Žmogus turėjo, turi ir turės trečiąją akį.

O štai Rytų šalių gyventojai čia nemato nieko antgamtiško.

Jiems žinoma, kad žmogaus organizme yra ypatingi energetiniai centrai - čakros, kurios gali išspinduliuoti minčių sukurtus vaizdus. Pagrindinę čakrą Rytuose vadina trečiąja akimi.

Tai viską matanti akis. Ja dievybės matydavo visatos priešistoriją, ateitį, galėjo žvilgterėti į bet kurį pasaulio kampelį.
Legendos pasakoja apie viską matančią akį, kurią turėjo ateiviai iš kitų planetų - žmonijos protėviai.

O žiloje senovėje trečiąją akį turėjo visi žmonės ir ja galėjo pasisemti įvairių žinių, nepriklausomai nuo kosminio proto, žinoti praeitį, matyti ateitį ir netgi įveikti gravitaciją.

Akį galima treniruoti

Nemažai žmonių, susidomėjusių šiomis legendomis, paaukoja visą gyvenimą tam, kad prikeltų kažkada prarastas dieviškąsias galimybes atverti trečiąją akį.

Daugelis metų pasiaukojimo, skirto dvasiniam tobulėjimui, tiems entuziastams atveria naują regėjimą: jie pradeda matyti tai, ko negali kiti. Ryškus pavyzdys - jogai.

Kai kurie iš jų mato už storos sienos esančius daiktus, žino užklijuoto laiško turinį ar kur užkastos brangenybės. Jogams pavyksta atverti trečiąją akį, kuri funkcionuoja ne mūsų įprastoje trimatėje erdvėje, todėl ir gali matyti įvykius, vykstančius labai toli ir bet kuriame laike: praeityje, dabartyje ir ateityje. Indijoje tuos žmones vadina "žinančiais tris laikus".

Beje, "tris laikus" žino ne visi jogai. Tai priklauso nuo to, kiek išvystyta jų trečioji akis. Pirmoje jos išsivystymo pakopoje žmogus mato daiktus ir žmones, turinčius neįprastas spalvas art apgaubtus auros. Pastaroji keičia savo spalvą ir formą, priklausomai nuo fizinės ar emocinės jos šeimininko būsenos.

Kitoje išsivystymo pakopoje akis gali parodyti daiktus ir įvykius visiškai neįprastu rakursu: pavyzdžiui, iš vidaus arba paukščio skrydžio. Dažniausiai tokie vaizdai priklauso dabarčiai arba netolimai praeičiai.

Šioje pakopoje kartais matomos ypač galingos minčių sukurtos formos - kolektyvinės žmonių koncentracijos dariniai, pvz., religiniai ar kitokie simboliai. Iš pradžių tie reginiai būna neryškūs ir nepastovūs, bet, toliau treniruojant trečiąją akį, jų ryškumas didėja.

Jei žmogus pasiekė trečiąją pakopą, tai jis, nors ir trumpai, mato įvairius vaizdus su visomis jų detalėmis taip pat, kaip ir įprastu regėjimu. Reikiamai treniruojantis šios trys pakopos praktiškai pasiekiamos kiekvienam žmogui, o ypač akliesiems. Žinoma nemažai atvejų, kai aklieji įvaldė šį antrąjį regėjimą.

Tik nedaugelis gali pasiekti ketvirtąją trečiosios akies atvėrimo pakopą. Tai sugeba tik pasiekusieji dvasinės tobulybės. Tokie žmonės mato viską, ko panori, nepriklausomai nuo laiko ir erdvės. Koks yra tokio matymo mechanizmas?

Keista liauka - epofizis

Kad ir kaip keista, trečiosios akies egzistavimu pirmieji patikėjo mokslininkai. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje buvo iškelta hipotezė: kažkada žmogus turėjo trečiąją akį, kokią dabar turi kai kurios gyvatės ir driežai viršugalvyje, bet, laikui bėgant, ji nusileido į kaukolės vidų.

Tolesnės vystymosi eigos ši idėja neįgavo, bet ir šiandien išsakoma nuomonė, kad liauka epofizis (ne hipofizis), esanti priešais smegenėles, ir yra trečioji akis. O kai kurie tyrinėtojai mano, kad epofizis yra ta pati "antena", kuri sugeba priimti ir išspinduliuoti "plonąją" energiją, "matyti" ne tik organizmo išorę, bet ir vidų.

Įsiklausyti į šią nuomonę tikriausiai verta. Leonardas da Vinčis (1452-1519) buvo įsitikinęs, kad žmogaus galvoje yra ypatinga sferinė zona - "sveiko protavimo kamera", kurioje įsikūrusi dvasia. Galbūt didysis mąstytojas atspėjo epofizio paskirtį?

O kokios nuomonės apie epofizį šiuolaikinis mokslas? Jam tiksliai nežinoma, kokia šios liaukos paskirtis. Bet yra labai daug įdomių hipotezių. Epofizyje atrastas vadinamasis "smegenų smėlis" - mikroskopiniai sferinės formos mineraliniai kūneliai.

Rentgenas užfiksuoja, kad juose yra kažkokių titnago dalelių turinčių struktūrų. Specialūs bandymai leidžia daryti prielaidą, kad tuose mikrokristaluose saugoma holografinė informacija apie žmogaus organizmą ir kad jie reguliuoja jo egzistavimą laike ir erdvėje.

Mokslininkai mano, kad tai vyksta ne be išorinio neelektromagnetinės prigimties spinduliavimo poveikio. Toks spinduliavimas sklinda iš daugelio kosminių objektų - Saulės, Mėnulio, planetų.

Be to, pasak šių mokslininkų, epofizio mikrokristalų fundamentali savybė - sugebėjimas iš erdvės apvaisinimo metu "pritraukti" darinį, kurį vadiname "dvasia", ir įjungti jos materializavimosi procesą.

Kai kurie tyrinėtojai atkreipė dėmesį į stebėtiną epofizio judrumą ir jo sugebėjimą sukiotis panašiai kaip akis. Panašumas su akimi dar ir toks, kad ši liauka taip pat turi lęšį ir šviesos priėmimo receptorius.

Pastebėta ir tai kad jos veiklą nemažai stimuliuoja akių priimti šviesos, o gal ir kai kurie signalai. Yra nuomonė, kad tūkstantmečius nefunkcionavęs (nebuvo poreikio) epofizis sumažėjo.

Yra ir dar vienas ne visai įrodytas teiginys, kad kai kuriems save paaukojusiems dvasingumui žmonėms vyksta organizmo hormonų persitvarkymas, ir jo metu viršugalio (maumens) kaulas tiek suplonėja, kad jo vietoje lieka tik oda - panašiai kaip gyvatės akis.

Trečioji akis buvo ant pakaušio. Kaktoje ji nebuvo reikalinga, nes ten ir taip yra dvi akys. Tai leisdavo matyti viską aplinkui, tai būdavo labai svarbu susidarius pavojingoms situacijoms.

Einant tūkstantmečiams ir vykstant evoliucijai dėl kažkokių neaiškių priežasčių trečioji akis nugrimzdo į smegenų gelmes. Bet ji išlaikė kai kurias savo funkcijas.

Žinoma, matyti ji nebegali, bet gali priimti telepatinius signalus.

Didžiausias telepatinių signalų srautas ateina nuo to, kas patraukė tokios akies šeimininko dėmesį: nuo žmogaus, su kuriuo bendrauja, nuo besiruošiančio pulti žvėries...

Natūralu, kad judri trečioji akis perorientavo savo priėmimo ir perdavimo lęšį stebėti priekį, iš kur ji dabar gauna informaciją ir siunčia savąją.
Versija - epofizis - trečioji akis - atsako ir į kai kuriuos kitus klausimus. Vienas iš būdų kaip įpiršti pašnekovui savo nuomonę.

Siūloma žiūrėti jam ne tiesiog į akis, o truputį virš jų - į smegenų gelmę. Pastabus žmogus gali išsiaiškinti tokį hipnotizuotoja pagal jo ypatingą (stiklinį) akių žvilgsnį. Atrodo, kad jis pašnekovą mato kiaurai.

Hipotezė apie aiškiaregiškas epofizio funkcijas atsako į dar vieną klausimą, kodėl pranašams ir magams senovėje, atliekant apeigas, talkininkaudavo vaikai ir nekaltos mergaitės.

Įtikinamai įrodyta, kad epofizis susijęs su lytinėmis funkcijomis. Lytinis susilaikymas stipriai aktyvina šios liaukos aiškiaregiškas funkcijas.

Galima teigti, kad lytinės brandos nepasiekusių vaikų epofizis daugiausia veikia ne seksualine, o aiškiaregystės kryptimi. Nėra atsitiktinumas, kad žmonės, siekiantys susijungti su Dievu, priima skaistybės įžadus.

Tokiu būdu jie aktyvina specifinę šios liaukos veiklą. Galbūt būtent tuo galima paaiškinti šventųjų ir atsiskyrėlių sugebėjimą išgirsti Dievo balsą ir matyti dieviškus reginius.