Ar ilgas gyvenimas turi prasmę

Lietuvos visuomenė - viena sparčiausiai senstančių pasaulyje, nes vaikai vis dažniau gimsta svetimoje šalyje. Daugėja psichinę negalią turinčių pagyvenusių žmonių. Svarstoma, ar pertvarkyti ir plėsti globos namų tinklą, ar palikti savarankiškesnius senukus jų namuose, prižiūrimus mobilios komandos arba artimųjų, idant saulėlydis nebūtų toks slegiantis. Nemažai žmonių senėjimą suvokia kaip kompetencijos praradimą ir pralaimėjimą, kiti gyvena remdamiesi per visą aktyvų gyvenimą sukauptais psichiniais resursais ir pozityviu požiūriu.

"Kasmet dviem mėnesiais pailgėja gyvenimo trukmė netgi Lietuvoje. Mokslininkai optimistai, kurių yra mažuma, galvoja, kad sergamumas, neįgalumas ateityje mažės, nors žmonės gyvens ilgiau, ir turi tam argumentų, pesimistai galvoja, kad žmones teks ilgiau gydyti ir slaugyti. Vienok pranašaujama, jog pusė tų, kurie gimė 2000 metais ir vėliau, išgyvens iki 100 metų. Kažkas turi domėtis, ar ilgas gyvenimas turi prasmę", - sakė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkas Faustas Stepukonis.

DARNA. "Mes nuolat susibėgame ir kalbamės", - teigia Macikų socialinių globos namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Jovita Andrijauskienė, gyventoja Sofija Natalija, direktorius Romualdas Jovaiša, gyventoja Lionė ir vyriausioji socialinė darbuotoja Irena Gimbutienė.(iš kairės į dešinę). Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Jis laimėjo "Fulbright" stipendiją, 4 mėnesius dirbo Čikagos (JAV) Ilinojaus universiteto Gerontologijos centre, kur su kitais pasaulio mokslininkais atliko tyrimą, aiškindamasis ilgaamžių žmonių gyvenimo patirtis.

"Daugelis galvoja, kad medikai nusipelnė, jog žmonės ilgiau gyvena; iš tikrųjų labiau pasistengė jie patys, kad dabar gyvena sveikiau, fiziškai ne taip sunkiai dirbo, o daugiau protinį darbą, todėl ne taip greitai susidėvėjo sąnariai. Sakoma, kad "dirbtinis" maistas blogai, bet yra nuomonių, kad gal toks ir geriau, nes skrandis mažiau apkrautas, mažiau dėvisi", - sakė F. Stepukonis.

Senatvė - skirtinga

Mokslininkas apklausė 22 žmones 90-100 metų, keturis - per 100 metų, vyriausioji, beje, lietuvė moteris - 104 metų. Jam rūpėjo atsakyti sau ir kitiems, ar yra prasmė gyventi taip ilgai.

"Daugelis pasakytų, kad ne: vaikai ir anūkai užauginti. Dabar aš manyčiau, kad - taip, yra prasmė, bet tik tada, kai to nori pats žmogus. Mano tikslas ir buvo sužinoti, kaip galima tiek išlaukti ir išlikti sveikam, energingam, visaverčiam, bendraujančiam su bendruomenės ir šeimos nariais, jų branginamam. Senatvė labai skirtinga: vieni vaikšto į bažnyčią, yra visuomeniški, skaito paskaitas, rašo straipsnius, vairuoja automobilį, o kiti - "nurašyti" guli patale."

Beje, 104 metų sulaukusi savarankiška moteris prisipažino, kad jai nuobodu, ji dar norėtų padėti kitiems", - sakė pokalbininkas.

KOKYBĖ. "Ilgaamžiškumas ir sveikata priklauso ne tiek nuo medikų, kiek nuo žmogaus asmeninių savybių, kaip jis elgiasi, bendrauja, kokia veikla užsiima", - sako KU Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkas Faustas Stepukonis. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Sukrėtimai užgrūdina

Gerontologas sakė, jog teiginyje, kad ilgaamžiškumas priklauso nuo rasės ar genetinių dalykų, yra 20-30 proc. tiesos, visa kita lemia aplinkos veiksniai - kaip mes bendraujame, kaip jaučiamės, nuo asmenybės savybių, nuo to, ką valgome ir geriame.

Tarp jo apklaustųjų - 12 lietuvių, 10 amerikiečių, nuo namų šeimininkių, darbininkų iki dviejų kunigų. Vis dėlto didesnė dalis, labiau išsiskirianti palaiminga senatve, - tai archyvus kaupiantys, besidomintys kokia nors sritimi, tiriantys istorinius dalykus senjorai.

Dažniausiai ilgaamžiai gerai sutaria su vaikais bei sutuoktiniais, pasitaikė tik vienas 92 metų žmogus, kuris nesutaria su žmona, buvo išsiskyręs, vėl susieidavo.

"90-100-mečiai lietuviai išgyveno du pasaulinius karus, vokiečių ir sovietų okupacijas, gyvenimą belaisvių stovyklose, badą, artimųjų netektis, išsiskyrimus. O dar reikėjo įleisti šaknis svečioje šalyje, sunkiai dirbti skerdyklose ar kitur. Bet praktika parodė, kad sukrėtimai užgrūdina, nes jeigu gyvenimas yra prėskas, eilinis ir nuobodus, jam trūksta druskos, ir tai sveikatai nėra palanku", - sakė mokslininkas.

Būti ramesniems

Kone visi jo apklaustieji nerūko ir negeria, saikingai maitinasi, sportavo. Amerikoje žmonės, kurie nerūko, gauna priedą prie atlyginimo, tai turi įtakos ir jų pensijoms. Šiuo metu pasaulyje yra penktadalis senų žmonių, turinčių psichikos negalią, kai kuriems įtakos turėjo gyvenimo būdas.

Tačiau ne tai svarbiausia. Paklausus, ar ko nors gailisi, sakė esą viskuo patenkinti, tik viena moteris prasitarė: "To, kad taip ir nenuvažiavau į Lietuvą."

98 metų našlys lietuvis gyvena su sūnumi, turinčiu psichinę ir kūno negalią, tačiau pakaitomis pas jį nakvoja kiti du sūnūs. Tas vyras sako, kad jam gyvenimas labai pasisekė. Buvęs "smetoninės" Lietuvos karininku, jis ir dabar atrodo pasitempęs.

Vienas šimtametis mokslininkui parašė net iš Kalifornijos, jiedu bendravo per "Skaipą", jis dar gerai vairuoja automobilį. Šiaip anketa visiškai konfidenciali, bet šio ilgaamžio, Jono Šimonio, vardą pokalbininkas turi teisę pasakyti. Į klausimą, ką reikia daryti, kad ilgai ir laimingai gyventum, Jonas atsakė: "Būti ramesniam", kaip tai savais žodžiais padarė daugelis kitų pokalbininkų. Jie galvoja: jeigu ko nors nebegali padaryti, tai ir nesigraužk.

Numiršta pikti

F. Stepukonio nuomone, filantropiški, optimistiški amerikiečiai atrodo jaunesni bent dešimčia metų, o tie, kurie skundžiasi, tokio amžiaus nesulaukia ir numiršta pikti. Tarp apklaustųjų daugelis yra tvirtai tikintys Dievą, ir nebijo mirties, visi pasiruošę, išsipirkę vieteles kapinėse, paminklėlius pasistatę.

"Klaipėdoje aš tyriau 80-mečius. Panašios savybės: optimistai, gerai sutariantys su kaimynais. Visame pasaulyje dabar kalbama apie tai, kad turėtų būti senelių priežiūra jų pačių namuose. Suprantama, valstybei brangiau kainuoja išlaikymas institucijose, reikia išlaikyti personalą. Skandinavijos šalyse artimiesiems už senelio priežiūrą sumokama alga", - pastebėjo F. Stepukonis.

Puokštė paslaugų neįgaliesiems

Lietuvoje daugėja senų žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ir sykiu didėja skaičius žmonių, kuriuos būtų galima prižiūrėti namuose. Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija būtent ir svarsto, kaip stiprinti globą ne specialiose slaugos įstaigose, o slaugomų asmenų namuose.

O kol kas vis dar daug senolių paskutines gyvenimo dienas leidžia globos namuose. Štai Macikų (Šilutės raj.) socialinės globos namuose gyvena 164 proto negalią turintys žmonės: 85 vyrai ir 79 moterys. 57-iems iš jų reikalinga intensyvi slauga.

"Psichiatrai skiria gydymą, o psichologai bendrauja su senukais, paaiškina, kokioje situacijoje ko imtis, moko prisitaikyti. Juk pas mus patenka ir tie, kurie net šaukštelio nemoka išlaikyti rankose, naudotis higienos priemonėmis, nesutelkia dėmesio, sutrikusios atminties, su epilepsijos priepuoliais. Diagnozės - šizofrenija, senatvės silpnaprotystė", - sako slaugytoja Laima Straukienė.

Kas keleri metai du ar daugiau globotinių susiranda sutuoktinį arba darbą pas ūkininkus, ir gyvena savarankiškai, kiti vėl prašosi į Macikus - "namo". Čia yra kompiuterių klasė, mokoma amatų.

Globos namų atstovai įsitikinę, kad senatvė tokioje įstaigoje yra daug oresnė nei gyvenant namuose.

"Jeigu daugumą išleistume gyventi į namus, tokio "bukieto" paslaugų ten niekada nebus. Čia globotiniams ir dantis valo, keičia sauskelnes, pamaitina. Visą parą reikia su kai kuriais išbūti, stebint komandai. Darbuotojai iš akių mato, kas negerai, kai ligonius kamuoja suicidinės mintys; tada keičiame gydymą, pasiūlome mėgiamą veiklą. Visų mūsų gyventojų sveikata kasmet tikrinama profilaktiškai, atliekami tyrimai echoskopu, endoskopu. Bet gydymas tiek nepadeda, kiek bendravimas", - sakė įstaigos direktoriaus pavaduotoja Jovita Andrijauskienė.

Tiek, kiek duota

Šios socialinės įstaigos darbuotojų nuomone, kiekvienas žmogus yra gimęs su teise gyventi tiek, kiek jam duota. Gyvenimo džiaugsmas suprantamas skirtingai: vieni džiaugiasi ta diena, o kitam žvaigždes nuskink iš dangaus, vis tiek bus blogai.

Šių namų gyventoja Sofija Natalija rašo reto grožio eilėraščius - apie tai, kaip čia nekasdieniškai ramu, kaip nuramina maldos. Ją dukra buvo pasikvietusi paviešėti Amerikoje, ir ji sutiko, aplankė sūnūs iš Jordanijos, kur moteris po vedybų ir pati gyveno 22 metus. Grįžusi į gimtinę, ne kartą gydėsi anuometinėje Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, o vėliau įsikūrė Macikuose, čia gyvena jau 5 metus.

73 metų senjora mėgsta skanų čionykštį maistą, rankdarbius, vaidina dramos ratelyje, ir teigia niekur nenorinti kitur gyventi, net pas savo vaikus.

"Ketinama stiprinti globą slaugomų asmenų namuose"

Daiva BUIVYDAITĖ, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja

Yra numatyta pertvarkyti tik neįgaliųjų ir likusiųjų be tėvų stacionarių globos įstaigų infrastruktūrą. Tačiau tai palies ir tuos senyvo amžiaus asmenis, kurie turi proto ar psichinę negalią ir gyvena stacionariose neįgaliųjų globos įstaigose.

2012 m. pabaigoje patvirtintose strateginėse gairėse siūloma pagalbą neįgaliesiems diferencijuoti atsižvelgiant į šių žmonių savarankiškumą.

Iš dalies savarankiškiems būtų suteikiama galimybė naudotis paslaugomis bendruomenėje. Jei to nepakanka, sudaroma galimybė gyventi savarankiško gyvenimo namuose, gaunant reikiamą pagalbą, taip pat skatinti socialinės reabilitacijos paslaugas, kurių tikslas - sugrąžinti savarankiško gyvenimo įgūdžius.

Nesavarankiški asmenys gyventų grupės gyvenimo namuose (ne daugiau kaip po 10) ir naudotųsi bendruomeninėmis paslaugomis. Senyvo amžiaus žmonės, kuriems reikalinga slauga, paslaugas gautų specializuotuose slaugos ir globos namuose.

Ketinama stiprinti globą bei slaugą slaugomų asmenų namuose, siūloma stiprinti ir pagalbos neįgaliųjų artimiesiems sistemą, remti neformalią pagalbą.

Konkrečių priemonių, kurių bus imtasi vykdant šį procesą, šiuo metu dar negalime pateikti. Pertvarką numatančią programą ir konkretų priemonių planą numatoma parengti iki 2013 m. pabaigos.