108 doro gyvenimo metai

Garbingą sukaktį mininčia močiute, kuri, regis, yra vyriausia Klaipėdos gyventoja, rūpinasi dukra Juzefa, anūkės Vida ir Alma, aplanko ir kiti šeimos nariai. Jų per šventes susirenka didžiulis būrys - jubiliatė užaugino 8 vaikus, kurių 5 dar gyvi, turi 10 anūkų, 10 proanūkių ir 6 proproanūkius.

Ilgaamžė augo Šilutės rajone, Švėkšnos apylinkėje, Pjaulokių kaime. Jos vyras sulaukė 86-erių, tuomet jai buvo 80. Sulaukusi amžiaus, kai vienai gyventi tapo nelengva, atsikraustė pas vyriausiąją dukrą į Klaipėdą.

"Mona vyriausia dukrelė moni labai myl", - šypsojosi pašnekovė.

Daug dirbo

Paklausta, kaip sveikata, sakė, kad, deja, ji jau menka.

"Silpna širdelė, imu nuo širdies vaistukų, bet vis tiek širdelė "slabnėja". Daugiau noriu gulėti, ilsėtis. Jau einu daugiau į lovikę. Dėkui Dievui, dar neblogai viską matau, bet girdėti menkai begirdžiu", - paklausta, kaip sveikata, atsakė J. Mauricienė.

Močiutė neskubėdama pasakojo, kad visą gyvenimą daug dirbo - raudavo linus, dirbo visokius ūkio darbus, kokie tik buvo, po to gyventojai buvo varomi dirbti kolūkiuose. Juzefa ištekėjo dvidešimties, po metų susilaukė pirmo vaiko. Visa šeima buvo darbštūs - ir vyras, ir vaikai darbo nebijojo.

"Buvom abu darbininkai - ir aš, ir vyras. Vyras buvo didelis darbininkas, tvarkingas. Buvom abu giedoriai. Dešimt metų giedojau Tenenių chore. Tėvukas buvo choro vadovas ir mane drauge vesdavosi. Giedorius jis buvo nuo dešimties iki 75 metų. Palaidojo jį labai gražiai, jį kunigai mylėjo.

Turėjau penkis brolius ir vieną seserį. Sesuo išgyveno šešiasdešimt metų. Vienas brolis buvo anglų kalbos mokytojas, kiti broliai buvo malūnininkas, ūkininkai. Vienas mirė šimto sulaukęs, kitas daugiau nei šimtą išgyveno.

Mano vaikai klausė, išaugo geri, mylėjo moni ir tėvuką. Kartu su tėvuku darbininkai buvo. Sūnus sakydavo, mama - auksas, tėvuks - sidabras", - prisiminė Juzefa.

Du karus pergyvenusi ilgaamžė pasakojo, kad pirmojo karo metu jai buvo maždaug septyneri metai.

"Vokiečių oficierius sakydavo "kom, kom", duodavo saldainių, - atsiminimu pasidalino pašnekovė. - Per karą buvo sunku, bet išgyvenom. Vieną kartą buvom "ištaksavoti", nes nedavėm pusės centnerio avižų. "Ištaksavojo" mumis, atėmė viską. Tada buvo labai blogai, bet gyvenom, stengėmės, kiek galėjom."

Be "šnapso"

Dievu pasikliaunanti močiutė dar prieš porą metų pati nueidavo į maldos namus, tik pastaruoju metu susilpnėjusi sveikata nebeleidžia ilgai vaikščioti: "Eidavau į Apaštalų bažnyčikę, labai ten geri kunigai, mielaširdingas vyskupas." Dabar močiutę dvasininkai aplanko namuose.

Ji pasakojo, kad seniau linksmybės buvo kitos - dainos, žaidimai, be "šnapso". Močiutė patikino, kad visą gyvenimą nei rūkė, nei gėrė alkoholį, vyras irgi nerūkė, išgerdavo labai retai. Sako, kad norint ilgai gyventi reikia mylėti žmones, darbą, Dievą, gyventi su meile.

Anūkė Alma sakė, kad močiutė net neturi paciento kortelės ligoninėje - niekada nesirgo, kad reikėtų daktarų.

Paklausus, ar ilgaamžė atsimena mėgstamiausią savo dainą, kurią dainuodavo jaunystėje, akys sužibo: "Dainiūdavom, klausydavos kaimynai langus atsidarę." Ir netrukus užtraukė - "Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo, o du broliai brolužėliai žirgelius balnojo..."