Vaikų kišenpinigiai: trys didžiausios klaidos

Prie pinigų bandelei ir lipdukam ilgainiui pridedama suma važiuoti autobusu. Nelygu jūsų dosnumas, galite dovanoti vaikui dovanas už ketvirčio ar metų rezultatus.

Tačiau niekada neverskite pažymių ir pasiekimų į prekę, už kurią reikia mokėti.

Tai iškart iškreips vaiko sąmonėje pasaulio vaizdą, ir jis, kaip būdinga bet kuriai tik susipažįstančiai su šiuo pasauliu būtybei, pradės naiviai manyti, kad taip ir turi būti. Kad taip bus visada ir visur.

Nepaisant populiaraus posakio "Mokslas - tai tavo darbas", mokymasis yra tik pasirengimas ateičiai. Tai ilgalaikė investicija, nuo kurios materialūs procentai pasirodys dar negreitai. Pasistengus tokią poziciją vaikui visai nesunku paaiškinti.

Suprantama, įbrukti kelias dešimtines už gerą pažymį - kur kas lengviau nei įtikinėti. Bet tada būkite pasiruošę tam, kad vaikas įpras prie materialinio paskatinimo, ir mokymasis neteks savaiminės vertės.

Jūs rizikuojate užauginti šantažistą, kuris nežengs nė žingsnio nebūdamas tikras, kad su juo bus atsiskaityta.

Ir kaip nusivils jūsų palikuonis, kai palikęs tėvų lizdą staiga patirs, kad už mokėjimą "šokti ir fotografuoti" jam niekas neskuba mokėti!..

2 klaida: pinigai už namų tvarkymą

Įžengę į pavojingą amžių "teens", jie paprastai liaujasi kloję lovą ir tvarkę rašomąjį stalą.

Purvinos kojinės - ant toršero, auksiniai auskarai - ant kilimo...

Moralai nepadės. Kur kas efektyviau - veiksmas.

Jūs galite sąžiningai atlikti guvernantės vaidmenį, tačiau už tai būtinai pareikalaukite atlygio.

Ar reikia sakyti, kad pinigai už kambario tvarkymą paaugliui greitai pasibaigs?

Jeigu jūs mokate vaikui už tai, kad šis nuvalė dulkes, nieku gyvu nepamirškite pareikalauti atlygio už analogiškus savo veiksmus.

3 klaida: "Noriu, ir viskas!"

Pareiškimai "noriu tokių pačių batų kaip draugės turi būti tučtuojau aptariami - atvirai kalbantis apie šeimos finansinę politiką ir galimybes.

Jeigu nepadeda, - veikite autoritariškai: "Ne reiškia ne."

Suprantama, tėvai - silpnavaliai žmonės, ir jeigu kokia nors Klara po mokyklą blaškosi su "brendine" striuke, mintis, kad mūsų kūnas ir kraujas turi vilkėti darbščiųjų kinų rankų produkciją, mums nepakeliama. Verčiau jau apsiimsime dar tris papildomus darbus, kad tik mūsų Petriukas neatrodytų prasčiau už Jurgiuką!

Tai ne mažesnė klaida nei mokėti už pažymius arba kambario tvarkymą.

Nori? - Suprantama. Užsidirbk. Nemoka? Padėkokite sau, kad mokėjote jam už gėlių laistymą ir dešimtukus.

O jei kalbėsime apie klubus ir panašius dalykus, tai žmogus, kuris pasiekė amžių, kai jaučiasi galįs nepriklausomai lankyti "šokius su bokalu rankoje", turi pats užsidirbti "gėlėms, pyragaičiui ir palydėjimui namo."

Žinoma, nebūna taisyklių be išimčių, ir jei paauglė nuo mažumės svajojo patekti į Madonnos koncertą, nevalgė bandelių, mėžė mėšlą arklidėse, plovė langus prekybos centre ir platino reklaminius picerijos lapelius savaitgaliais, tai trūkstamą sumą jūs tiesiog privalote duoti.

Vaikai turi jausti pasitikėjimą ir apsaugą, kurie kyla iš mūsų meilės. Jie nuo pat pradžių turi žinoti, kad nekentės alkio ir nešals. Bet jie taip pat aiškiai turi suvokti, kad jeigu šeima negali nupirkti penktos poros batų, šį faktą reikia tiesiog priimti kaip faktą ir nekelti isterijų mojuojant virtuviniu peiliu ties savo riešu sąžinės kamuojamų tėvų akivaizdoje.

Neišlepintas sveikos psichikos vaikas užaugs tik ten, kur nuo pat pradžių santykiuose su juo viešpataus pasitikėjimas, sąžiningumas ir atvirumas. Tik ten, kur jį supras ir su juo kalbėsis, - jis išmoks suprasti ir kalbėti. Pasitikėdamas, sąžiningai, atvirai. Nemykdamas, bet ir nesigriebdamas diržo. Tiesiai, bet ne žiauriai.

Jeigu su mūsų vaikais kažkas ne taip, - kalti tik mes patys. Todėl, kad davėme jiems nemokamo sūrio, neįtardami, kad vieną negražią dieną pakliūsime į savo pačių neatsakingumo, silpnavališkumo spąstus. Dar blogiau: prispaus tie spąstai ne mūsų ranką.

Parengė Vilma Skiotienė