Vaikai ir skyrybos

Psichologams dažniau tenka susitikti su vaikais, išgyvenančiais tėvų skyrybas. Kiekvieno iš jų istorija - tai skausmingas patyrimas, kupinas meilės ilgesio, nesaugumo, liūdesio, vienišumo, pasimetimo, baimės, pykčio, kaltės, nuoskaudos kartėlio. Nuolatinė įtampa, jausmų sumaištis liudija apie mažiau ar daugiau patiriamą stresą. Vaikui nepriklausomai nuo jo amžiaus emociškai sunku išgyventi šeimos griūtį ir prisitaikyti prie jos pasekmių. Neretai sutrinka vaikų elgesys: vieni užsidaro, kiti tampa konfliktiški ir priešiški, treti pradeda sirgti, sutrinka bendravimas, kartais pablogėja mokymasis.

Kaip tėvai gali sumažinti nemalonius, skaudžius vaikų išgyvenimus dėl skyrybų?

Tik nuoširdus bendravimas su vaiku gali sumažinti ar sušvelninti skyrybų sukeltą stresą. Daugelio vaiko sunkumų galima išvengti, jei tėvai sugeba vaiko interesus iškelti aukščiau savo negatyvių jausmų (pykčio, keršto ir pan.) buvusiam sutuoktiniui. Svarbu ieškoti būdų, kaip rasti bendrą kalbą su buvusiu sutuoktiniu ir net jei viduj verda pyktis, žeidžia nuoskauda, vis tiek būtina vengti kaltinimų ir barnių vaiko akivaizdoje. Vaiko emocinė būsena palengvėja, jei tėvai sugeba paprastai ir nuoširdžiai paaiškinti vaikui, kad skyrybos įvyko ne dėl jo kaltės, paskatina vaikus išsakyti savo nemalonius jausmus, nuogąstavimus, tokiu būdu sumažindami emocinę įtampą, pastebi vaiko emocijas ir atspindi jas, nedraudžia jam toliau mylėti abu tėvus. Taip pat patikina vaikus, kad jais ir toliau bus rūpinamasi, parengia iš anksto neišvengiamiems pasikeitimams (pvz.: gyvenamos vietos pakeitimas ir pan.).

Kaip tėvai turėtų parengti vaikus būsimoms tėvų skyryboms?

Būtina pasikalbėti su vaikais apie skyrybas iki to, kol tėvai išsiskirs. Jei tik įmanoma, pokalbyje turėtų dalyvauti abu tėvai. Vaikams suprantama kalba (atitinkančia jų amžių) tėvai turėtų paaiškinti apie skyrybas nekaltindami vienas kito. Vaikams paprastai rūpi, kaip jie toliau bendraus su tėvais, kas jais rūpinsis, kaip jie galės bendrauti su seneliais ir giminėmis. Būtina su vaikais kalbėtis apie tai taip dažnai, kaip jiems norisi. Vaikams reikia duoti laiko priprasti prie susidariusios situacijos šeimoje. Gavę paaiškinimą apie būsimas skyrybas suprantama kalba, situaciją jie išgyvena lengviau. Tėvai, slėpdami informaciją apie skyrybas, didina vaikų nerimą ir emocinę įtampą.

Tėvai turėtų įsitikinti, kad vaikas supranta, ką jam pasakoja apie skyrybas. Kai vaikas kartoja tėvų žodžius "tėtis ir mama skiriasi", tai dar nereiškia, kad jis supranta skyrybų esmę. Jie gali paklausti įvairių klausimų arba klausinėti to paties daug kartų. Tėvams reikėtų būti kantriems ir suteikti vaikui reikiamų paaiškinimų nuolat, nes taip lengviau priimti skyrybų situaciją. Svarbu vaikus patikinti, kad tėvai gali išsiskirti kaip sutuoktiniai, bet išsiskirti su vaikais jie negali.

Vaikui būtina jausti, kad jis turės abu tėvus, kurie jais rūpinsis, nors vienas iš tėvų ir negyvens kartu. Negalima vaikams duoti tokių pažadų, kurių tėvai neįvykdys. Pažadų nevykdymas, atsiribojimas po skyrybų itin žeidžia vaiką. Jei kuris iš tėvų pametė vaiką ar nebenori su juo susitikti, jis bent jau turėtų paaiškinti vaikui, kad vaikas dėl to nekaltas.

Vaikus svarbu įtikinti, kad jie nieko blogo nepadarė, ne dėl jų įvyko skyrybos, kad vaikas negali sustabdyti skyrybų, sutaikyti besiskiriančių tėvų. Skyrybos - tai sprendimas, kurį priima suaugę, bet ne vaikai. Kalbant apie skyrybas su vaiku, tėvai turėtų pripažinti, kad tai sunkus ir skausmingas periodas visos šeimos gyvenime, bet jis įveikiamas.

Kas po skyrybų daro ypač neigiamą poveikį vaikams?

Vaikus itin emociškai žeidžia:

- jei jie negali praleisti pakankamai laiko su abiem tėvais;

- jei tėvai grasina išsiųsti vaiką pas kitą tėvą ir nustoti bendrauti su vaiku, kai šio elgesys yra problemiškas;

- jei tėvai manipuliuoja jais ir naudoja juos kaip "tarpininkus", "žvalgus", "įkaitus", panaudodami juos savo tarpasmeninėms, turtinėms, juridinėms problemoms spręsti;

- jei teigiama, kad vienas iš tėvų geras, kitas - blogas;

- jei vaikams draudžiama bendrauti su vienu iš tėvų, seneliais, giminėmis arba buvęs sutuoktinis (tėvas, motina), giminės atsisako bendrauti su vaiku;

- jei tėvai nori paguodos ir supratimo iš vaikų dėl skyrybų.

Kodėl vaikui būtina nuolat bendrauti su abiem tėvais?

Vaikas turi prigimtinį poreikį turėti šeimą: mamą ir tėtį. Kiekvieno iš tėvų vaidmuo vaiko raidoje yra labai svarbus. Psichologinėje vaiko realybėje jo šeima yra abu tėvai ir jis, todėl, kaip rodo tyrimai ir praktinio darbo patirtis, tėvų skyrybų, šeimos griūties įsisąmoninimas užtrunka ilgą laiką, ypač jei abiejų tėvų santykiai su vaiku buvo emociškai artimi. Jei po skyrybų bendravimas su kuriuo nors iš tėvų nutrūksta, tai itin traumuoja vaiko asmenybę. Tokie vaikai išgyvena didžiulį skausmą ir jaučiasi atstumti ir išduoti, net jei išoriškai to neparodo. Būna, kad visą gyvenimą juos lydi nuoskauda dėl neišsipildžiusio ryšio su tėvu ar mama. Daugelis atstumtų vaikų praranda pasitikėjimą suaugusiais, ir vėliau tokiems vaikams sunku pasitikėti jį palikusiu tėvu ar motina, atleisti jiems. Emocinis skausmas gali trikdyti sveiką vaiko raidą bei nulemti santykius ir suaugusiojo amžiuje: trukdyti pasitikėti kitais žmonėmis, mylėti juos, kurti artimus pasitikėjimu ir meile grįstus santykius.

Ką daryti, jei vaikas nenori matyti vieno iš tėvų?

Paprastai vaikas nenori matyti vieno iš tėvų dėl susikaupusių prieštaringų jausmų: viena vertus, jis myli tėvus, ilgisi jų dėmesio, bendravimo, o kita vertus, jaučia pyktį, atmetimo baimę, nesaugumą. Vaikas taip pat gali bijoti, kad jo bendravimas su vienu iš tėvų yra nemalonus kitam buvusiam sutuoktiniui ar sukelia jų tarpusavio ginčus. Šioje situacijoje vaikui tikrai palengvės, jei jis galės išsipasakoti, pasakyti apie savo jausmus, bus suprastas. Svarbu leisti vaikui pajusti, kad jis yra mylimas, reikšmingas abiem tėvams, gali mylėti abu tėvus ir bendraudamas su jais džiaugtis. Tėtis ar mama, kaltindami vaiką dėl jo atsisakymo bendrauti, daro didelę žalą vaikui ir jų santykiui. Svarbu išsiaiškinti, ko vaikas bijo ar nerimauja, jei vengia susitikimų.

Į vaiko norą nesimatyti su vienu iš tėvų, reikia atsižvelgti ir neversti bendrauti, jei jis atsisako. Tėtis ar mama turi būti supratingi ir kantrūs atkurdami saugų santykį su vaiku, nuolat domėtis jo gyvenimu, suvokti, kad jam nėra lengva emociškai prisitaikyti prie pasikeitusios šeimos situacijos.

Kaip tėvams padrąsinti savo vaikus skyrybų situacijoje?

Vaikus padrąsina ir stiprina:

- kai jie supranta, kad tėvai skiriasi ne su jais, o tarpusavyje;

- kai vaikai pajaučia, kad ir toliau abu tėvai rūpinasi ir bendrauja su jais ir kad jie toliau gali mylėti abu tėvus;

- kai vaikai jaučia, kad tėvai jų nepamiršo: domisi mokykliniu gyvenimu, draugais, pomėgiais, kalbasi apie vaiko poreikius;

- kai tėvai nuoširdžiai pasako apie savo jausmus ir leidžia suprasti, kad jausti pyktį, liūdesį, baimę, nusivylimą yra natūralu ir normalu tokioje situacijoje;

- kai tėvai atviri vaiko jausmams ir supratingai bei išmintingai reaguoja į netinkamą vaiko elgesį;

- kai tėvai padeda vaikams suprasti, kad skyrybos - skausmingas, tačiau laikinas periodas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis. Reikia laiko, kad visi buvusios šeimos nariai atgautų psichologinę pusiausvyrą.

Vaikai jaučiasi saugesni ir yra labiau patenkinti gyvenimu, jei išsiskyrę tėvai bendrauja ir dalijasi tėvystės džiaugsmais ir rūpesčiais. Įtikima, kad vaikai patirs mažiau psichologinių sunkumų ir susiklostys geresni santykiai su tėvais, jeigu jie sugebės sėkmingai įveikti skyrybų krizę ir bus pakantūs vienas kitam, atsakingai suvoks savo svarbą vaiko gyvenime.