Vaikai bijo suaugti, nori kuo ilgiau likti vaikystėje

Jau mokykloje vaikas susiduria su tuo, kad suaugusieji negali jam garantuoti pakenčiamo mokymosi lygio ir minimalaus saugumo. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, nemažai pirmaklasių dėl mokyklinės neurozės suserga gastritu. Mažieji bijo pavėluoti į mokyklą - mokytoja bars.

Bijo neatlikti namų užduočių - gaus blogą pažymį. Ypač pradinukai bijo eiti į mokyklos tualetą - vyresnieji juos čia skriaudžia.

Vaikai nuolat patiria suaugusiųjų neatsakingumą, jų nemokėjimą elgtis su vaikais ir... įnirtingą siekimą juos auklėti.

Gerbiami suaugusieji, pažiūrėkite, kaip tai atrodo vaikų akimis. Mes - nevykėlių karta, neišsaugojusi savo senolių palikimo, negalinti pasipriešinti banditams ir prievartautojams.

Mes - elgetų karta, praradusi bet kokią teisę mokyti kitus gyventi, tačiau nuolat teisianti savo vaikus. Nebeturėdami aiškaus supratimo apie gėrį ir teisingumą, mes griežtai imamės juos mokyti gėrio ir teisingumo...

Mes varome vaikus į mokyklą - kad gražiausius savo vaikystės metus jie paskirtų muštrui ir tuščiagarbystei. Vieną gražią dieną jie suvoks, kokią didelę šiukšlių krūvą mes jiems sugrūdome, vardan atestato privertėme įsisąmoninti beprotišką paklusnumo ritualą.

Vieną gražią dieną jie suvoks, kad įstojimas į universitetą susijęs ne su mokykliniais pažymiais, o su pažintimis, kyšiais ir panašiais šlykščiais dalykais.

Galų gale suaugusiųjų pasaulis - tai pinigų ir valdžios pasaulis, kuriame apgavystės, plėšimai ir žudynės naujienų laidose pateikiamos taip kasdieniškai, lyg būtų kalbama apie šviesoforo gedimą nepagrindinėje gatvėje.

Suaugusiųjų gyvenimo estetika, kurią mato vaikas, bjauri. Mes paprasčiausiai prie jos pripratome, prisitaikėme, ir mums tai normalu. Tačiau vaikai, kitaip nei mes, atranda šį pasaulį iš naujo, jie dar neturi susiformavę savo vertybių ir normų, jie dar tik pradeda kurti, dar tik augina savo požiūrį į pasaulį.

Jeigu mes nenorime, kad vaikai mūsų bijotų, jeigu mums rūpi bent kiek pašviesinti savo paveikslą jų akyse, mums kurią nors akimirką, pergalėjus save, bent kartelį, o geriau - kartkartėmis, ir vis dažniau reikia patiems tapti auklėtiniais.

Kad kartu su vaikais - kaip jie, mokydamiesi iš jų, kurtume gyvenimą.