Andrius Mamontovas: "Man skaudu tai sakyti"

Vie­nas ži­no­miau­sių Lie­tu­vos dai­ni­nin­kų And­rius Ma­mon­to­vas pri­si­pa­ži­no, kad ne­no­ri nė žiū­rė­ti į ry­ti­nės kai­my­ninės ša­lies pu­sę. „Ma­no tė­tis – ru­sas, – pri­mi­nė po­pu­lia­rus at­li­kė­jas. – Jei bū­tų gy­vas, tur­būt vaikš­čio­tų kaip že­mes par­da­vęs. Jam bū­tų siau­bin­gai gė­da dėl Ru­si­jos.“

Pa­sta­ruo­ju me­tu A. Ma­mon­to­vas ati­džiai se­ka, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, ypač į Ry­tus nuo Lie­tu­vos. Apie tai iš­dės­to sa­vo nuo­mo­nę so­cia­li­nia­me tink­le ir už­ve­da karš­tas dis­ku­si­jas. Dai­ni­nin­kui ap­mau­du dėl Ru­si­jos pro­pa­gan­dos ir kaip ji vei­kia žmo­nes, rašo „Lietuvos žinios“.

„Si­tua­ci­ja to­kia: yra di­de­lė ša­lis, vyk­dan­ti ag­re­sy­vią po­li­ti­ką be jo­kių skru­pu­lų, su nie­ko ne­sis­kai­ty­da­ma. Ir kar­tu pro­vo­kuo­ja. O jei­gu pra­de­di tai kri­ti­kuo­ti, ima verk­ti, kad ru­sai skriau­džia­mi. Vals­ty­bės po­li­ti­ka per­me­ta­ma ant tau­ty­bės ir vis­kas kar­tu su­pla­ka­ma. Ta­da no­ri­si sa­ky­ti: ne mes pir­mi pra­dė­jo­me“, – apie tai, kas ką „skriau­džia“, LŽ sa­ko A. Ma­mon­to­vas. Po­pu­lia­rus at­li­kė­jas ne­sis­te­bi, kad gat­vė­je prie jo prie­ina žmo­nės pa­kal­bė­ti apie rū­pi­mus po­li­ti­nius ir vi­suo­me­ni­nus rei­ka­lus, krei­pia­si su pra­šy­mais ir taip to­liau, nors jis – mu­zi­kan­tas, o ne val­džios at­sto­vas.

Ver­da diskusijos

- Ko­dėl ma­no­ma, kad jūs ga­li­te iš­spręs­ti ki­tų prob­le­mas?

- Į mus, mu­zi­kan­tus, žmo­nės kar­tais krei­pia­si kaip į Sei­mo na­rius įvai­riau­siais klau­si­mais. Jiems at­ro­do, kad jei esi ži­no­mas, ga­li ką nors pa­keis­ti. Pa­vyz­džiui, kar­tais skam­bi­na ir pra­šo pa­dė­ti iš­spręs­ti smur­to šei­mo­je prob­le­mą. Sa­ko, kad ne­be­ži­no, į ką dar ga­lė­tų kreip­tis.

Pa­na­šiai yra ir su nū­die­nos įvy­kių fo­nu. Jau ke­lis kar­tus yra bu­vę, kad žmo­gus prie­ina gat­vė­je ir siū­lo su­reng­ti ko­kią nors ak­ci­ją. Tar­ki­me, Ru­si­jai pa­skelb­ti blo­ka­dą, boi­ko­tą ir pa­na­šiai. Vie­na se­ny­va mo­te­ris klau­sė, ko­dėl mes nie­ko ne­da­ro­me, ne­pa­ro­do­me sa­vo po­zi­ci­jos.

- Ma­no­te, ak­ci­jas siū­lan­tys žmo­nės tei­sūs?

- Gal ne­de­rė­tų to da­ry­ti vals­ty­bi­niu mas­tu – kaip kad Ru­si­ja pa­skel­bė blo­ka­dą Lie­tu­vai, kai su­sig­rą­ži­no­me ne­prik­lau­so­my­bę. Pa­da­rė tai ne­svars­ty­da­ma, ne­gal­vo­da­ma, kad nu­ken­tės pa­pras­ti žmo­nės. O jei­gu mes Lie­tu­vo­je, tie­siog iš­reikš­da­mi po­zi­ci­ją, sa­ko­me – gal at­si­sa­ky­ki­me ru­siš­kų pre­kių, pra­de­da­ma rėk­ti, kad ne­gal­vo­ja­me apie pa­pras­tus žmo­nes, yra ge­rų ir jiems ta­da bus blo­gai.

Man no­rė­tų­si, kad Lie­tu­vos po­zi­ci­ja bū­tų ryš­kes­nė ne­gu Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, ne­drįs­tan­čių tai ša­liai tai­ky­ti griež­tes­nių sank­ci­jų. Vis­kas pa­su­ka­ma taip, tar­si Ru­si­ja bū­tų en­gia­ma, gu­ja­ma. O iš ti­krų­jų sank­ci­jos yra at­sa­kas į jos veiks­mus. Tu­ri­me par­ody­ti, kad to­kios ša­lies, ko­kia da­bar yra Ru­si­ja, mums ne­rei­kia. Tai nė­ra nu­kreip­ta prieš ru­sų tau­ty­bės žmo­nes. Tie­siog kol jie ne­su­sit­var­ko sa­vo vals­ty­bė­je, mums jų ne­rei­kia. Kar­tu ru­sams lin­ki­me ge­ro. Man la­bai no­rė­tų­si, kad Ru­si­ja tu­rė­tų de­mo­kra­ti­nę val­džią, nes kiek pa­žiū­ri į šios ša­lies is­to­ri­ją, jai va­do­vau­ja ti­ro­nai.

- To­kio­mis te­mo­mis ra­šo­te ir so­cia­li­nia­me tink­le?

- Jei ap­lan­ky­tu­mė­te ma­no „Fa­ce­book“ pa­sky­rą, pa­ma­ty­tu­mė­te, kad ten vyks­ta di­džiau­sios dis­ku­si­jos. Ten reikš­ti nuo­mo­nę la­bai mėgs­ta pro­ru­siš­ki žmo­nės. Jie ban­do įti­kin­ti, esą Pu­ti­nas ne­kal­tas, o mes esa­me na­cio­na­lis­tai ir fa­šis­tai. And­rius Už­kal­nis to­kius iš­kart blo­kuo­ja, o aš lei­džiu dis­ku­tuo­ti. Aiš­ku, jei kas nors pra­de­da „pil­ti šiukš­les“, įžei­di­nė­ti, ta­da ir aš užb­lo­kuo­ju. Ta­čiau kol dės­to ar­gu­men­tus, nors ir ko­kie jie bū­tų juo­kin­gi, pa­lie­ku tam, kad ne­gy­ven­tu­me iliu­zi­ja, esą vi­si su­pran­ta­me si­tua­ci­ją, o ma­ty­tu­me: yra žmo­nių, ku­riems įta­ką da­ro Ru­si­jos ži­niask­lai­da, ir jie dai­nuo­ja tą pa­čią dai­ne­lę.

Po­zi­ci­ja ir abejingumas

- Ką ma­no­te apie tai, kad Lat­vi­ja užd­rau­dė įva­žiuo­ti Ru­si­jos es­tra­dos at­li­kė­jams, pa­lai­kan­tiems ag­re­sy­vius ša­lies veiks­mus? Gal ir Lie­tu­va tu­rė­tų tai pa­da­ry­ti?

- Ma­nau, ir į mū­sų ša­lį tu­rė­tų bū­ti ne­įlei­džia­mi tie, ku­rie pa­lai­ko Ru­si­jos val­džios po­li­ti­ką, nes ji mums ne­priim­ti­na. Kai tai sa­kai, iš­kart kas nors pra­de­da gie­do­ti, kad tai yra kul­tū­ra, ir ją rei­kia at­skir­ti nuo po­li­ti­kos. Ta­čiau pa­siek­ta ri­ba, kai bent man ne­bei­šei­na at­skir­ti. Kad ir ko­kia bū­tų kul­tū­ra, kiek bū­tų nuo­sta­bių ra­šy­to­jų, ak­to­rių, mu­zi­kan­tų, jie ne­beats­ve­ria to, kas da­bar vyks­ta. Tie­siog ne­be­no­riu žiū­rė­ti į tą pu­sę. Man skau­du tai sa­ky­ti, nes ma­no tė­tis – ru­sas. Gy­ven­da­mas Lie­tu­vo­je ir žiū­rė­da­mas ži­nias, jis ty­liai sau sa­ky­da­vo: „Man gė­da dėl to, kas vyks­ta Ru­si­jo­je."

Tai bu­vo ir so­viet­me­čiu, ir Jel­ci­no lai­kais. Jei­gu da­bar tė­tis bū­tų gy­vas, tur­būt vaikš­čio­tų kaip že­mes par­da­vęs. Jam bū­tų siau­bin­gai gė­da dėl sa­vo ša­lies. Iš da­lies ir aš tai jau­čiu. Man skau­du ir gė­da ma­ty­ti, ką da­ro vals­ty­bė, tu­rin­ti di­de­lį in­te­lek­ti­nį bei kul­tū­ri­nį po­ten­cia­lą, daug te­ri­to­ri­jos ir iš­ka­se­nų. Ru­si­ja ga­lė­tų siek­ti, kad pa­sau­lis bū­tų ge­res­nis, bet kaž­ko­dėl vis­kas vyks­ta prieš­in­gai.

Dėl to ne­ga­liu pirk­ti ru­siš­kų pre­kių. Ne iš pik­tu­mo, bet to­dėl, kad man la­bai skau­du. O skau­džiau­sia – įsi­jun­gus vie­ną ar ki­tą lie­tu­viš­kos te­le­vi­zi­jos ka­na­lą ma­ty­ti, kad ro­do ko­kį nors pi­gų ru­siš­ką se­ria­lą. Nuo­šir­džiai ne­sup­ran­tu to­kių ka­na­lų va­do­vų po­zi­ci­jos. Tu­ri­me par­ody­ti, kad mums tai ne­pa­tin­ka. Kuo tų te­le­vi­zi­jos ka­na­lų va­do­vai ge­res­ni už vers­li­nin­ką, siū­lan­tį pa­tran­kas tep­ti svies­tu?

- Gal tai – abe­jin­gu­mas?

- Ma­nau, kad tai yra po­zi­ci­jos ne­tu­rė­ji­mas. Juk jei ku­rie nors Lie­tu­vos gy­ven­to­jai no­ri ru­siš­kų se­ria­lų, jie ga­li žiū­rė­ti Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lus. Taip pat ne­ga­liu su­pras­ti ir keis­ta, kai mū­sų ša­ly­je gi­mę ru­sa­kal­biai žmo­nės nie­ka­da ne­iš­moks­ta lie­tu­vių kal­bos. Tai yra tie­siog ne­pa­gar­ba. O dar jie bur­no­ja prieš ša­lį, ku­rio­je gy­ve­na ir tu­ri daug ge­res­nes są­ly­gas, ne­gu jos bū­tų is­to­ri­nė­je gim­ti­nė­je. Ma­no tė­vas, į Lie­tu­vą at­va­žia­vęs bū­da­mas 26 me­tų, lie­tu­viš­kai iš­mo­ko taip, kad šne­kė­da­vo pra­ktiš­kai be ak­cen­to. Ir moks­li­nius pra­ne­ši­mus skai­ty­da­vo, ir uni­ver­si­te­te dės­ty­da­vo lie­tu­vių kal­ba.

Kar­tais ma­nęs klau­sia, ko­dėl ne­ken­čiu ru­sų. Ne­ga­liu ne­kęs­ti, nes pats tu­riu to­kio krau­jo. Bet jei kas nors ne­pa­tin­ka, svar­bu iš­reikš­ti sa­vo po­zi­ci­ją. No­rė­tų­si pri­si­min­ti Są­jū­džio lai­kus, kai tai da­rė­me ir siun­tė­me la­bai aiš­kią ži­nu­tę: „Mes no­ri­me nuo jū­sų at­sis­kir­ti.“ Ne­svar­bu, kad pa­skui bu­vo Ru­si­jos eko­no­mi­nė blo­ka­da.

Pa­sau­ly­je daug ag­re­si­jos, žu­dy­nių, nes di­de­lė žmo­nių da­lis lei­džia tam vyk­ti. Ru­si­jos val­džia da­ro, ką no­ri, nes ša­lies žmo­nės lei­džia, pa­lai­ko. Su to­kiais ne­no­riu tu­rė­ti rei­ka­lų

- Pa­lai­ko ne vi­si. Tar­ki­me, šios ša­lies ro­ko mu­zi­kan­tai aiš­kiai iš­reiš­kė ne­igia­mą nuo­mo­nę dėl Ru­si­jos ag­re­si­jos prieš Ukrai­ną.

- Šio­je ša­ly­je tai bep­ro­tiš­kai drą­su. O da­bar jie yra men­ki­na­mi, pju­do­mi - And­re­jus Ma­ka­re­vi­čius, Ju­ri­jus Šev­čiu­kas, Bo­ri­sas Gre­benš­či­ko­vas.

- Ką ma­no­te, kad bū­tent ro­ko mu­zi­kan­tai to­kie pi­lie­tiš­ki, at­vi­rai sa­kan­tys nuo­mo­nę?

- Ro­ko mu­zi­kan­tai yra lais­vi žmo­nės, gal­būt jų są­mo­nė at­vi­riau­sia.

Sau­go­ti nuo blo­go pavyzdžio

- Pats pa­lai­ko­te ne vie­ną ini­cia­ty­vą. Vie­na nau­jau­sių - kad per ren­gi­nius vai­kai ir al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai yra ne­su­de­ri­na­mi. Ko­dėl jums tai svar­bu? Ži­nau, kad dėl to su­lau­kė­te kri­ti­kos.

- Su­pran­tu, kad kri­ti­kuo­ja ži­nu­tės ne­pers­kai­tę žmo­nės. Jie pra­dė­jo kal­bė­ti: „Tai ką, per kon­cer­tą ne­ga­lė­si­me iš­ger­ti alaus?“ Į tai at­sa­kiau: „Ga­lė­si­te. Tik vai­kų ša­lia ne­bus. O jei­gu jie bus, ta­da ne­ga­lė­si­te.“

- Kaip ki­lo pe­ti­ci­jos, kad per ren­gi­nius, jei yra ne­pil­na­me­čių, ne­bū­tų par­duo­da­mas al­ko­ho­lis, ini­cia­ty­va?

- Tai ke­lių or­ga­ni­za­ci­jų, ko­vo­jan­čių dėl svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do, ini­cia­ty­va, ją pa­lai­ko me­ce­na­tas Ra­mū­nas Kar­baus­kis. Su­ma­ny­mas pa­pras­tas: ren­gi­niuo­se, į ku­riuos įlei­džia­mi vai­kai, ne­tu­rė­tų bū­ti al­ko­ho­lio. To­kie ap­ri­bo­ji­mai yra Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ir ki­to­se ci­vi­li­zuo­to­se vals­ty­bė­se. Vai­kai sau­go­mi nuo blo­go pa­vyz­džio. Gy­ven­da­mi Vil­niu­je ar ki­ta­me did­mies­ty­je kar­tais ne­ma­to­me vaiz­do pro­vin­ci­jo­je, kai per mies­to šven­tę žmo­nės bū­na gir­ti. Re­ko­men­duo­čiau nu­va­žiuo­ti ir pa­žiū­rė­ti, ko­kį pa­vyz­dį ma­to vai­kai, kai nuo ma­žens for­muo­ja­mas po­žiū­ris, kad links­min­tis – reiš­kia svai­gin­tis.

Da­bar yra ir pe­ti­ci­ja, jau par­ašė­me pra­šy­mą Lie­tu­vos pre­zi­den­tei, kad mus pri­im­tų. Kal­bė­si­me apie įsta­ty­mą. Ži­nau, kad dėl to bū­siu la­bai ne­po­pu­lia­rus, bet tu­ri­me ką nors da­ry­ti dėl sa­vo vai­kų at­ei­ties. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad jei no­rės, su­ras ir pri­si­gers ki­tur. Ta­čiau ko­va su svai­ga­lais – tai prie­ina­mu­mo ma­ži­ni­mas. Jei vie­no­je vie­to­je bus su­nkiau gau­ti al­ko­ho­lio, jau bus ženg­tas žings­nis.

- Il­ges­nį lai­ką pri­si­de­da­te prie sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos ini­cia­ty­vos „Ne­bi­jok kal­bė­ti“. Ar yra pos­lin­kių į ge­ra?

- Nuo 2009 me­tų kar­tu su Jau­ni­mo li­ni­ja iš vi­sų jė­gų sten­gia­mės švies­ti žmo­nes sa­vi­žu­dy­bės klau­si­mais. Švie­ti­mas yra vie­nas pa­grin­di­nių pre­ven­ci­jos bū­dų. Aiš­ku, jei vals­ty­bės mas­tu bū­tų im­ta­si su­de­rin­tų prie­mo­nių, pa­siek­tu­me aiš­kes­nį re­zul­ta­tą. Es­tams, ku­rių skau­di sta­tis­ti­ka bu­vo to­kia kaip ir mū­sų, pa­vy­ko su­ma­žin­ti sa­vi­žu­dy­bių skai­čių. Lie­tu­vo­je dėl to nie­ko ne­da­ro­ma.

Žy­miau­si ša­lies psi­cho­lo­gai su­da­rė są­ra­šą prie­mo­nių, ku­rių rei­kė­tų, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų. Tai bu­vo pa­teik­ta po­li­ti­kams, Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai. Ta­čiau kol kas – jo­kios reak­ci­jos. Dėl mū­sų su Jau­ni­mo li­ni­ja ini­cia­ty­vos pos­lin­kių yra, bet to­kio­je sri­ty­je re­zul­ta­tų iš­kart ne­pa­ma­ty­si, tam ga­li pri­reik­ti de­šimt­me­čio. Ta­čiau ge­ro­kai pa­dau­gė­jo skam­bi­nan­čių­jų į Jau­ni­mo li­ni­ją dėl sa­vi­žu­dy­bės. Va­di­na­si, žmo­nės daž­niau drįs­ta kreip­tis pa­gal­bos. Kol kas tai – vie­nin­te­lis re­zul­ta­tas.

- Vėl grįž­ta­me prie abe­jin­gu­mo te­mos. Ko­dėl, jū­sų nuo­mo­ne, jo tiek daug?

- Ma­nau, kad žmo­nių lū­kes­čiai bu­vo la­bai di­de­li, esą at­ga­vus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę vi­sos prob­le­mos iš­sisp­ręs. Ta­čiau mes ir esa­me tie, ku­rie tu­ri tai da­ry­ti. Ne­bė­ra taip, kaip bū­da­vo so­viet­me­čiu, kai vis­ką spręs­da­vo par­ti­ja. O žmo­nės vis dar lau­kia, jog at­eis val­džia ir pa­da­rys, kad gy­ven­tu­me nuo­sta­biai. Vis dar ne­išb­ren­da­me iš feo­da­li­nio mąs­ty­mo, kai tu­ri bū­ti ka­ra­lius. Jis kaž­ką įsa­kys, ką nors nu­baus, ta­da bus ly­gy­bė ir tie­sa. Lie­tu­vo­je la­biau­siai trūks­ta ini­cia­ty­vos, nors aki­vaiz­du, kad žmo­nių, ku­rie jos im­asi, gy­ve­ni­mas grei­tai pa­si­kei­čia į ge­ra.

- Po mė­ne­sio, rup­jū­čio 23-ią­ją – jū­sų gi­mi­mo die­na. Kaip švę­si­te?

- Per sa­vo gim­ta­die­nį kon­cer­tuo­siu Ni­do­je ne­di­de­lia­me klu­be prie jū­ros. Man tai yra ge­riau­sias bū­das at­švęs­ti, mėgs­tu gro­ti per gi­mi­mo die­ną.