Emigracija: atsivėrusios galimybės ar neužsiveriančios žaizdos?

Bene labiausiai pritvinkęs skaudulys Lietuvoje, be savižudybių, yra emigracija. Pirmaujame pagal didžiausią emigrantų skaičių Europoje, tenkantį 1 000 gyventojų. Dėl to, anot ekspertų, darbo rinka nuseko iki dugno. Tačiau žmogiškąja prasme praradimai yra kur kas drastiškesni ir kartais neatitaisomi. Tad apie emigracijos padarytas žaizdas vis dažniau prabyla ir menininkai. Tačiau sociologai ramina, jog į tai nereikia žiūrėti kaip į baubą, o kai kurie tautiečiai tikina, esą svetur yra laimingi kaip niekad.

2008 metais režisierius Maris Martinsonas sukūrė filmą "Nereikalingi žmonės". Jame kartu su Lietuvos aktoriais vaidino ir atlikėjas Andrius Mamontovas. Oskaras Koršunovas pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę pastatė spektaklį "Išvarymas", kuriame kalbama apie žlugusias emigrantų viltis ir gyvenimus, sugniuždytus išsiskyrimo su artimaisiais, suaižėjusias sielas. Apie tai, jog didelė dalis jų negrįžta, palaipsniui degraduoja, nes jiems yra gėda parodyti, kad pralaimėjo.

Rokiškyje gyvenantis režisierius Justinas Krisiūnas šiuo metu stato filmą "Emigrantai" - "kad žmonės pagalvotų apie alternatyvas, ką rinktis, kur ieškoti savęs".

Palieka negyjančius randus

"Politikai šneka tik apie pinigus, ekonomines problemas, o mane jaudina jaunų žmonių likimai, kokius randus palieka ši bėda, kaip keičia jų istoriją. Mano draugai, emigravę prieš 10 metų, sako, jog tėvynėje jie nelaukiami, neišgyventų. Mes rodėme spektaklį "Emigrantai", penkis kartus salėje buvo anšlagas, tai buvo bomba, jie išsiverkė ir išsijuokė, bet neatėjo nė vienas politikas", - sakė Justinas.

Režisierius sakė, jog filmą "Emigrantai" stato remdamasis spektaklio siužetu, nes nori, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Filmas prasideda nuo scenos, kai per vakarienę tėvai paskelbia verdiktą norintiems išvažiuoti vaikams. Visos situacijos absoliučiai atitinka realybę, fantastikos nėra nė kvapelio.

Režisierius kalba apie tai, jog jauni žmonės nesuvokia, kas yra emigracija, kol ši jų nepaliečia asmeniškai, nesmogia išsiskyrimo su mylimaisiais sielvartu.

"Emigracija - ne karas, maras ar genocidas, tačiau kiekviena tragedija baisi savaip. Įsigilinęs išnarpliojau, kokie gilūs randai lieka po tokių dalykų. Gal žmonės svetur gavo išsvajotą darbą, bet trūksta to lietuviško suoliuko, tų, kuriuos mylėjai, ką puoselėjai, ir tada gyvenama su skauduliu, "karpa" ir širdgėla", - sakė režisierius.

Išvažiavo dėl vaikų

"Tikrai nebus verksmingos ar dramatiškos istorijos, kaip šeima prarado būstą ir darbus. Vyras dirbo statybų sektoriuje, aš studijavau, bet kai nusprendėme susilaukti atžalų, sutarėme, kad vaiko priežiūros atostogas ims vyras, o aš galėsiu studijuoti. Vaikams tikrai nieko netrūko, bet... Kadangi galvojome apie ateitį, nenorėjome, kad pradėtų trūkti. Nesinorėjo minti socialinio skyriaus slenksčio, ypač kai susipažįsti su tenykštėmis darbuotojomis. Žodžiu, grįžti į darbą tokiomis pat palankiomis sąlygomis vyras negalėjo, o manęs greičiausiai laukė pardavėjos kasininkės ateitis. Ne dėl to, kad nesu gabi, energinga ar šiaip nenorinti dirbti - 4 vaikai Lietuvoje nė vienos moters CV nedaro patrauklaus", - sakė buvusi klaipėdietė Rūta Sirgedaitė-Skurdauskienė, su vyru ir 4 vaikais jau kurį laiką gyvenanti Norvegijoje.

Rūtos vyras išvažiavo anksčiau, dirba stogdengiu. Butą išsinuomoti jam pavyko vos po 4 mėnesių, tada atvyko ir žmona su vaikais. Vyriausias sūnus Margiris lanko Myseno miestelio, kuriame gyvena šeima, mokyklą. Lietuvoje baigęs pirmą klasę, ten pateko iškart į trečią jo žinias įvertinus puikiai.

"Vyresniąją mergaitę Jundą leidom į darželį tris dienas per savaitę, kad pramoktų kalbos. O aš su dviem mažaisiais dvi dienas per savaitę einu į nemokamą atvirą darželį, kur gali ateiti visi nedirbantys ar nepilną darbo dieną dirbantys tėvai su savo vaikais. Kainuoja tik priešpiečiai - 20 kronų vienam žmogui.

Išvykome dar ne taip ir seniai, vyras - sausio, aš su vaikais - balandžio mėnesį. Ir man širdies visai neskauda. Tik pasiilgstu artimųjų", - sakė Rūta, neslepianti, jog svečioje šalyje jaučiasi puikiai.

"Atsiprašau, esame laimingi"

Skurdauskų šeima bendrauja daugiausia su tais tautiečiais, kuriuos pažinojo dar Lietuvoje. Jiems teko dalyvauti ir padėti organizuoti lietuvių bendruomenės susibūrimą, ir tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Nesmagu, kai žmonės atsiveža ne gerą nuotaiką ir norą pabendrauti, o pilną bagažinę alkoholio.

"Iš pradžių gal buvo kiek nejauku, ypač nemokant kalbos, bet norvegai - labai malonūs žmonės. Tiesa, Norvegijoje nerandu kai kurių mums įprastų maisto produktų, pavyzdžiui, varškės, yra tik grūdėta, grikių gali gauti tik ekologiškų prekių parduotuvėse", - sakė Rūta.

FILMAS. Rokiškyje gyvenantis režisierius Justinas Krisiūnas šiuo metu stato filmą "Emigrantai" - "kad žmonės pagalvotų apie alternatyvas, ką rinktis, kur ieškoti savęs".

Ką dabar, gyvendama Norvegijoje, ji gali sau leisti, ko negalėjo Lietuvoje būdama? Atsakė, jog gali eiti gatve aukštai pakelta galva, nes turi nuostabią šeimą ir nėra dėl to smerkiama. Išėjus į gatvę su savo "šutve" nevarsto smerkiantys, pasipiktinę žvilgsniai. Žmonės šypsosi, džiaugiasi Rūtos vaikais ir kalbina juos. Rūta sako, kad Lietuvoje apie daugiavaikes šeimas yra susidariusi nekokia nuomonė.

Moteris dar negalvoja sugrįžti į gimtinę.

"Lietuvą aš tikrai myliu, esu lietuvė ir niekada nebūsiu nei rusė, nei norvegė, nei ispanė. Iš manęs to niekas neatims. Norvegijoje aš esu laiminga. Ir ne dėl to, kad čia aukso kalnai - čia tik kitos galimybės ir kitoks požiūris į žmogų. Dar neteko matyti, kad vaikai taip noriai eitų į mokyklą ar lauktų darželio dienos", - sakė pokalbininkė.

Tauta išsivaikšto

"Problema šalyje yra pripažįstama, per vykusius rinkimus emigracijos stabdymo klausimas buvo iškeltas, bet realių priemonių nebuvo pasiūlyta. Kita vertus, gyvename XXI amžiuje, globalizacijos epochoje, gyventojų srautų judėjimas yra neišvengiamas, tik reikėtų skirti vargo emigraciją ir kai žmonės išvyksta studijuoti, ieškodami geresnių universitetų, siekdami asmeninės karjeros perspektyvos", - sakė socialinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Politologijos katedros vedėjas Saulius Šiliauskas.

Jis pripažįsta, kad kai kurie mokslininkai Lietuvoje negali savęs realizuoti, jie ir nebegrįš, bet ryšių nepraranda ir emigrantai gali būti naudingi šaliai gyvendami svetur, nors ir iškyla dvigubos pilietybės, elektroninio balsavimo klausimas.

Tačiau kai emigracija įgauna tokį mastą, kai kasmet pradingsta piliečiai, kurių skaičius siekia Lietuvos dešimtuke buvusių miestų gyventojų skaičių, tai jau yra rimta problema. Akcentuojamos ne tik ekonominės priežastys, bet ir valdžios abejingumas žmogui, kai kitur į jį ir jo problemas visai kitaip žiūrima.

Bet jeigu tautiečiai taip dirbtų Lietuvoje, kaip dirba užsienyje, jie galėtų ir čia prasigyventi?

"Pas mus yra integravimo, telkimo programos, skelbiama, kad mažėja jaunimo nedarbas, bet kokia kaina tai vyksta? Pasirodo, išvykstančiųjų. Emigracija yra užslėpta tam tikra neišspręstų problemų sankaupa. Manau, kad į emigraciją negalima žiūrėti kaip į baubą, tragediją, nes kiekviena situacija vertintina individualiai. Bet kai siūloma džiaugtis išvažiavusių įgytu patyrimu ir žiniomis, tai yra savęs apgaudinėjimas. Sociologai, antropologai kalba apie tautos išsivaikščiojimą. Aš manau, kad apeliavimu, pamokslavimu apie neva išvykstančių nesąmoningumą situacijos tikrai nepataisysim", - sakė pokalbininkas.

Prarasti ryšiai

"Atvykus gyventi į naują valstybę, kitą kultūrą, visų pirma patiriamas kultūrinis šokas. Priklausomai nuo žmogaus asmeninių ypatumų, šis šokas gali pasireikšti labai stipriai arba praeiti nesusiduriant su labai daug sunkumų", - sakė psichologė Lina Gervinskaitė.

Anot specialistės, jeigu žmogus prieš emigruodamas daug keliavo ar net yra pagyvenęs skirtingose valstybėse, atviras patirčiai, apsiprasti naujoje šalyje gali būti lengviau. Vis dėlto tam tikras svetimumo, sutrikimo, nesaugumo jausmas yra natūralus, nes reikia perprasti naujas taisykles, susipažinti su nauja aplinka, naujais žmonėmis ir t. t. Vieni žmonės prisitaiko naujoje aplinkoje, kiti dar ilgai ar net visą gyvenimą gyvena lyg atsiskyrę nuo tos kultūros, į kurią pateko: bendrauja tik su savo tautybės žmonėmis, nesimoko vietinės kalbos, nesiintegruoja į naujos šalies visuomenę.

"Taip gali būti dėl to, jog kita kultūra žmogui nepriimtina, nesvetinga kitataučiams. Saugiau tarp tautiečių, kurie tave geriau supranta. Arba norima išsaugoti savo tautinį tapatumą", - sakė psichologė.

Svarbiausia - vaikai

Kai kurie išvykusieji kartais labai lengvai perima kitos šalies žmonių įpročius, požiūrį. Galbūt žmogus turi labai didelį norą pritapti, ir tai, kaip jis elgdavosi anksčiau, kokius požiūrius turėjo, jam nėra tiek vertinga, kad norėtų tai išlaikyti. Taip pat gali būti, jog šie visi nauji reiškiniai atitinka žmogaus asmenybę, savo šalyje jis neturėjo progos to patirti. Nori pasijusti kitokiu, pasikeisti, pradėti viską iš naujo, perimti naują gyvenimo būdą, Kartais dėl to išvykusieji visiškai susvetimėja su likusiais gimtinėje.

"Blogiausia, jeigu išvykstama palikus vaikus, ir net suplanavus sugrįžimo datą, išvykimo trukmė praranda aiškias ribas. Vaikai turi perimti suaugusiųjų atsakomybę bei pareigas, rūpintis mažesniaisiais vaikais. Kyla rizika, kad vaikai taps nelaimingesni, agresyvesni ar pradės piktnaudžiauti narkotikais, įsitrauks į rizikingą veiklą. Kartais palikti vaikai tėvus ima vertinti pagal tai, ką iš jų gauna, neperima jų vertybių. Ir netgi galvoja, kad išvykę gimdytojai neturi teisės jų auklėti. Jeigu išvažiuoja vienas iš sutuoktinių, jie gali susvetimėti, jausti priešiškumą ir prarasti reikšmę vienas kito gyvenime; tuomet ieškos emocinio artumo kitur", - sakė L. Gervinskaitė.

Emigruoja nuo XIX amžiaus

"Yra keturios didelės lietuvių emigracijos bangos. Pirmoji - XIX amžiaus antroje pusėje, kai gausybė Rytų Europos gyventojų, ne tik lietuvių, bet ir žydų, lenkų, čekų ir airių emigravo į Ameriką", - sakė istorikas Vygantas Vareikis.

Tuomet Europoje žemės ūkio sektoriuje buvo didelis skurdas, o Amerika - didelių galimybių šalis. Tiesa, lietuvių emigracija tada buvo ne tokia milžiniška. Tačiau šalyje, kurioje žemė atitekdavo vyriausiam sūnui, kitiems iš daugiavaikių šeimų būdavo sunku išgyventi. Pramonė Lietuvoje buvo menka, darbo miestuose rasti buvo sunku, lietuviai važiuodavo dirbti į Rygos fabrikus, traukė į industrinį Peterburgą.

Amerikoje lietuviai dirbo skerdyklose, anglies kasyklose, didžiulėse plieno lydymo gamyklose. Nemažai lietuvių emigravo į Naująją Angliją (Meinas, Niu Hempšyras, Vermontas), kur kūrė fermas, žvejojo žuvinguose ežeruose. Tačiau tai nebuvo intelektuali karta - paprasti žmonės su nostalgija tėvynei.

Bėgo ir nuo sovietų

Antroji ekonominių emigrantų banga į Ameriką kilo tarpukario Lietuvoje. Po II pasaulinio karo prasidėjo politinė emigracija, kai buvo bėgama nuo sovietų okupacijos, represijų ir susidorojimo.

"Inteligentai suprato pirmieji, kas jų laukia, kai sugrįš sovietai. Pabėgėliai pokario Vokietijoje apsistojo DP (displaced persons) stovyklose, o nuo 1950 metų galėjo gauti kvotas, kur išvykti. Pabėgėliai vyko į Australiją, Angliją, Vokietiją, Pietų Ameriką, kai kurie liko Vokietijoje. Labiausiai prasimušė tie, kurie vyko į Ameriką. Ten pradėję nuo "juodų" darbų, kai kurie vėliau tapo universitetų profesoriais. Emigracija davė daug iškilių asmenybių - verslininkas Juozas Kazickas, diplomatas Stasys Lozoraitis, politinis apžvalgininkas istorikas Kazys Girnius, žurnalistas Romas Sakadolskis, kino kūrėjas Jonas Mekas, semiotikas Algirdas Julius Greimas, sociologas Vytautas Kavolis.

Visų ir neišvardinsi. Jie svetur prisidėjo prie Lietuvos išsivadavimo, prie laisvės idėjos išsaugojimo. Pokario inteligentai savo jėgomis leido Bostono enciklopediją, istorines knygas, aukšto lygio žurnalą "Metmenys", kuriame skleidėsi naujausios intelektualinės idėjos. Valdas Adamkus taip pat atėjo iš emigrantų kartos", - sako V. Vareikis.

Tačiau emigracijoje buvo sunku. J. Mekas 1949 m. dienoraštyje DP stovykloje įrašė: "Ne mes išgelbėsim Lietuvą, o tie, kurie ten. Kurie išbėgo, sunyks kaip smėlis į visas puses, sunyks tarp miestų, šalių, moterų, pinigo ir ilgesio. (Prieš porą dienų mūsų stovykloje vienas jaunuolis paliko atsisveikinimo laišką, atsigulė lovon, įjungė gazą, ir užmigo: sakė nebegali, nemato jokios prasmės: "Negaliu pakelti tremties, giedros nematyti...)".

Ketvirtoji banga prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Emigracija ypač suaktyvėjo įstojus į Europos Sąjungą, vėliau - prasidėjus ekonominei krizei.

Faktai

Pasak tyrinėtojų, 1880-1914 m. į JAV išvykusių lietuvių skaičius gali svyruoti nuo 300 iki 600 tūkst. Iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. jau buvo išvykę apie 20 proc. lietuvių. Tai buvo viena didžiausių to meto emigracijų. Didžioji dalis XX a. pradžios ekonominių emigrantų traukdavo į JAV.
Remiantis archyviniais ir oficialiais duomenimis manoma, kad 1920-1940 m. iš viso emigravo 102 511 Lietuvos piliečių. 30 869 - į JAV, 24 982 - į Braziliją, 16 794 - į Argentiną, 7 942 - į Kanadą, 4 437 - į Urugvajų, likusieji - į kitas šalis. Į Pietų Ameriką tuomet išvyko apie 60 proc. visų Lietuvos emigrantų.
Lietuvos statistikos departamentas duomenis apie emigraciją iš dabartinės Lietuvos turi tik nuo 2001-ųjų. Manoma, kad nuo 1990-ųjų iki šiol yra emigravę per 600 tūkst. mūsų šalies gyventojų.
2004-2009 m. vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigruodavo 16 tūkst. žmonių. Didžiausias oficialios emigracijos srautas buvo užfiksuotas 2010-aisiais, kai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 83 157 žmonės. Pernai emigravo 54,3 tūkst. žmonių. 44 proc. iš jų buvo 20-29 metų amžiaus. Tokį padidėjimą, tikėtina, lėmė įvesta prievolė Lietuvos gyventojams mokėti privalomąjį sveikatos draudimą, kas paskatino ir ankstesniais metais emigravusius asmenis deklaruoti išvykimą. Tiesa, pernai į Lietuvą sugrįžo ir apie 14 tūkst. lietuvių - maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 m.
2010 m. apie 50 proc. visų emigrantų išvyko į Didžiąją Britaniją ir 15 proc. - į Airiją. Norvegiją rinkosi 5,8 proc., Vokietiją - 4,6 proc., Ispaniją - 4,3 proc. Iki įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos gyventojai dažniausiai deklaruodavo išvykstantys į Rusiją, NVS šalis bei JAV.
Dauguma dabartinių emigrantų yra jauni, išsilavinę ir šeimos neturintys asmenys. 2010 m. duomenimis, 55 proc. emigrantų buvo 20-35 metų amžiaus. Anot Europos migracijos tinklo, pastaraisiais metais daugėja ir išvykstančių šeimų. Užsienyje įsikūrę tėvai vis dažniau kartu su savimi pasiima ir savo vaikus. Tokios emigracijos tendencijos gerokai sumažina grįžtamosios migracijos tikimybę ateityje.

Beje

"Eurostat" skelbia, kad Lietuvoje pramonės, statybos ir paslaugų įmonių darbuotojų vidutinis metinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudaro 25 222 Lt. Mažesnis darbo užmokestis yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Danijoje jis - 8, Liuksemburge - 7, Nyderlanduose ar Vokietije - 6, Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje - 5 kartus didesnis nei Lietuvoje.