Virtualaus gyvenimo įkaitai - ir vaikai, ir suaugusieji

Vaikų statistika kelia šiurpą

Pažvelgus į statistiką, kūnas nueina pagaugais. Statistinis paauglys prie kompiuterinių žaidimų per savaitę praleidžia 16 valandų ir daugiau (ne atostogų metu, o po pamokų!). Vienas penkiolikmetis berniukas prisipažino, kad atostogaudamas prie kompiuterinių žaidimų jis praleidžia po 18 valandų per parą!

Didžiosios Britanijos Pykčio valdymo asociacija praneša, kad ne tik jaunuoliai pradeda nebebendrauti su tėvais bei draugais, bet ir tėvai, aiškiai matydami, kad jų vaikui reikia pagalbos, ima ignoruoti problemą, siekdami išvengti konfrontacijos.

Buvo apklausti 204 tėvai, kurių vaikų amžius – nuo 9 iki 18 metų, apie atžalų „draugystę“ su kompiuteriniais žaidimais. Buvo pateikiami teiginiai, prie kurių tėveliai dėjo pliusiukus, jei jų atžaloms tiko suformuluotas teiginys: 46 % apklaustųjų nurodė, kad jų sūnūs ar dukros, pradėję žaisti kompiuterinius žaidimus, tapo uždaresni; 44 % patvirtino, kad atžalos tapo grubios ir netolerantiškos kitų atžvilgiu; 40 % – nekantrūs; 36 % – padidėjęs agresyvumas; 29 % – pasižymi greita nuotaikų kaita; 26 % tėvelių pažymėjo, kad jų vaikas tapo atsiskyrėliai.

Taip pat tėvų buvo klausiama, kiek vidutiniškai per savaitę laiko žaisdami prie kompiuterio praleidžia jų vaikai. 26 % tėvų nurodė, kad jų atžalos kompiuteriui per savaitę „atiduoda“ 16 ir daugiau valandų savo gyvenimo.

Asociacijos, kuri dirba su vaikais, turinčiais priklausomybę nuo kompiuterio, direktorius Maikas Fišeris sakė: „Dirbame su vaikais, su kuriais jų tėvai nebesusitvarko. Dauguma jų yra kompiuterinių žaidimų narkomanai. Čia vaikai, kuriems nuo 13 iki 17 metų, gydomi pagal specialią pykčio valdymo programą.“

Kaip atpažinti namuose tūnantį mažąjį „narkomaną“? Tipiška situacija: paprašius savo atžalos susitvarkyti kambarį, paruošti namų darbus ar ateiti vakarieniauti, kai vaikas žaidžia kompiuterinį žaidimą, pirmasis ligos požymis – stiprus susierzinimas ar net agresyvumas. Klasikiniai priklausomybės simptomai – vaiko noras izoliuotis savo kambaryje, kad galėtų ramiai žaisti kompiuterinius žaidimus. Menkiausias trikdis, ir vaikas tampa priešiškas visiems aplinkiniams. Papildomi simptomai – prasta koncentracija ir mityba, elementarios higienos trūkumas (vaikas, pavyzdžiui, nesimaudo, nesivalo dantų).

Maikas Fišeris pataria tėvams, kurie augina „ligoniuką“, nustatyti griežtą laiko kontrolę, t. y. nustatyti konkretų valandų skaičių per dieną, kiek vaikas gali žaisti kompiuterinius žaidimus. Taip pat pataria už nusižengimus trumpinti laiką ar visiškai drausti „darbą“ kompiuteriu. Turi būti kontroliuojama vaiko agresija, nes tokia situacija dažniausiai įkaitais laiko visą šeimą.

Daugelis tėvų vaikams nori suteikti ramybę, todėl dažnai „ligoniukai“ naudojasi situacija, kai pykčio protrūkiu jie gauna ko nori. Todėl patariama tėvams nusistatyti ribas.

Baisiausia, kad kompiuterinių žaidimų scenarijai perkeliami į realų gyvenimą. Vis dažniau pasitaiko smurtinių nusikaltimų, kurie vaikams atrodo kaip žaidimas.

Suaugusieji nenusileidžia vaikams

Nuo kompiuterinių žaidimų priklausomi žmonės dažnai yra protingi ir inteligentiški. Labiausiai juos įtraukia ne virtualūs priešininkų šaudymai, bet tam tikri taktiniai veiksmai. Dažniausiai žmonės net nejaučia, kad jiems kasdien didėja priklausomybė nuo kompiuterio, žaidimų ar interneto. Priimta manyti, kad tai atsitiks kažkam kitam, bet tik ne tau pačiam.

Kompiuteriniai žaidimai iš esmės nėra blogi, tačiau problemiška, kai atsiranda ir kitų simptomų: žmogus nuolat galvoja tik apie žaidimą, sapnuoja tai naktimis, yra nervingas, jį muša prakaitas vos atsitraukus nuo kompiuterio.

Kad nuolat palaikytų „formą“, šie žmonės sėdėdami prie kompiuterio daug rūko, geria stiprią kavą. Galų gale jie pastebi, jog realiame gyvenime nėra nieko, kas juos džiugintų.

Todėl svarbiausia šiems žmonėms susirasti kitų užsiėmimų. Sergantiems šia priklausomybe, pirmiausia reikėtų susidaryti naują dienotvarkę. Pavyzdžiui: „Kai ryte atsikelsiu, pirmiausia išsivirsiu kavos ir nusipirksiu laikraštį – iš karto nepulsiu įjungti kompiuterio“.

Vienas iš baisiausių „kompiuterinių ligonių“ pavyzdžių – 2010 metais 33 metų moteris, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, buvo tiek įsitraukusi į kompiuterinį žaidimą „Mažas pasaulis“ (angl. „Small World“), kad privertė ištisus mėnesius badauti savo du vaikus (jie valgė šaltas konservuotas pupeles tiesiai iš skardinės) ir numarino badu du savo šunis. Moteris visiškai atsiribojo nuo aplinkinio pasaulio: namuose buvo netvarka, ant grindų gulėjo abu negyvi šunys, devynmetis ir trylikmetis vaikai neturėjo maisto. Laimei, įsikišo kaimynai, kurie iškvietė ir policiją, ir vaikų priežiūros tarnybą. Ligos pasekmės skaudžios – atimta teisė apskritai laikyti naminius gyvūnus, laikinai apribotos motinystės teisės bei skirtos 75 valandos viešųjų darbų.