Ir netgi jei jie visą gyvenimą pragyveno tame mieste, netgi jei jų vaikai ir anūkai gimė ir užaugo šiame mieste, vis vien tie žmonės savo šeimose saugo tradicijas, kurias iš "protėvių žemės" sugeria su motinos pienu.
Šios tradicijas perduodamos kartoms.
Tai yra kartos auklėjamos tų vietų, iš kurių atvyko jų seneliai ir tėvai, dvasia.
Kiekviename kaime, kiekvienoje gyvenvietėje ar miestelyje yra nusistovėjusios elgesio normos, savas dialektas, savita elgesio ir gestų kalba, o miestiečiams iškyla bendravimo, partnerio suradimo problemų.
Todėl dideliuose miestuose vienišų žmonių yra daugiausia.
Vienatvės nepastebi, kol naktį nelieki vienas su savimi tuščiame kambaryje. Juk dienos sumaištyje mes pamirštame ir dantų skausmą.
O naktį, kai dėmesio niekas neblaško, tas velniškas danties maudimas tampa toks įkyrus, kad nėra kur dingti...
Žmogus nejaučia vienatvės, kol tęsiasi darbo diena, bet štai ištuštėja gatvės, po savo namus išsibėgioja draugai ir pažįstami, nutyla telefonas...
Todėl miestuose ir atsirado naktiniai klubai, kad galėtume vaduotis nuo slegiančios vienatvės.
Egzistuoja dar vienas miestui būdingas reiškinys, vadinamas "vakaro gausmu": tai kalbėjimasis telefonu. Telefonas dideliame mieste yra ne informacijos, o bendravimo priemonė.
Telefonas - tai "akmeninių džiunglių" gyventojų profilaktika nuo depresijos.
Ar ji pavojinga?
Ne visada vienatvė yra blogis. Kartais žmogui norisi pabūti vienam. Apie problemą reikia kalbėti tada, kai tokia būsena užsitęsia prieš žmogaus valią, kitaip tariant, kai vienatvė ima kankinti.
Psichologija turi terminą - "emocinis-informacinis alkis". Jei žmogus netenka jo charakteriui būtino bendravimo, reikiamų gyvenimiškų įspūdžių, jam atsiranda psichinių bei somatinių sutrikimų.
Ir tik dėl to, kad jis natūraliai jaučia bendravimo alkį.
Vienatvės kančia - ne kas kita, kaip informacijos arba įspūdžių stoka.
Pirmiausiai vertėtų tiksliai išsiaiškinti, kokios informacijos, kokių įspūdžių jums trūksta, ir tada stengtis tuos trūkumus kompensuoti.
Svarbu tiksliai nustatyti ir patenkinti būtent tą poreikį, dėl kurio jaučiamas diskomfortą.
Būna, kad žmogus pats neįstengia suprasti, ko gi jam trūksta.
Dažniausiai manoma, jog vienatvė slegia dėl to, kad šalia nėra gyvenimo draugo.
Tačiau ne visada draugas išsprendžia vienatvės problemą. Jei žmogus ieško ne to, ko jam trūksta, vienatvės jausmas tampa dar didesnis.
Ne taip lengva suprasti, kokią vienatvę žmogus kenčia. Kiekvieną sunkų atvejį reikia analizuoti individualiai, kruopščiai ir su specialisto pagalba.
Rašyti komentarą