Anonimai saugūs už mamos sijono

Štai prieš keletą savaičių anoniminiai interneto komentatoriai drąsiai pylė purvą, kritiką, skirtą iš gyvenimo praėjusią savaitę pasitraukusiam lietuvių aktoriui ir televizijos laidų vedėjui Vytautui Šapranauskui. Komentaruose buvo spėliojama, kodėl V.Šapranauskas nepasirodo televizijos laidos, kurią pats veda, transliacijose.

Kaip kovoti su interneto komentaruose liejamu pykčiu, šmeižtu, patyčiomis?

Daugiau atsakomybės ir komentatoriams, ir redakcijoms

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba Seimui yra pateikusi siūlymus keisti Visuomenės informavimo įstatymą ir jame numatyti daugiau atsakomybės internetiniams komentatoriams bei redakcijoms.

Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė sako, kad anos kadencijos Seimas, priėmęs įstatymo pataisą dėl redakcinės atsakomybės netaikymo už komentarų turinį, padarė meškos paslaugą: „Mes siūlome senąją redakciją Seimui atkurti, kad įstatymas įpareigotų portalų valdytojus, redakcijas atsakingiau peržiūrinėti komentarus. Pavyzdžiui, siūlyti lankytojams užsiregistruoti“.

Inspektorės nuomone, anonimiškumas iš interneto turėtų dingti.

„Aš esu tos nuomonės, kad reikėtų prieš rašant komentarą registruotis. Būna, kad oponentai sako: taip negalima, nes demokratinėje valstybėje visi turi teisę kalbėti. Žinoma, kad visi turi teisę kalbėti. Aš manau, kad jei esi toks drąsus pasakyti savo nuomonę, tai būk toks drąsus ir parašyti savo duomenis. Juk, pavyzdžiui, skundus mes tiriame tik tuos, kurie būna pasirašyti. Nors kartais žmonės ir nenori įvardyti savo vardo, pavardės rašydami skundą“, - kalbėjo Z. Zamžickienė.

Tirdama skundus, ji pastebėjusi, kad po šmeižikiškais, neapykantą kurstančiais komentarais gali slėptis iš pažiūros solidūs, išsilavinę žmonės.

„Kartais tikrai nustembi, kai pamatai žmogų, kuris parašė komentarą, nes tikrai nesitiki pamatyti solidų žmogų“, - asmenine patirtimi dalijosi Z. Zamžickienė.

Jos teigimu, įstatymuose reikėtų plačiau aptarti internetinę erdvę - tai, kaip turėtų būti reaguojama į informaciją socialiniuose tinkluose, asmeniniuose tinklaraščiuose.

Žada svarstyti

Kokių priemonių ketina imtis įstatymų leidžiamoji valdžia? Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys pripažino, kad kol kas tik mąstoma didinti atsakomybę komentatoriams.

Jo teigimu, problemai išspręsti pakaktų įstatymo lydimųjų aktų. „Galvoju, kad mūsų komitetas galės kreiptis į Vyriausybę su prašymu tiksliau reglamentuoti viešojoje erdvėje pasirodančius komentarus“, - sakė M. Bastys.

Anot jo, komentatoriai save identifikuoti galėtų pasinaudoję elektroniniu parašu.

Parlamentaras atviravo retkarčiais pats paskaitantis komentarus apie save internete. Jis neatmeta, kad komentaruose susigrumia ir konkuruojančios politinės partijos. Rašant neigiamus komentarus, bandoma formuoti visuomenės nuomonę apie vieną ar kitą asmenį, partiją.

Komentarai - pykčio apraiškos

Vilniaus universiteto profesorius psichologas, sociologas Albinas Bagdonas sako, kad internetinė erdvė šiandien yra tapusi savotiška bokso kriauše, per kurią išreiškiamos neigiamos emocijos.

Anot jo, lengva plūstis, kai niekas tavęs nemato.

„Psichologai yra atlikę tyrimus ir pamatę, kad, pavyzdžiui, žmogus, vienas sėdėdamas veidrodiniame kambaryje, būna sąžiningesnis, mažiau meluoja nei sėdėdamas įprastame kambaryje. O virtuali erdvė šiandien prilygsta tam tikrai uždangai, užkulisiams, kuriuose niekas nemato ir negirdi. Kuriuose negauni atsako. Juk jei plūsiesi gatvėje, gali būti sučiuptas už pakarpos, sulaikytas. O internete nėra jokios atsakomybės. Kai niekas nežino, kas tu toks, gali parodyti pačias juodžiausias mintis“, - aiškino psichologas.

Jis akcentavo, kad įžeidžiantys komentarai - ne tik teisėtvarkos, bet ir bendravimo kultūros klausimas.

Žmonės išmoko, kaip nesielgti viešumoje, pavyzdžiui, ko negali daryti restorane, teatre, tačiau pamiršta, kad kultūringas elgesys privalomas visur. Net ir virtualioje erdvėje.

„Reikia jausti ribą, kas yra konstruktyvi kritika ir kritika, kurią pagimdė pyktis bei agresija. Įžeidžiantys komentarai - tai pykčio apraiškos“, - sakė jis.

Sužiūrėti tūkstančių anoniminių komentarų neįmanoma

Gintaras TOMKUS, Dienraščio „Vakarų ekspresas“ direktorius ir vyr. redaktorius:

Iniciatyva kovoti su šmeižikiškais komentarais sveikintina, tačiau kol kas redakcijos neturi tiek žmonių tam, kad sužiūrėtų visus komentarus. Jei mes triname abejotinus komentarus, mus puola, kad varžome demokratiją.

Mano nuomone, atsakomybė už komentarus turi tekti ne redakcijoms, o tam asmeniui, kuris komentavo. Juk žmogus pats už save atsako, nors ir rašo pasislėpęs.

Žinoma, redakcijos turi specialius filtrus (tačiau ir juos lengva apeiti). Pavyzdžiui, mūsų dienraščio portale yra tokia nuoroda „netinkamas komentaras“, kurią paspaudus galima pranešti apie netinkamą komentarą ir jį panaikinti.

Tačiau kartais tų komentarų šimtai, ir nėra tiek pajėgumų visų sužiūrėti. Kaip jau sakiau, neprotinga už komentarus bausti pačias redakcijas.

Aš galvoju, kad šiuo atveju reikia kolektyviško žiniasklaidos priemonių sprendimo. Tikrai įmanoma įvesti minimalų patikrinimą portalo lankytojui. Kodėl jis turi bijoti nurodyti savo asmenybę, el. pašto adresą, jei jis nieko nešmeižia, nedaro nieko blogo? Jis juk atsako už savo žodžius. Žinoma, čia reikėtų bendrai padiskutuoti visoms portalų redakcijoms - ko imtis, kaip neperlenkti lazdos ir nenueiti ne tuo keliu.

Tas klausimas gali būti greitai išspręstas, jei žmonės žinos, kad prisikiaulinę negalės pabėgti.

Visi turi žinoti, kas yra komentatorius

Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas:

Komentarai - tai visuomenės savęs vertinimas. Komentatoriai įsivaizduoja, kad jie vertina kitus, o iš tiesų jie vertina save. Niekur kitur taip neatsiskleidžia visuomenės būsena, kaip komentaruose. Juose atsiskleidžia vidutinio lietuvio portretas. Ir, deja, vaizdelis iš esmės yra baisus.

Komentaruose pasimato ta vidurinė karta. Juk inteligentija nelabai su tais komentarais užsiima. Žmonėms komentarai suteikia galimybę reikšti savo mintis, kaip nori. Juk ten laisvių laisvė. Komentarai - įrodymas, ką gali kompiuteris ir internetas. Protingą žmogų šios priemonės padaro protingesnį, o kvailą - dar kvailesnį.

Be to, komentarai žmonėms tampa nerealizuota galimybe reikštis. Juk kiekviename žmoguje yra kūrybinio prado. Tačiau niekas jo rašliavų nespausdina, o čia, internete, jis gali viską pasakyti, save realizuoti, kaip sugeba.

Ką daryti? Manau, mažiau to anonimiškumo reikėtų. Kai kur jau taip yra, kad tau leidžiama komentuoti tik tuomet, kai užsiregistruoji. Tada visi žino, kas tas komentatorius.