Testas mamoms: ar vaikui lengva augti su jumis?

Jūs subrendęs, savimi pasitikintis žmogus, kuris gerai žino, ko nori. Jūs sugebate išsikelti tikslą ir siekti jo, nemėgstate švaistyti laiko, pinigų ir jėgų niekams. Jūs išranki bendrauti, daugelis jus netgi laiko uždaru žmogumi, nors iš tiesų paprasčiausiai nemėgstate plepalų, beprasmiškų juokelių ir triukšmingų kompanijų.

Jūs griežta mama. Greičiausiai jus taip auklėjo tėvai ir laikote savo pareiga - tiesą sakant, kitaip nė negalite - perduoti estafetę savo vaikams. Tvirta ranka - ko gi dar reikia geram auklėjimui? Kadaise jūs radote pačią geriausią auklę savo vaikui, paskui įtaisėte jį į geriausią darželį, vėliau parinkote (arba dar parinksite) geriausią mokyklą. Jūs vedžiojate vaiką į būrelius ir mokyklėles, dar mokote jį namuose ir negalite pakęsti, kai jis tinginiauja ir stumia laiką. Jūs žinote, koks jis turi užaugti, ir kontroliuojate kiekvieną jo ilgo ir garbingo kelio etapą. Šioje kontrolėje ir slypi jūsų problema.

Nuolatiniai draudimai, slopinimas ir kontrolė neleidžia vaikui išreikšti savęs, išbandyti savo jėgas, daryti savo klaidas ir savo išvadas. Bėda ta, kad taip auginamas vaikas neįgyja įgūdžių pasirinkti, apsispręsti ir atsakyti už savo poelgius. Blogiausiu atveju jis užaugs infantiliu žmogumi, nesugebančiu kautis ir tapti nugalėtoju, žmogumi, kuriam atsiskleisti neleis tūkstančiai vidinių draudimų.

Ką jums pasakys jūsų vaikas, kai jam sukaks 15-a? Galbūt "Aš išeinu iš namų", galbūt "Aš būsiu bibliotekoje". Pirmuoju atveju į areną išeis maištaujantis vaikas, kuris visą vaikystę kaupė nuoskaudas ir galiausiai nusprendė viską padaryti atvirkščiai - ne taip, kaip jis nori, nes norėti jis neišmoko, o būtent atvirkščiai. Antruoju atveju vaikas paklusniai vykdys visas jūsų direktyvas, kad ir kokios beprasmiškos jos būtų.

Ką daryti? Dažniausiai toks auklėjimo būdas perduodamas iš kartos į kartą, todėl prieš liaujantis vaikui viską drausti, reikia leisti sau tai daryti. Kaipir visa kita. Prisiminkite, kaip jausdavotės, kai tėvai su jumis elgdavosi griežtai, - ko jūs tuomet troškote? Paskaitykite psichologinės literatūros apie tėvų programavimą - jūs sužinosite daug įdomaus. Pavyzdžiui, kad tokia banali frazė "Kol neparuoši pamokų, neisi žaisti", jeigu ji kartojama nuolat, priveda prie to, kad žmogus praranda bet kokį sugebėjimą patirti malonumą iš proceso - mokymosi, bendravimo, santykių arba darbo. Juk jis nuo vaikystės išmoko: kol nepasieksiu Kažko, man nebus gerai. Todėl didžiąją gyvenimo dalį žmogus blaškosi, paskui kai ką pasiekia, trumpam patiria harmoniją ir vėl nugrimzta į naujojo "Kol ne... tol nieko gero nebus", miglą.

Nuo 30 iki 50 taškų

Jūs tiesiog bendravimo genijus. Lengvai "persijungiate" nuo suaugusiųjų prie vaikų, galite būti ir rimta, ir pasirengusi rizikuoti, skiriate juokus nuo humoro ir esate maloni draugijoje.

Jūsų vaikui pasisekė - jūs galite žaisti aktyvius žaidimus, šėlti ir netgi nuobodų mokymo procesą paversti patrauklia veikla. Jūs sugebate būti ne tik linksma ir drauginga, bet ir, kai reikia, griežta ir rūpestinga. Vaikas, žvelgdamas į jus, mato ne tik draugą, bet ir gynėją, patarėją, išmintingą ir mylintį žmogų.

Ką jis pasakys sulaukęs 15-os? Galimas daiktas, jis paklaus: "Mama, o kam prezervatyvui reikia ūselių?" Kol ruošite atsakymą apie ūselius, pagalvokite, ar kartais nepersistengiate. Mat kai tave labai gerai supranta šeimoje, kai tavo jausmus atspėja, o norus nuspėja, vėliau būna sunku kurti santykius su realybe, kuri kur kas žiauresnė...

Daugiau nei 50 taškų

Jūs komunikabili, kupina gyvenimo džiaugsmo, lengvai pasiduodate įkvėpimui. Su jumis lengva bendrauti, jaučiatės galinti daug ką, esate atvira. Veikiausiai jūs itin kūrybinga asmenybė. Tačiau kartais šampanas, burbuliuojantis jūsų kraujyje, trenkia jums į galvą, o pagirias nuo to jaučia aplinkiniai. Būna, jog atsisakote mąstyti tada, kai tai būtina. Galimas daiktas, kad jums sunku susikaupti ir save suvaldyti. Jūs pasiduodate jausmams, ir dažnai tik praėjus laikui nusprendžiate pagalvoti apie tai, ką pasakėte ar padarėte.

Vaikui su jumis įdomu, nes jūs retai kada nuobodžiaujate pati - vis prisigalvojate pramogų. Aplinkiniai tikriausiai jums sako, kad lepinate savo vaiką. Jūs ir pati suprantate, kad žodį "negalima" sakote rečiau nei reikėtų. Jūs apskritai nemėgstate nagrinėti vaikų auklėjimo temų. Jūs pati - didelis vaikas, nepakenčiantis pedagoginių lekcijų. Čia ir slypi problema - jūs nesąmoningai konkuruojate su savo vaiku. Jam kartais tenka kautis už teisę būti mažam, už dėmesį, meilę, globą ir švelnumą.

Ką jums pasakys vaikas, kai jam sueis 15-a? "Mama, liaukis, aš noriu pasikalbėti su tavim rimtai, bet matau, kad man nepavyks." Ir jis kalbėsis su kuo nors kitu.

Ką daryti? Pirmiausiai nustatyti ribą tarp "galima" ir "negalima". Kai vaikas mažas, atrodo, kad tie dalykai - tik sąlyginiai. Kodėl negalima iš antikvarinės vazos pasidaryti garažo, jeigu mažylis stengsis jos nesudaužyti? Reikalas tas, kad jeigu veiksmai nebus laiku perskirti į leidžiamus ir draudžiamus, vaikas nejaus jokių vidinių draudimų. Paauglystėje, kai pagundų ir galimybių atsiras daugiau, jis bus įsitikinęs, kad galima viskas, jeigu tik elgies "atsargiai".

Verta pagalvoti ir apie tai, kad vaikui reikalingas rūpestis, pagyrimas, pažvalinimas. Jam reikia ne tik puikios draugės, bet ir mamos, kuri padeda ir suteikia tam tikrų gyvenimiškų orientyrų.

"Marie Clair", parengė Vilma Skiotienė