Pasaulinė savižudybių prevencijos organizacija teigia, kad savižudybė - dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas, „skausmo ir pagalbos šauksmas“.
- Kodėl tiek daug lietuvių žudosi? Ar to priežasčių reikėtų ieškoti mūsų genuose? - „Respublika“ teiravosi psichiatrės Julijos GREBELIENĖS.
- Tikrai ne genuose - lietuviams niekada nebuvo būdingos savižudybės. Iki karo Lietuva buvo tarp mažiausią savižudybių rodiklį turinčių šalių. Karas, trėmimai, okupacija - buvo gerokai didesnės problemos nei dabartinės, tačiau žmonės nesižudė. Jie turėjo stiprią vertybių sistemą. Dabar dažnai kaip tik ir pasigendama tų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su gyvenimo problemomis.
Jau daugelį metų kalbama apie didžiulį savižudybių skaičių, tačiau iki šiol nėra atlikta išsamaus tyrimo, kodėl tos savižudybės taip paplitusios, nesukurta jokia veiksminga savižudybių prevencijos programa. Savižudybių prevencijos mūsų šalyje iš viso nėra.
- Tai kas taip keičia mūsų žmonių elgesį?
- Sunku konkrečiai įvardyti. Gal kai kurie papročiai, kai kurios aplinkybės, žmonių pastaruoju metu patiriami labai sudėtingi visuomeniniai socialiniai išbandymai. Mano manymu, į savižudybes žmones stumia ne „visuotinis“ blogis - karas, okupacija ir pan., o konkretaus žmogaus patiriamas stresas, situacijos, kai išaiškėja socialinė disociacija, neteisingumas, kai žmogus pajunta savo emocinį ar socialinį diskriminavimą, jaučiasi bejėgis prieš aplinkybes ar neteisybę.
Pasaulinė sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip asmenybės gerovę. Kiek žmonių pas mus turi emocinę ir dvasinę gerovę? Patiriame stresus. Rūpesčiai kaupiasi. Būna taip, kad prieiname ribą, kai norisi tik vieno - kad viskas baigtųsi.
Deja, bet mes visi esame pažeidžiami, tad kažkokie, kartais net ir menkiausi nesutarimai, konfliktai, menkiausia neteisybė ar nusivylimas gali pastūmėti žmogų žengti žingsnį į nebūtį. Juk savižudybės dažnai įvyksta staiga, kai iš šalies atrodo, kad žmogui nebuvo padaryta jokios akivaizdžios skriaudos.
Mes negerbiame ir netausojame savo psichikos ir savo emocijų. Rūpinamės, kokią kosmetiką naudojame, ką valgome, o psichikos sveikata - ne.
Tačiau psichika yra organizmo sistema, atsakinga už mūsų gerovę. Bet žmonėms kažkodėl baisu kalbėti apie psichologines problemas. Kai skauda dantį - išsižiojame, jei lūžo koja - rėkiame, o jei „lūžo“ dvasia - užsidarome.
- Gal su psichika susiję dalykai - per daug asmeniniai, žmonės paprasčiausiai bijo būti nesuprasti?
- Ir iš tiesų tai yra didžiausia mūsų visuomenės problema. Mano pacientai dažnai sako: man lengviau šnekėti su svetimu nei su artimu. Tad kyla kitas klausimas: kokie mūsų tarpusavio santykiai, jeigu su svetimu šnekėtis lengviau nei su artimu, jei bijome savam žmogui pasakyti, kas mus slegia? Tai reiškia, kad mūsų visuomenės švietimas ir auklėjimas pastaruoju metu yra labai žemo lygio.
Mes nebemokame ir net nebemėginame suprasti kito žmogaus. Būtina išmokti klausyti, ką sako kitas, ir jausti, ką jis jaučia.
- Tačiau labai dažnai žmogus apie savo ketinimus žengti lemtingą žingsnį net neužsimena...
- Taip mums atrodo, tačiau iš tiesų taip nėra. Visada būna apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo įspėjantys požymiai, emocijų pokyčiai, tik mes jų nesuprantame, nepastebime, neatpažįstame. Jie visada būna.
- Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
- Visų pirma reikia pažinti artimo žmogaus emocinę būseną ir jos pokyčius, pasižiūrėti į akis, lūpas, išgirsti, ką jis sako, įsiklausyti, kaip jis tai sako - ar jo žodžiuose nėra skausmo, nusivylimo. Kiekvienas subtilesnis žmogus turėtų pajusti, kad jo artimam žmogui kažkas negerai.
- Egzistuoja nuomonė, kad apie ketinimą nusižudyti pranešantys žmonės neketina to daryti, o tiesiog mėgina atkreipti į save dėmesį. Tai tiesa?
- Visaip būna. Tikrai negalima vienareikšmiškai teigti, kad tai yra manipuliacija ir tą ignoruoti. Jeigu žmogus, kad ir tokiais būdais, reikalauja sau dėmesio, pirmiausia analizuokime, kodėl jis to dėmesio reikalauja. Mes visi turime labai daug egoizmo, o altruizmo - sugebėjimo suprasti kitą ir mėginti jam padėti - turime kur kas mažiau. Tėvai nesupranta vaikų, vaikai - tėvų, vyras - žmonos, žmona - vyro... Mūsų visuomenėje santykiai, bendravimo kultūra yra gerokai pašliję.
- Tad didėjantis savižudybių skaičius tik parodo, kad mes tolstame, svetimėjame ir nebesugebame vienas kito pajusti?
- Susvetimėjimas, atitolimas vienas nuo kito sąlygoja depresijų skaičiaus augimą. Depresija - vienas iš susirgimų, kurio net simptomas yra mintys apie beprasmiškumą, mirtį, savižudybę. Nusižudo apie 10 proc. sergančiųjų klinikine depresija.
Tiesa, gerokai dažniau nusižudo tie, kurie serga priklausomybėmis, išgyvena stresą - patiria skyrybas, darbinį konfliktą, finansinius nuostolius. Priežastimi dažnai tampa ir tarpusavio santykiai: ar žmogus jaučiasi diskriminuojamas aukščiausių sluoksnių, pavyzdžiui, teisingumo sistemos, ar jis jaučiasi diskriminuojamas darbdavio, vyro, žmonos, vaikų. Tad savižudybių priežasčių reikėtų ieškoti mūsų socialinėje, emocinėje, vertybinėje plotmėje.
Rašyti komentarą