri, kaip tas asilas raudonais batais siautėja, ir grąžo rankas.

- Ir tik tokios yra visuomenės bėdos? O kaip su korupcija, kyšiais, ryšiais - tu man, aš tau?

- Korupcija yra didžioji ir mažoji. Mažoji yra kyšis. Mano supratimu, kyšis yra tada, kai specialistas, pareigūnas nedaro savo darbo, kol tu jam nesumoki. Tuo dažnai kaltinami gydytojai. Ir jeigu taip yra, aš tokius žmones smerkiu, jie ne savo vietoje. Tačiau kitas dalykas yra dovana. Ji negali turėti įtakos tavo darbui. Vieną kartą turguje perku mėsos suktinį, o greta stovinti močiutė žiūri į mane tokiomis akimis... Aš jai ir sakau: „Močiute, pirkit ir jūs, čia labai skanu, aš ne pirmą kartą perku“, o ji man atsako: „Aš neturiu pinigų, vaikeli.“ Tada aš pardavėjai pasakiau atsverti tokį pat gabalą ir paduoti močiutei. Jūs būtumėte matę tos močiutės reakciją. Jos viduje užvirė toks džiaugsmas, nesuvaidintas, spontaniškas, nemoku apsakyti. Tiems, kas nori man duoti dovaną, aš galiu pasakyti: duokit, jeigu turit pervirš, priimsiu ir padarysiu džiaugsmo dar kelioms močiutėms, tegul jos džiaugiasi, valgo kąsnį, kurio pačios negali nusipirkti, bet jūs iš manęs negausit nieko. Aš ne prekė, manęs nepirksit, galit duoti kiek norit, darysiu tą patį jums ir tam, kurį atvežė girtą, apsidirbusį iš Pašešupio ar iš landynės. Vienais metais pas mus buvo atvažiavęs Seimo Sveikatos reikalų komitetas. Vaikščioja po palatas, žiūri. Vienas komiteto narių atėjo pas ligonį, kuris buvo neseniai atvežtas iš operacinės, ir klausia prisilenkęs: „Kiek tu sumokėjai, kad tave čia laiko?“ Kitą rytą pas mane atskuodžia to žmogelio žmona su didžiausiais atsiprašymais: „Daktare, atleiskite, kad mes nieko jums nesumokėjome, kaip baisu, jau ir Seimo narys klausė, kiek davėme.“ Kiek turėjau aiškintis, kad tas Seimo narys nieko blogo galvoje neturėjo, tik paklausė, ar aš neėmiau. Matote, kokios gali būti žmonių reakcijos.

Didžiojoje korupcijoje matau kitas bėdas. Nesu pavydus, kad vieną, antrą milijoną kažkas įsidėjo sau į kišenę. Pasižiūrėkit, juk neblogai sutvarkytas miestas, pastatai atnaujinti. Gal tas „kažkas“ galvojo: „Sutaupėme, tai gal aš priglausiu, negi leisi geram daiktui nuplaukti pro šalį.“ Tame milijonų priglaudime matau daug didesnę bėdą negu ta, kad kažkas praturtėjo neužsidirbęs, ir tai labiausiai verčia nerimauti. Tai - moralinis aspektas. Žmonės, matydami, kad kiti vagia, plėšia, lobsta, pradeda galvoti, kad jiems taip pat neprivaloma padaryti priklausančio darbo už gaunamą atlyginimą. Jie ima galvoti: „Kodėl turiu rūpintis Lietuvos gerove, kodėl turiu sąžiningai dirbti, ar man privaloma rūpintis kažkieno sveikata už smulkius, jei tie niekšai ima milijonus?“ Čia aš matau didžiausią bėdą. Bėdą, kuri demoralizuoja, žaloja visuomenę.

- Ir tai trypia mūsų laisvę? Juk dažnas drįsta pasakyti: „Ne apie tokią laisvą Lietuvą galvojome, ne už tokią laisvę kovojome.“

- Nacionalinės valstybės daugiausia susidaro po karų, kataklizmų. Yra sakoma, beje, ir daroma, kad tautinės valstybės išnyktų, ir link to einama. Man kyla klausimas, gal žmonės, kurie atsakingi už ekonominį antstatą, jau žino, kada tai įvyks, ir galvoja: plėškime, vokime, bent dabar gerai pagyvenkime, jeigu mirti, tai su muzika ir šokiais. Žmonių atsakingumo nelikę. Klausau kai kurių pasisakymų ir man trupučiuką baisu. Jeigu iš laisvės pašalintas laisvės, kaip suprasto būtinumo, suvokimas, tai vargas valstybei. Ne aš tai sugalvojau, tai pasakė Naujųjų laikų filosofas Benediktas Spinoza. Pasak Spinozos, jei kas ką nori, tą daro, tai yra ne laisvė, o kvailystė. Laisvę reikia suprasti taip, kad kai kuriuos dalykus reikia priimti ir jų nekvestionuoti. Turi būti ribos, kur prasideda ir kur baigiasi laisvė. Tą patį dabar pasakyčiau apie be priežasties pakilusias kainas. Kai keičiasi valiutos, visada atsiranda proga pakelti kainas. Tai yra psichologinė manipuliacija.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“