Vaikiškos meilės tvanas

Kai savo jausmų išpažintį panoro atlikti vienuolikmetė mergaitė, kiek suabejojau: ar nelaiminga paauglės meilė suaugusiems ir "visko mačiusiems" žmonėms nepasirodys juokinga? Juk Asta - dar tik vaikas, ir meilės rojus, ir pragaras jai - dar prieš akis. Ar nebūsime pamiršę to kankinamo troškimo šalia jausti draugą, kuris visada supras, kurio švelnus prisilietimas pakels į padanges, ar neišsižadėsime savo vaikiškų praradimų pragaro, ar šios mergaitės, vienumoje išgyvenančios užplūdusį jausmą, minčių nepavadinsime "vaikiškais paistalais"?
Mes susitikome su Asta ir pasikalbėjome.

Mama, aš žinau, labai susikrimstų, gal net pultų kalbėtis su tuo berniuku ir jo tėvais. O jūs jų nepažįstate ir aš neketinu jų įvardyti. Su viena drauge tai esu bandžiusi aptarti, tačiau jai mano skausmai ir jausmai buvo keisti ir nesuprantami. Man atrodo, kad žurnalistai gyvenime visko yra prisižiūrėję, jie gali ir padėti, ir patarti.

Na, gal patarsite, kaip man elgtis, kad susilaukčiau jo dėmesio. Kad jis norėtų su manimi eiti į kiną, pasivaikščioti. Jeigu aš susilaukčiau tokio kvietimo, būčiau pati laimingiausia mergaitė Klaipėdoje, o gal ir visoje Lietuvoje.

O aš bijau, kad jis iš manęs pasijuoks ir gal net su savo draugais ims tyčiotis.

Aš su juo mokausi nuo pirmos klasės. Mūsų tėvai nėra labai dideli draugai, bet pasitaikydavo, kad savaitgaliais vasarą važiuodavome prie ežero arba upės. Ten būdavo ir daugiau vaikų. Susigalvodavom visokių žaidimų, vieni kitus mokydavome plaukti. Su visais bendraudavome vienodai. Taip būdavo ir mokykloje. Aš tiesiog nebežinau, kada iš visų man pradėjo rūpėti tik jis. Su bendraklasėmis vos nesusimušdavau, kad galėčiau atsisėsti į suolus už jo. Kad tik matyčiau jo pakaušį. Žinoma, niekam neprasitariu, kodėl man reikia sėdėti taip, o ne kitaip. O jeigu pasitaiko taip, kad jis ko nors paklausia, nutirpstu, pradedu lementi nei šį, nei tą. Pati ant savęs pykstu, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Tai jis manęs nieko nebeklausinėja. Tiesiog tapau tuščia vieta. Vasaros atostogoms jis išvažiavo į Angliją pas tetą. O aš jį beveik kasnakt sapnuoju. Dienomis būdama su draugėmis, mintimis aš vis su juo. Baisiausia, kad savo draugėms negaliu apie jį kalbėti. Vėl bijau pajuokos, o gal ir apkalbų.

Mano tėvai apie tai kalbėjo. Dar aptarinėjo, kaip jis gerai angliškai kalbąs.

Bandžiau kelis kartus, bet turbūt jis mobilųjį telefoną yra palikęs namuose. Dabar taip laukiu mokslo metų pradžios. Taip dar nėra buvę niekada.

Tikrai nežinau ir nesuprantu kodėl. Turiu pažįstamų berniukų, kurie kviečia ir pasivaikščioti, keli kvietė su jais eiti net į kavines. Bet atsisakau. Man su jais visai neįdomu.

Oi, ne. Gal net apalpčiau, jei toks stebuklas įvyktų.

Nežinau, kaip viskas klostysis. Bet bent šiuo momentu man labai palengvėjo. Kad kažkam galėjau kalbėti apie jį.
P.S. Kai mūsų pokalbis jau buvo parengtas spausdinti, Asta paskambino ir neslėpdama džiaugsmo pranešė, kad jos klasės draugas jau sugrįžo ir jie jau buvo susitikę kelis kartus. Vasaros įspūdžiais dalijęsi iki užkimimo.
Ir dar. Asta vis dėlto ryžosi savo paslaptimis pasidalyti su mama. Mergaitė padėkojo, kad paskatinau tai padaryti. Mama prisižadėjo jos paslaptis saugoti. Dabar jai taip gera, kad po susitikimų su draugu gali viską aptarti su mama...