"Visi tėvai turėtų gauti nemokamas konsultacijas"

Specialistė įsitikinusi: destruktyvus paauglio elgesys kyla iš jo asmenybės deformacijos, kuri prasideda vaikystėje. Dar labiau asmenybė deformuojama, jeigu vaikas auga be šeimos.

"Aš kiekvieną dieną savo darbe susiduriu su realiu paauglių gyvenimu, jų pykčiu ir agresija, sąlygota menkavertiškumo jausmo", - teigia psichoterapeutė.

Sutrikusi savikontrolė

Vilma, kokie vaikai mokosi Jaunimo mokykloje, kuo jie ypatingi?

Tai paaugliai, turintys emocinių bei elgesio problemų. Amžius - nuo 13 iki 17 metų. Intelektiniai šių mokinių gebėjimai dažnai būna pakankami, tačiau dėl įvairių priežasčių sutrikusi vidinė savireguliacija bei savikontrolė. Tai trukdo jiems pasiekti geresnių mokymosi rezultatų.

Kitaip tariant, šie vaikai nenori mokytis.

Taip, jie gana anksti praranda mokymosi motyvaciją ir papildo nepažangiųjų gretas. Bendrojo lavinimo mokyklose jie nepritampa ne vien dėl žemų mokymosi rezultatų, bet ir dėl emocinių bei elgesio problemų - ir atsiduria Jaunimo mokykloje. Taigi šie vaikai išstumiami iš "normalios" visuomenės į atstumtųjų gretas, kad negadintų bendro "normalios" mokyklos vaizdo. Dėl jų nėra kam kovoti, jų tėvai patys problemiški.

Ką reiškia "problemiški tėvai"?

Sakyčiau, per daug užsiėmę savo asmeninių problemų sprendimu. Man kartais susidaro įspūdis, kad dalis tėvų pamiršta, jog augina ne daržoves, o vaikus. Kai kurie galvoja taip: aprengtas, pavalgęs - ko dar jam trūksta?

Kaip toks požiūris atsiliepia vaikams?

Vaikai pasakoja labai skaudžius dalykus, ir man suprantama, kodėl jie tapo tokie pykti ir agresyvūs, priešiškai nusiteikę prieš aplinkinius ir pažeidinėja nustatytas elgesio taisykles.

Tai protestas?

Jie negimė užkoduoti blogai elgtis. Jie tokie tapo. Augo disharmoniškoje šeimoje, buvo atstumti mokykloje. Rezultatas - pyktis ir nepasitikėjimas suaugusiaisiais. Šie vaikai įsitvirtina per destruktyvų elgesį. Destruktyvaus elgesio ištakos visada šeimoje.

Kodėl?

Nes šeimoje išmokstama efektyviausių būdų, kaip išsireikalauti dėmesio, pripažinimo. Tie būdai gali būti tinkami ir netinkami - nepriimtini visuomenėje.

Kai vaikas demonstruoja netinkamus būdus, tada kreipiamasi į psichologą pagalbos?

Tėvams norisi pasakysi: ne tada turite sunerimti, kai paauglys tampa "problemiškas", įninka į alkoholį ar narkotikus, pažeidžiančius nervų sistemą, prisiriša prie blogos kompanijos ir t. t. Turite būti budrūs visuomet, net tada, kai vaikas ar paauglys elgiasi "normaliai". Tik atidžiai stebėdami savo atžalą galite pamatyti jo paslydimus ir laiku ištiesti ranką. Kuo anksčiau ją ištiesite, tuo pagalba bus veiksmingesnė. Kai vaikas peršala, mes gi nelaukiame, kol pirmieji simptomai komplikuosis į plaučių uždegimą. Taip ir su netinkamu elgesiu: nelaukite, kol jis taps chroniškas. Neignoruokite simptomų, reaguokite laiku. Auklėjant vaikus labai svarbu turėti aiškius orientyrus, laiku jiems nubrėžti priimtino ir nepriimtino elgesio ribas, kad neatsirastų terpė problemiškam elgesiui.

Destruktyvi šeima

Ką jūs vadinate destruktyvia šeima?

Tai šeima, kurioje vaikai yra priversti kovoti už savo išlikimą patys. Jie lyg ir turi šeimą, bet jos iš tiesų nėra. Nėra užnugario, saugumo jausmo. Sunkią minutę šalia nėra tėvų. Nėra jų palaikymo, padrąsinimo, supratimo. Nuolatiniai konfliktai, kai kuriais atvejas - smurtas, alkoholis, narkotikai. Tada vaikas eina į gatvę ir jungiasi prie savo bendraamžių grupės. Tolesni scenarijai žinomi ir ne visada gerai baigiasi.

Ne visi tėvai perskaitys jūsų patarimus. Ką galėtų padaryti visuomenė, kad situacija keistųsi?

Labai svarbu, kad tėvams, ypač patekusiems į rizikos grupę, būtų organizuojami mokymai, paskaitos, grupiniai užsiėmimai vaikų bei paauglių auklėjimo klausimais. Apskritai tai turėtų būti prieinama kiekvienam be išimties gimdytojui, nes dabar, deja, paskaitos tėvams apie pozityvų, tinkamą vaikų auklėjimą dažniausiai būna mokamos. Ne kiekvienas tai gali sau leisti ir ne kiekvienas supranta, už ką moka.

O ką mes galime padaryti dėl vaikų iš rizikos grupių?

Nenurašyti jų, padėti integruotis į visuomenę, mokyti konstruktyvių elgesio būdų, tinkamos saviraiškos - turiu galvoje nemokamą užklasinę veiklą, kurioje jie patirtų sėkmę, pajustų galimybę keisti save bei savo elgesį. Labai svarbu mokyklose vaikus ir paauglius mokyti ne tik rašybos taisyklių ir pan., bet ir psichologinio raštingumo - supratimo, kas yra asmenybė, kaip ja tapti, kaip išreikšti savo vidinį pasaulį, jausmus, išgyvenimus, kaip su visu tuo tvarkytis... Taip pat labai svarbu, kad jiems būtų prieinama psichologinė, psichoterapinė pagalba.

Svarbiausia - neatstumti jų. Suprantu, kad jų elgesys būna atgrasus ir kelia ne pačias geriausias emocijas, bet reikia suprasti, kad tai apsauginė reakcija, kiautas, už kurio - emociškai jautrus, pažeidžiamas, gležnas vaikas. Gyvenimas privertė jį užsiauginti apsauginius šarvus, kad galėtų išlikti žiauriomis gyvenimo sąlygomis.

Ką turite galvoje? Ar galite pasakyti pavyzdį?

Mergaitei 13 metų. Prieš metus neteko mamos - mirė nuo kraujo vėžio. Tėvas pasirinko gyvenimą be rūpesčių, kaip sakoma, tapo šeštadieniniu tėčiu ir finansiniu rėmėju. Brolis kalėjime. 13 metų vaikas liko vienas, be artimųjų, ir tyliai viduje išgyvena mamos netektį.

Kas jos laukia?

O kaip kabintis į gyvenimą, kai tau 13 metų? Vienintelis kelias - į globos namus.

Šeima, namai - tai vieta, kur vaikas (kaip ir suaugusysis) gali ir turi atsigauti nuo išoriniame pasaulyje patirtų psichologinių, fizinių traumų. Šeima yra galimybė išverkti nuoskaudas, įgyti jėgų, stotis ir eiti toliau. Ar turi tokią galimybę vaikai, netekę šeimų? Ne. Drąsiai sakau: ne, nes jokie vaikų globos namai, kad ir kokie "auksiniai" jie būtų, vaikui neatstos šeimos.

Dabar už savo išgyvenimą 13 metų mergaitė turi kovoti pati, kiekvieną dieną. Ašaroms, silpnumui nebeturi teisės: reikia kaip nors išgyventi. Ir ji kabinasi į tokius pat likimo nuskriaustuosius. Kartu jie jėga, drasūs, ypač kai išgeria alkoholio. Pamažu buvusi švelni mergaitė tampa karinga, problemiška paaugle, priešiškai nusiteikusia prieš bet kokius autoritetus.

Tėvų netenkama dėl įvairių aplinkybių. Nėra tėvų - nėra meilės, supratimo, palaikymo, saugumo jausmo. Matydama tokių vaikų, paauglių gyvenimus, labai aiškiai matau ir suvokiu, kokia svarbi jėga yra šeima.