Vaikų globa: einame lengviausiu keliu?

"Kad ir kokie bebūtų mama ar tėvas, vis tiek vaikui geriau būti su jais. Namai - gyvenimo mokykla, o kai atiduodame vaikus į globos namus, jie išmoksta tik imti, visą laiką reikalauja tik daugiau, tik geriau ir gyvena šia diena. Laiko save nuskriaustais likimo, reikalauja išskirtinio dėmesio. Globos namuose augantis vaikas turi menkavertiškumo jausmą, o gal ir kompleksą, todėl stengiasi įsitvirtinti gyvenime pačiais netinkamiausiais būdais. Giliai širdyje mano, kad yra blogesni už kitus, jaučiasi niekam tikę, apvogti ir tikisi, kad "moralinę žalą" jiems privalo atlyginti visuomenė. Kai paklausi, apie ką svajoja, dažniausiai paaiškėja, jog jie neturi svajonių, nes visi sako, kad jiems bus sunku ką pasiekti. O net geriantys mama ir tėtis, kai jiems ateina "prašviesėjimai", vis tiek stengiasi padėti, kitaip bendrauja su vaiku. Padėti išgyventi tik vienam vaikui yra bergždžia - pagalba turi būti teikiama visai šeimai", - sakė pokalbininkė.

Pasak jos, miesto institucijos visiškai nėra suinteresuotos, kad atsirastų maži globos namai, kur vaikai išmoktų darbelių, žinotų, kas kiek kainuoja. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jų buvo, o paskui šeimynos sunyko, nes reikalavimai buvo labai dideli, neįmanoma išsilaikyti, žmonės pavargo.

"Nuo 2010 metų organizacijos, dirbančios su vaikais, turės gauti licenciją. Metodinės medžiagos yra labai nedaug, užtat parašytos dvi didelės knygos, kaip tas organizacijas kontroliuoti. Taigi kontrolės mechanizmai veiks. Aš sutinku, kad globėjas turi būti pasiruošęs auginti ir auklėti, bet juk to išmokstama seminaruose, kursuose", - sakė V. Kairienė.

Yra paradoksų

Specialistai akcentuoja, kad vaikų globos namuose nėra pokalbių vienas prieš vieną, kai galėtum vaiko paklausti, kaip jam sekasi, kaip jaučiasi, kuo galiu padėti. Tad būna atvejų, kai "išgirstas" vaikas, laikytas baisiu ir agresyviu, po truputį atšyla, pradeda kalbėti ir verkti.

"Aš siūlau padėti šeimai, kad ji neiširtų. Atimti vaiką iš motinos - didžiulė tragedija. Jeigu moteris dar nėra visiškai degradavusi, praradusi vaiką, ji dažniausiai pasiekia dugną", - sakė V. Kairienė.

Ji teigia, kad turime daryti viską, kad vaikas nepatektų nei į kūdikių, nei į globos namus.

"Esu tikra, kad vaikas daugiau socialinių įgūdžių negu globos namuose įgauna net asocialioje šeimoje. Štai vienai septyniolikmetei šių namų auklėtinei, pagimdžiusiai vaiką, giminaitė padėjo, nuomojo butą. Tačiau merginai, įpratusiai, kad ja rūpintųsi kiti, niekaip nesiseka įsikabinti namų ir darbo. Ji nemoka net valgyti padaryti savo vaikučiui, keliauja su juo, nakvoja pas drauges. Kalbuosi su ja, o ji nesupranta, kad negerai, jog vaikas neturi namų. Globos namų vaikai praranda prieraišumą - ir prie namų, ir prie žmonių, nes valdiškuose namuose darbuotoja atėjo, padirbo ir išėjo. Nėra to vieno žmogaus, su kuriuo visą laiką galėtų bendrauti, pasimokyti ir pasitikėti", - sakė pokalbininkė.

Moteris yra įsitikinusi, kad labai svarbu yra pakeisti ne tik valstybės, bet ir visuomenės požiūrį į šeimas.

"Pas mus net giminaičiai nejaučia atsakomybės už savo giminės palikuonių likimą. Jeigu mato, kad motina eina blogais keliais, jie paprasčiausiai apleidžia tą žmogų ir nebenori pažinti. Žinoma, jeigu mama pati augo prastoje šeimoje, negavo gerų įgūdžių, jų neperduos ir savo vaikams. Tą grandinę nutraukti labai sunku", - sakė pokalbininkė.

Ji sakė pastebinti, kad jau yra prošvaisčių - veikia dienos centrai, socialiniai darbuotojai eina į šeimas, padeda susitvarkyti įvairias pažymas, kad jos gautų paramos pinigėlius, priklausančius vaikui, prižiūri, kad jie būtų tinkamai išleisti, kad būtų taupoma. Tačiau yra ir paradoksų.

"Štai viena moteris, kuriai teismas buvo priteisęs mokėti alimentus dviem dukrelėms, po septynerių metų grįžo iš Vokietijos. Įsidarbino, atsiėmė mergaites iš globos namų, tačiau antstolis jai nuskaičiuoja kone visą atlyginimą padengti įsiskolinimams. Ji bus priversta mergaites vėl atiduoti į globos namus. Kas čia vaiką gina?

Bendrauju su šeima, auginančia dešimtį vaikų. Dėl skolų už komunalines paslaugas savivaldybė juos perkėlė į būstą be patogumų. Kur dabar eitų dirbti tėvas ar mama, antstoliai areštuoja jų atlyginimą. Tad šeima nedirba, gyvena iš socialinių pašalpų. Jeigu įsidarbina, kad išmaitintų vaikus, tai tik nelegaliai", - pavyzdžius vardijo moteris.

Budina iš letargo

"Padėti išgyventi tik vienam vaikui yra bergždžia - pagalba turi būti teikiama visai šeimai", - mano agentūros "Visos Lietuvos vaikai" Melnragės vaikų sodybos vadovė Virginija Kairienė.

"Mes vaikus paimame laikinai globai tik esant ekstremalioms aplinkybėms, kai tėvai nesugeba jų aprūpinti. Paimame su viltimi, kad galėsime grąžinti, kai tėvai atsistos ant kojų", - sakė Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centro darbuotojos Viktorija Radavičienė ir Jelena Kovalenko.

Anot jų, vaikų paėmimas yra tas dugnas, kai žemiau nebenukrisi.

"Kai gimdytojai nuaeina tą kelią, tarsi atsibunda iš letargo. Jų viduje kažkas apsiverčia, pradeda keistis. Tampa visai kitu žmogumi ir daro viską, kad vaiką atsiimtų, pradeda nuo mažų žingsnelių", - sakė V. Radavičienė.

"Kai kada matai, kad vaiką lankyti mama atėjo tik "dėl pliusiuko" - gal vaiką duos jai savaitgaliui. Tačiau kitos ateina padėti ruošti pamokų, iš mūsų darbuotojų išmoksta, kaip parodyti, kad vaikas svarbus, rodyti jam dėmesį. Taip pat mokosi socialinių įgūdžių, higienos, mato, kaip greit to išmoksta vaikas," - pritarė Jelena.

Socialinės darbuotojos pasakoja, kad geriančiose šeimose vyresnieji vaikai rūpinasi mažesniais broliukais ir sesėmis, kartu prižiūri ir apsvaigusią savo mamą ar tėvą. Namuose jie dirba visus tėvų darbus, stengiasi vasarą įsidarbinti statybose ar prekiauti lauke, taip tampa šeimos maitintojais. Būna, kad su policijos darbuotojais paimant vaiką laikinai globai jis klykia tarsi būtų plėšiami gyvi audiniai. Tačiau būna ir atvejų, kad kiti vaikai patys sutinka važiuoti su "tetomis", bet su sąlyga, kad po kurio laiko, tėvams susitvarkius, sugrįš namo.

Pokalbininkės negalėjo sulaikyti ašarų pasakodamos apie Šeimos ir vaiko gerovės centro laikinojoje grupėje surengtą Motinos dieną. Vaikai patys vazonėliuose užaugino mamai gėlę. Mažytė mergaitė, kurios mama taip ir nepasirodė, kas kelias minutes lakstė prie durų, ir rado pateisinimų: "Mama tikriausiai negali, išėjo ieškoti darbo."

Daugumą mamų, net kai būna apsvaigusios, vaiko aplankyti atveda motinystės instinktas. Socialinių darbuotojų patyrimai byloja, kad yra daugybė galimybių žmogui prisikelti. Štai jaunystėje narkotikus vartojusi moteris, palikusi pirmagimę dukrą savo motinai, vėliau susirado padorų gyvenimo draugą, pagimdė dar vieną vaikutį, ir šiuo metu artimai bendrauja su vyresniąja dukra. Tačiau močiutė turi kategorišką nuomonę ir motinai nenori grąžinti mergaitės. Juodvi su mama susitikinėja dažnai, bet slapčia.

Mažesnieji vaikai, kai mamos jų nelanko, galvoja, kad šios serga, ir ant jų nepyksta. Vyresnieji viską supranta, pyksta, neapkenčia, bet kartu myli ir ilgisi savo tėvų. Prašo, kad būtų išleisti į namus pažiūrėti, kaip ten laikosi mama.

Reikia tik vieno sprendimo

"Globos namų vaikai lieka vieniši didelėje "mašinoje", - sako vaikų psichiatras Linas Slušnys.

"Gruzijoje, Armėnijoje ar Azerbaidžane vaikų globos namų nėra, žmonės nesupranta, kas tai yra. Kyla klausimas, ar tūkstančiai mūsų vaikų turėjo patekti į globos namus Lietuvos ekonominio pakilimo laikotarpiu?" - sako vaikų psichiatras Linas Slušnys. Jo nuomone, šis faktas rodo, kad nemokame saugoti ir ginti savo vaikų, elgiamės neatsakingai.

Jis akcentuoja, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, norint paimti vaiką iš šeimos yra būtinas daugelio specialistų pritarimas - socialinių darbuotojų, vaikų psichologų, šeimos gydytojų, policijos pareigūnų. Be to, pirmiausia šeima įspėjama. Net atėmus vaikus nuolat siekiama, kad jie bendrautų su gimdytojais. Į šeimas po metų ar dviejų ten sugrįžta 70-80 proc. vaikų. Kitiems suieškomi globėjai.

Jo nuomone, kelios skandalingos šeimyninių vaikų globos namų istorijos, kai vaikai buvo paimti dėl savanaudiškų paskatų, neturėtų sukompromituoti geros idėjos. Būsimas globėjas turi lankyti mokymus, psichologų konsultacijas, įrodyti, kad sugebės susitvarkyti su jausmu, jog tai "ne mano vaikai", o juo labiau, mokės padėti vaikams, turintiems emocinių ir elgesio sutrikimų.

"Man kurį laiką teko dirbti vienuose globos namuose. Pirmiausia jie - per dideli. Nežinau, pagal kokius kriterijus atrenkami darbuotojai, bet daugeliui jų trūksta kvalifikacijos, profesionalumo, pagaliau jie nelinkę ką nors keisti. Tenykščiai vaikai nemato normalios šeimos modelio, jie auga nesavarankiški, taigi - ir nesaugūs. Jie nemato tėvų, einančių į darbą, kalbančių, kaip reikėtų ieškoti išeities netekus darbo, kaip sutaupyti pinigų ribojant savo poreikius.

Man gaila, kad globos namų vaikai lieka vieniši didelėje "mašinoje". Darbuotojai iškart valdo dideles grupes, ir nori nenori, jiems tenka pakeltu tonu duoti komandas. Nėra pokalbių akis į akį, kai galėtum vaiko paklausti, kaip jam sekasi, kaip jaučiasi, kuo galima padėti. Stebėdavau, kaip "išgirstas" vaikas, laikytas baisiu ir agresyviu, po truputį atšyla, pradeda kalbėti ir verkti", - prisiminė vaikų psichiatras.

Anot jo, reikia tik vieno politinio sprendimo. Vietoje to, kad ministrai skirstytų šeimas į "geras" ir "blogas", jie galėtų paskaičiuoti, kiek kainuos vaiko išlaikymas globėjų šeimoje.

"Dabar, berods, vaiko išlaikymas globos namuose vieną mėnesį atsieina 3 000 litų. Dalinkime perpus, mokėkime šeimai po tūkstantį litų, ir valstybės biudžetas sutaupytų ne tik didžiulius pinigus. Kiek globos namų auklėtinių patenka į resocializacijos centrus, kiek užaugę tampa gatvės žmonėmis? Kai kuriems, aišku, pasiseka, jie "užkimba" už vieno auklėtojo, mokytojo ar dėdės, kurie padeda jiems išgyventi. Darykime viską, kad vaikai grįžtų į šeimą", - reziumavo pokalbininkas.

Pačių bedalių "Vakarų ekspreso" žurnalistams pakalbinti ir sužinoti, kas jų širdelei geriau, nepavyko - globos namų darbuotojai tvirtino, kad vaikai ir taip yra sukrėsti, tad bendrauti negalėtų.