Vaikai nėra visuomenės turtas?

Vaikai nepageidaujami daugelyje kavinių ir parduotuvių. Rašiau apie tai straipsnyje "Pardavėjų siaubas, arba Vaikus palikite už durų", ir visai nenustebau, kai bendžaminai spokai iškart suskato mane gėdyti, jog nieko nenusimanau apie "gero ir kultūringo elgesio taisykles" ir man "labai lengva sakyti, kad vaikučiai smalsūs ir t.t., nes turbūt neteko pačiai dirbti po 12 valandų". Spokai ir spokienės prognozavo, kad maniškius "išauklės gatvė ir svetimi žmonės". Ir viskas dėl to, kad nenoriu jų palikti daiktų saugojimo kameroje arba pririšti prie stalo kojos...

Iš anksto nesistebiu, jog "vaikų auklėjimo žinovai" pasipiktins ir jūsų, Viktorija, vizitu į kavinę. "Jūs nuo 4 mėnesių tampote vaiką po kavines? Siaubas! Susirūpinkite, nes jį išauklės gatvė ir svetimi žmonės!"

Jums nejuokinga? Man irgi. Ką padarysi - reikia susitaikyti, kad yra tokių žmonių. Tokių, kurie gali užsipulti jūsų vaiką parduotuvėje už tai, kad nuo jo per garsiai dainuojamos dainelės "razbolelas golova!!", ir tokių, kurie po straipsnio apie globėjus, diržu mušančius mažylius už du saldainius, pritaria... globėjams.

Padėklų dvasia

Tik nenusiminkite, mielos, geros ir stiprios mamos. Jeigu nieko negalime pakeisti, bent jau galime apie tai kalbėti. Arba parašyti. Jūs taip ir darote. Tik be reikalo tarsi atsiprašote: "Taip jau išėjo, kad prireikė pamaitinti vaiką..." Jums nejauku. Nes visa savo neišsimiegojusia esybe jaučiate, kad judviem su vaikeliu čia ne vieta. Nesunku įsivaizduoti, kaip nepatogu toms, kurios savo kūdikius pamaitina krūtimi. Tikriausiai skaitėte apie tai mūsų laikraštyje. Yra daug žmonių, kuriems krūtį žindančio kūdikio vaizdas yra šlykštus. Taip, taip, būtent šitas žodis.

Ir tegu jie rodo savo apgailėtinas grimasas - negi turime išsigąsti ir nepamaitinti kūdikio pienu? Negi dėl to, kad kai kurie individai neįgalūs matyti daugiau nei savo pačių autoritetą, turime atstovauti jiems, o ne savo vaikams?

O jeigu atvirai... Neįmanoma susitaikyti su nepagarba nėščioms moterims, motinoms su kūdikiais ir vaikais, su nepakantumu vaikams. Neįmanoma ir neprivaloma. Nes būtent tai yra šlykštu, nenormalu ir gėdinga.

Nenormalu, kai moteris po devynių mėnesių gyvybės laukimo, izoliacijos, skausmingo, galbūt komplikuoto gimdymo, operacijų, galbūt po baltų vaikų ligoninės sienų, panikos priepuolių dėl vaiko gyvybės, po alpaus kėlimosi naktimis, chroniško nuovargio, po paaukotos darbo vietos, galbūt pogimdinės depresijos... sukaupusi jėgas, pasipuošusi, kad iš reprodukcijos mašinos vėl taptų panaši į moterį, išpuošusi savo kūdikį, iškelia koją iš namų, kad tarp nerūpestingų žmonių išgertų puodelį arbatos... - padavėja ją išprašo lauk, nes vaiko vežimėlis trukdo jai vaikščioti su padėklu!

Gero elgesio taisyklės

Kai prieš porą metų Lietuvos politikai pračiulbo apie "dviejų vaikų programą", moterims tikriausiai kąsnis užstrigo gerklėje. Ne dėl to, kad du - tai labai daug. Dėl tokio veidmainiškumo. Dėl to, kad iš tiesų valdžia demonstruoja panieką šeimoms, auginančioms vaikus, ir tuo pat metu leidžia sau kalbėti apie jų sąmoningumo, patriotizmo stoką...

Tačiau, kaip sakoma, kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Mūsų visuomenės vertybių sistemoje, regis, nėra tokio turto, pavadinimu "vaikai". Jų vežimėliai užgriozdina praėjimus. Jie trukdo visuomenei ramiai papietauti, ir apskritai - vaikai su komfortu nesuderinami.

Ak, tiesa, vaikai reikalingi tam, kad galėtumėte retkarčiais pasimėgauti jų nesavanaudiška, nesąlygiška meile! Bet tam pakanka įsigyti šunį.

Kiekviena mama sykiu yra ir mokytoja, ir auklėtoja, ir auklė, ir namų tvarkytoja, ir kulinarė, ir darbininkė, ir triskart padavėja. Ji dirba ne 12, o 24 valandas per parą. Ji dirba darbą, reikalingą visuomenei. Taip pat ir jums, ponai.

Manote - jos gimdė ir gimdys, niekur nesidės. Esą tokia moters prigimtis, toks gamtos šauksmas. Tačiau realybė - mažėjantis gimstamumas - rodo ką kita.

Gal pritaikykime priverstinę dauginimosi programą? Bandymų jau būta: siūlyta uždrausti abortus, bausti juos atliekančius gydytojus. Gal po kelerių metų politikai pasiūlys bausti šeimas už vaikų negimdymą - pavyzdžiui, padidinant joms mokesčius?

O tuomet legalizuokime klonavimą ir gaminkime "patogius" vaikus - su įgimtomis gero elgesio taisyklėmis, kurie neverktų, netriukšmautų, nebėgiotų ir nenervintų pavargusių padavėjų!

Sėdėtų sau gražiai kamputyje, rankytes ant keliukų pasidėję. Visi gėrėtųsi ir sakytų: "Štai kaip gražiai išauklėtas kloniukas..."

O gal vis dėlto pradėkime nuo pagarbos motinystei?..