Vaikų nepopuliarumo priežastys

Kur kas pastebimesni skirtumai tarp populiariųjų ir nepopuliariųjų vaikų nustatyti tiriant emocinį santykį su bendraamžiais.

Pirma, mėgstami mažyliai, kitaip nei nepripažįstami, niekada nebuvo abejingi bendraamžių veiklai; atvirkščiai - jie reiškė susidomėjimą tuo, ką šie veikia. Be to, šis emocinis susidomėjimas turėjo dar ir teigiamą atspalvį - jie vertino palankiai, palaikė, gyrė kitus vaikus.

Nepopuliarieji ikimokyklinukai buvo linkę smerkti kitų veiklą ("tau nieko neišeina", "tu nemoki piešti") ir primesdavo savo sumanymą ("žiūrėk, kaip reikia daryti; daryk taip, kaip aš").

Atjautūs

Antra - populiarūs vaikai mokėjo atjausti kitus. Bendraamžių sėkmė jų neskaudino, o džiugino, o nesėkmės liūdino. Nepopuliarūs vaikai likdavo abejingi bendraamžio vertinimui arba reaguodavo neadekvačiai - nusimindavo dėl svetimos sėkmės ir džiaugdavosi kito nesėkme.

Jie niekaip negalėdavo sutikti su aukštu kitų vaikų veiklos įvertinimu, ieškojo jų trūkumų ir keldavo save kaip pavyzdį ("čia kažkokios nesąmonės; žiūrėkite - mano piešinys gražesnis!").

Pasitaikė atvejų, kai suaugusiojo pagyros, skirtos kitam vaikui, atstumtą vaiką netgi pravirkdydavo, o neigiamas įvertinimas sukeldavo aktyvų pritarimą ir neslepiamą džiaugsmą.

Taikūs

Trečia. Visi populiarieji vaikai nepriklausomai nuo komunikabilumo bei iniciatyvumo laipsnio atsiliepdavo į bendraamžių prašymus, išklausydavo jų pasiūlymus, kartais juos palaikydavo ir dažnai nesavanaudiškai atiduodavo jiems tai, ko reikėjo patiems (žaisliukus, pieštukus, saldumynus). Nepopuliarūs vaikai taip niekada nesielgdavo.

Galiausiai populiarieji vaikai, net kai juos skriausdavo, buvo linkę spręsti konfliktą taikiu būdu - nekaltindami ir nebausdami kitų.

Nepopuliarieji dažniausiai problemą spręsdavo agresyviais veiksmais ir grasinimais.

Pavyzdžiui, mažyliui buvo rodomas paveiksliukas, kuriame pavaizduota jam pažįstama situacija: vienas vaikas sulaužo kito žaisliuką.

Klausiami, ką darytų nuskriaustojo vietoje, populiarieji vaikai paprastai ieškodavo konstruktyvaus problemos sprendimo: "Sutaisyčiau", "Pasiimčiau kitą žaislą", "Paprašyčiau, kad man nupirktų tokį patį".

Nepopuliarieji dažniausiai patikindavo, kad imtųsi agresyvių veiksmų: "Trenkčiau jam" ir pan.

Moralinės savybės

Psichologiniai tyrimai parodė, kad svarbiausi bruožai, skiriantys populiarius vaikus nuo nepopuliarių, yra ne intelektas ir kūrybiniai sugebėjimai, ne komunikabilumas ir netgi ne organizatoriaus talentas, o pirmiausiai tos savybės, kurias priimta vadinti moralinėmis: gerumas, jautrumas, noras padėti, sugebėjimas nusileisti, geranoriškumas.

Šių savybių pagrindas yra požiūris į bendraamžius: kitas vaikas yra ne savęs įtvirtinimo įrankis ar konkurentas, o vertinga ir unikali asmenybė, kurioje populiarusis vaikas pratęsia savąjį Aš. Šitas Aš nėra užsidaręs savyje, nėra užsibarikadavęs psichologinėmis apsaugomis, o atviras kitiems ir su jais susijęs.

Dėl tokio santykio populiarieji vaikai lengvai nusileidžia ir padeda bendraamžiams, dalijasi su jais daiktais ir nepriima jų sėkmės kaip savo nesėkmės.

Toks požiūris į kitus žmones susidaro baigiantis ikimokykliniam amžiui ir būtent jis daro vaiką populiarų arba nepopuliarų tarp bendraamžių.

Tai visiškai nereiškia, kad populiarūs vaikai nesipeša, neįsižeidžia, nekonkuruoja ir nesiginčija. Tačiau tai jiems, kitaip nei nepopuliariesiems, nėra savitikslis dalykas. Savojo Aš gynyba, įtvirtinimas ir pripažinimas jiems nėra svarbiausias ir vienintelis uždavinys.

Kad ir kaip keistai skamba, tačiau tiesa ta, kad kai vaikas nebando visų pranokti ir nugalėti, atsiranda sąlygos jam būti pripažintam grupėje ir joje įsitvirtinti.

Atitolimo reakcija

Bendraamžių atstumti vaikai jų atžvilgiu jaučiasi atitolę. Jiems svarbiausia - arba įrodyti savo pranašumą, arba izoliuoti savąjį Aš nuo aplinkinių. Tokia gynyba gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo ryškaus agresyvumo ir priešiškumo iki visiško nugrimzdimo į save.

Vieni vaikai linkę demonstruoti savo pranašumus - fizine jėga, girdamiesi, turėdami kuo daugiau daiktų. Todėl jie dažnai pešasi, atiminėja žaisliukus iš kitų, komanduoja ir vadovauja.

Kiti - atvirkščiai: nedalyvauja bendruose žaidimuose, bijo pasireikšti, vengia bendrauti su kitais vaikais. Tačiau visais atvejais jie yra susikoncentravę į savąjį Aš, į savo sugebėjimus arba trūkumus.

Atitolimo santykio dominavimas kelia nerimą, kadangi apsunkina ne tik bendravimą su bendraamžiais, bet vėliau gali sukelti daug problemų tiek pačiam vaikui, tiek ir aplinkiniams.

Suaugusieji turi padėti nepopuliariam vaikui įveikti šias pavojingas tendencijas, padėti jam pamatyti bendraamžius ne kaip priešininkus, konkurentus ar savirealizacijos įrankius, o kaip artimus ir su juo susijusius žmones.

Tai sunkus uždavinys, kadangi tradiciniai pedagoginiai metodai (aiškinimai, pagyrimai, bausmės, teigiamų pavyzdžių demonstravimas etc.) yra bėjėgiai.

Tokią problemą galima išspręsti tik stebint ir realiai koreguojant vaikų tarpusavio santykius.